A. Petraitytė-Briedienė: Lozoraičių metai – proga savyje atrasti jų puoselėtas vertybes

„Šiemet minime diplomatų Lozoraičių metus. Tai – ne tik proga juos prisiminti ir pagerbti. Tai yra galimybė savyje atrasti jų puoselėtas vertybes: šeimos, Tėvynės, laisvės, garbės, pareigos ir kilnumo.

Lietuvos istorijoje yra tokių asmenybių, kurios yra lyg medžiai: į juos remiamasi, jų užrašytuose lapuose ieškoma atsakymo.

2024-uosius LR Seimas paskelbė diplomatų Lozoraičių metais, pagerbiant užsienio reikalų ministrą, LDT vadovą Stasį Lozoraitį vyresnįjį ir jo du sūnus: Lietuvos diplomatinį atstovą Vašingtone Stasį Lozoraitį jaunesnįjį, vadintą „Vilties prezidentu“, ir Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto Kazį Lozoraitį.

Dalindamasi mintimis apie šiuos diplomatus, dr. A. Petraitytė-Briedienė sako, kad jų giminės medžio šaknimis galima vadinti Motiejų Lozoraitį – XIX a. gyvenusį advokatą, kuris buvo vienas iš „Varpo“ bendradarbių, eruditas, valstybininkas ir iškilių veikėjų, tokių kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir dr. Kazys Grinius, bendražygis.

M. Lozoraičio sūnus Stasys, globodamas sunkiai sergantį tėvą, mokėsi iš jo ir jo bičiulių, kurie buvo ir jo mokytojai gimnazijoje. Pasak istorikės, S. Lozoraitis perėmė šių tautos šviesuolių pamatines vertybes, kurios suformavo ir jo, kaip valstybininko ir diplomato, mąstymą.

Du jo paties sūnūs – Stasys jaunesnysis ir Kazys – tęsė senelio ir tėvo kovą už Lietuvos laisvę. „Žvelgiant į jų biografijas, atsiveria nuogas faktas: kiekvienas jų Tėvynėje gyveno po mažiau nei du dešimtmečius, o paaukojo jai visą savo gyvenimą“, – pastebi mokslininkė.

 

 

Bekompromisė laikysena: tikėjo, kad Lietuva bus laisva

„Lozoraičiai nevengė prisiimti atsakomybės ir pabrėžtinai atkakliai siekė pagrindinio tikslo – Tėvynės laisvės. Tai buvo pagrindinis raktinis kodas jų biografijose.

Kiti du raktiniai žodžiai būtų „istorija“ ir „tauta“. Sakydami kalbas, rašydami tekstus, jie pabrėždavo istorinės atminties svarbą, pabrėždavo mažos tautos pergales ir priklausymą Vakarų civilizacijai, žavėdavosi okupacijos metais gimusio jaunimo protestuojančia laikysena, tautos gyvybingumu“, – primena pašnekovė.

VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja pabrėžia, jog diplomatų Lozoraičių laikysena buvo bekompromisė: nepaisant ilgus dešimtmečius trukusios okupacijos, jie neslėpė įsitikinimo, kad okupantas vieną dieną bus nugalėtas, o Lietuva bus ir vėl nepriklausoma.

Mūsų šalies valstybingumą penkis dešimtmečius nuo 1940-ųjų saugojo būtent Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuriai vadovavo Stasys Lozoraitis ir kurioje dirbo abu jo sūnūs.

„LDT buvo ištikima tautai ir valstybei. Ne santvarkai, ne pirmiesiems valstybės asmenims, ne ideologijoms ir ne partijoms.

Tai buvo lyg tvirta priesaikos, atsakomybės ir garbės saitais surišta šeima“, – pažymi dr. A. Petraitytė-Briedienė, papildydama, jog diplomatai, paties „Vilties prezidento“ teigimu, niekuomet nesivadovavo asmeniškumais, nors ir ilgus metus dirbo itin sunkiomis sąlygomis.

Teko verstis ir be atlygio

LDT pusšimtį metų veikė turėdama minimalius finansus, S. Lozoraitis jaunesnysis apie trylika metų apskritai negaudavo jokio atlygio už savo veiklą Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto.

VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja primena, kad gyvenant Romoje diplomatui teko verstis gido praktika – kadangi mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų ir italų kalbas. Tačiau jis pats šią padėtį priėmė oriai, tikino garantuosiąs tolimesnį Pasiuntinybės veikimą ir be finansų.

„Laikysiuos [JAV Valstybės] Departamento valdininko patarimo „žiūrėti į Lietuvos reikalus iš aukštesnio požiūrio taško“. Apsigynėme nuo raudonųjų, apsiginsime ir nuo kitų“, – anuomet sakė S. Lozoraitis jaunesnysis.

„Tai ne skambūs žodžiai, o įrodymų nereikalaujanti, šiandien akivaizdžiai matoma diplomato laikysena, pozicija, nuostata, jo apsisprendimas.

Nes Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai buvo Lietuvos valstybingumo židiniai politiniame pasaulio žemėlapyje, valstybingumo tęstinumo įrodymas, įrašytas į Kovo 11-osios Aktą“, – pabrėžia istorikė, parengusi ne vieną knygą ir mokslinį darbą apie Lietuvos diplomatus: „Tylieji priesaikos riteriai“ apie Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, „Lietuvių diplomatų korespondencija (1940-1945 m.)“ ir kitus.

 

 

Įspėjo pasaulį, kad rusai nesikeičia

Diplomatai Lozoraičiai laikėsi atkaklios pozicijos Sovietų Sąjungos ir Rusijos atžvilgiu. „Jie, ypač S. Lozoraitis jaunesnysis, perspėdavo lietuvius ir pasaulį, kad sovietai (rusai) nesikeičia: laužo sutartis, pripažįsta tik jėgą, gali apsimetinėti esantys geresni, neva, besikeičiantys.

Tad suprantama, kodėl „Vilties prezidentas“ perspėdavo dėl nusiginklavimo, kvietė neskubėti tą daryti ir atkakliai pabrėždavo: „Saugokite sienas“, – primena dr. A. Petraitytė Briedienė.

Paklausta apie didžiausius netikėtumus, atrastus tyrinėjant garsiosios diplomatų šeimos istoriją, istorikė sako, kad ją nustebino S. Lozoraičio atsisakymas skaityti Salomėjos Nėries poeziją dar iki 1940 m. sovietų okupacijos. Po dvidešimties metų, diplomatas savo požiūrį paaiškino netuščiažodžiaudamas.

„Aš prileidžiu, kad įskaudinti žmonės, ar nelaimingi, arba poetai gali kelti revoliuciją geresnei santvarkai nustatyti, iš širdgėlos ar tiesiog kokio sąskambio siekdami.

Bet tegu jie tai daro savo sumanymu, nepriklausomai, nesidėdami su savo krašto priešais. O tos visos Nėrys, Venclovos ir Cvirkos kaip tik susidėjo su sovietais kaip paprasčiausi Šančių švancai“, – 1964-aisiais rašė LDT vadovas.

„Vilties prezidentas“ kvietė kurti geresnę Lietuvą

Stasys jaunesnysis savo ruožtu matė Lietuvos skaudulius važinėdamas po gimtinę 1992–1993 metais, bet, pasak mokslininkės, ji ir tokia jam buvo graži. Diplomatas žvelgė į ateitį optimistiškai, kvietė neliūdėti ir kurti dar geresnę Lietuvą.

„Lietuvos žmonės moka, nori statyti kažką gražesnio, kažką doresnio, šviesesnio, nes kitaip visos tos kovos, kurias mes vedėme, jūs, mes, partizanai, visi kiti, nebūtų tikrai vertos aukų.

Mes turim būtinai žengt į saulę. (…) Atstatykim Lietuvą, ne tiktai mūrus Lietuvos, bet ir moraliai, sąmonę, tą gražią sąmonę, kuri jau buvo nepriklausomoj Lietuvoj sustiprėjusi ir kuri tikrai vedė žingsnius ir mano tėvo, ir jūsų tėvų, ir senelių“, – sakė „Vilties prezidentas“, pripažinęs, kad seka tėvo pavyzdžiu – ramaus, tvirto žmogaus, kurio niekas negąsdino.

Dr. A. Petraitytė Briedienė pasakoja, kad jauniausias iš trijų diplomatų, Kazys Lozoraitis, taip pat buvo didelis tėvo ir brolio pagalbininkas, jų darbų tęsėjas. „Jis buvo toks pat tylus, kruopštus, nepaprastai kuklus, savo asmens nesureikšminęs.

Nelengvą diplomato misiją tęsusio K. Lozoraičio laikysenoje galima buvo nesunkiai įžvelgti tvirtą medį, kurio nepalaužė jokie XX amžiaus vėjai“, – pažymi VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja.

VDU rektorato pastate veikė Ministrų kabinetas

Su Lietuvos diplomatijos ir Lozoraičių istorija sąsajų turi ir Vytauto Didžiojo universitetas. VDU rektoratas yra įsikūręs pastate, kur tarpukariu Kaune veikė Lietuvos Ministrų kabinetas, gyveno tuometis Užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir jo sūnūs.

Pagerbiant istorinę vietą, pastate dar 2000 m. buvo įkurtas S. ir S. Lozoraičių muziejus, kur galima apžiūrėti asmeninius šeimos daiktus ir kaupiamus archyvus.

Nuo 2018-ųjų čia veikė ilgalaikė paroda „Kuriančiajai diplomatijai 100“, pristačiusi Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą per šimtą metų. 1991 m. rugsėjo 18 d. S. Lozoraičiui jaunesniajam suteiktas VDU garbės daktaro vardas.

Nuo 2010 m. VDU studentams kasmet skiriama Stasio Lozoraičio vardinė stipendija, kurios dėka VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantai gali atlikti stažuotę LR ambasadoje Romoje.

Stipendiją įsteigusio projekto tikslas – puoselėti iškilių visuomenės veikėjų, S. Lozoraičio jaunesniojo ir jo žmonos Danielos Derkolės (D‘Ercole) Lozoraitis, atminimą.

Projektas vykdomas Lozoraičių šeimos draugės ponios Danutės Vaičiulaitytės-Nourse pastangomis, bendradarbiaujant su LR ambasada Romoje, Popiežiškąja Šv. Kazimiero lietuvių kolegija ir Lietuvių Fondu, Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio stipendijų fondu.

Projekto metu siekiama vystyti magistrantų gebėjimus ir įamžinti garsaus diplomato atminimą. Taip realizuojama Stasio ir Danielos Lozoraičių valia dėl diplomatijos studijų plėtros Vytauto Didžiojo universitete.

Lozoraičių fondo lėšos yra surenkamos iš Lozoraičių giminių bei kitų Amerikos lietuvių, kurie siekia, kad vieno iškiliausių Lietuvos diplomatų, savo pareigas ėjusio daugiau nei 50 metų, atminimas neužgestų ir būtų tinkamai įvertintas.