1956 metai unikalūs tuo, kad sušvelnėjo komunistinis režimas po Stalino mirties. Tai ir TSKP XX suvažiavimas, kosmetiškai pasmerkęs Stalino kultą, tai ir 1956 gyventojų sukilimas Vengrijoje.

Lietuvoje partinė nomenklatūra gyveno palyginus ramų gyvenimą, Lietuvą valdė ištikimi komunistai, parvežę Stalino saulę 1940 metais.

Lietuvos komunistų partija tylėjo, kai buvo pradėtas iš naujo lenkinti Vilniaus kraštas, bet inteligentija bandė kelti Vilniaus krašto mokyklų lenkinimo problemą. 1956 m. lapkričio 4 dieną inteligentai, profesoriai, rašytojai, artistai, menininkai: A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas, P. Vaičiūnas, J. Balčikonis, A. Gudaitis, B. Dvarionas, K. Petrauskas, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Aleksandravičius, M. Šikšnys (Šiaulėniškis), P. Rimša parašė pareiškimą LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui M. Šumauskui dėl lenkiškų mokyklų Lietuvoje.

Lenkiškų mokyklų steigimas Lietuvoje

A. Vienuolis 1956 m. lapkričio 29 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pasakė kalbą apie lenkiškų mokyklų steigimą Lietuvoje. A. Vienuolio teigimu iki 1955 metų buvo įsteigta trys šimtai šešiasdešimt septynios lenkiškos mokyklos vietoje veikusių lietuviškos mokyklų, uždarant lietuviškas.

Lietuvos komunistai apsidraudė ir čia – A. Vienuolio kalbos neįdėjo į pasakytų kalbų LTSR AT sesijoje stenogramą.

Kai tylėjo Lietuvos komunistai, sukruto ir mokinių tėvai.

Vilniaus I vidurinės mokyklos tėvų komitetas (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija)1956 spalio 9 dieną tuo klausimu parašė pareiškimą LKP pirmajam sekretoriui A. Sniečkui ir kitiems Lietuvos vadovams.

Bet A. Sniečkus ir kiti buvo labai apdairūs ir nesureagavo, tada tėvų komitetas pasiuntė laišką TSRS valdžiai. Maskva laišką persiuntė atgal į Vilnių, jis LKP CK sekretoriate užregistruotas 1957 m. vasario 25 d. registracijos numeris 1127.

Siūlau susipažinti su šiais abiem pareiškimais

LYA Fondo Nr. 16895, Apyrašo Nr. 2, Bylos Nr. 344, Lapo Nr. 102-105 (Vertimas iš rusų kalbos):

Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui

TSRS Ministrų tarybos pirmininkui

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui

LTSR Mokslų Akademijos prezidentui

GAUTA Lietuvos KP CK

YPATINGAS SEKTORIUS

1957.II.25 Nr. 1127

Vilniaus miesto vidurinės mokyklos Nr.1 tėvų Komiteto

Pareiškimas

Lenkiškų mokyklų Lietuvoje vaidmens klausimu

1956 m. spalio 5d. Vilniaus miesto pirmos vidurinės mokyklos mokinių visuotinis tėvų susirinkimas apsvarstė ir priėmė pareiškimą dėl lenkiškų mokyklų Lietuvos TSR teritorijoje vaidmens.

1956.X.9 pareiškimas buvo išsiųstas į Lietuvos KP CK. Kadangi mūsų keliamas klausimas ypač svarbus ir aktualus, o respublikos vyriausybiniai organai į jį neatkreipė reikiamo dėmesio, dar gi neatsakė į pareiškimą, mes nutarėme kreiptis į TSKP CK.

Mes giliai įsitikinę, kad mūsų keliamas klausimas negali likti be dėmesio, nes susiklosčiusi padėtis tampa žalinga ne tik Lietuvos liaudžiai, bet ir visai Tarybų Sąjungai.

Tai daugiausiai liečia mūsų respublikos rytinę dalį, kuri buvo Tarybų Sąjungos išvaduota iš po ponų Lenkijos sutriuškinimo  1939 m. perduota Lietuvai.

Pradedant 1948m.šioje teritorijoje, o netrukus vėliau ir respublikos vakariniuose rajonuose pagreitintais tempais, viena po kitos Lietuvos TSR Švietimo ministerijos steigiamos lenkiškos pradinės, septynmetės ir vidurinės mokyklos, kurių skaičius 1956m. pasiekė virš 367. 

Tos mokyklos steigiamos ne tik lenkų gyvenamose vietovėse. Daugiausia jų atsiranda ten, kur gyvena ne lenkų tautybės žmonės.

Rytų Lietuvoje, rajonuose, išsidėsčiusiuose aplink Vilniaus miestą, be lietuvių, kalbančių lietuviškai, yra gyvenamųjų vietovių, kurių gyventojai kalba taip vadinama „paprasta kalba“. 

Tai žmonės dar netolimoje praeityje įtakojami sudėtingų istorinių aplinkybių užmiršę savo gimtąją kalbą. Jų dialektas, kuriuo jie kalba, aprėpia lietuviškų, baltarusiškų, rusiškų ir lenkiškų žodžių rinkinį, daugiausia pagrįstą lietuvių gramatikos konstrukcijomis.

Apie tai žino ne tik lietuvių, bet ir lenkų mokslininkai (žiūr.: Filologijos mokslų daktarės Halina Turska „O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyzńie“, 1938 m.).

Nei savo gimtąja kalba, nei savo gyvenimo būdu, nei istorinėmis tradicijomis šie gyventojai neturi nieko bendro su lenkais ir nėra lenkai.

Jei šitos mokyklos, mūsų nuomone, čia atsirado todėl, kad čia dvidešimt metų viešpatavo ponų Lenkija, dėl žinomų priežasčių nenorėjusi pripažinti okupuotoms tautoms jokių teisių, tad peršasi išvada, kad šiandien dėlto galima steigti lenkiškas mokyklas ir 1939 m. išvaduotoje Vakarų Baltarusijoje, kur gyvena ne mažiau piliečių, mokančių kalbėti lenkiškai.

Tačiau Vakarų Baltarusijoje tokių mokyklų nėra ir nėra jokio racionalaus pagrindo daryti taip, kaip pas mus. Argi reikia japoniškų mokyklų rusams Sachaline arba Kurilų salose.

Atidarytos lenkiškos mokyklos Lietuvos teritorijoje ne kartą buvo ir tebėra lenkų buržuazinio nacionalizmo taškais, nes šiose mokyklose nepastebimai bet sistemingai daugelis mokytojų, ypač senesnės kartos, skleidžia lenkų buržuazinį nacionalizmą, remdamiesi prieškarine buržuazine lenkų literatūra apie kurią nedaugelis respublikos atsakingų žmonių šiek tiek žino.

Lenkų buržuazinis nacionalizmas pas mus visaip kurstomas ir laikinai čia atvykstančių užsieniečių-svečių iš dabartinės Lenkijos. Ne visada dorais tikslais  jie važinėja įvairiomis kryptimis, spekuliuoja atsivežtinėmis prekėmis, prisigalvoja kitokių atvykimo tikslų.

Iš šiandieninės Lenkijos į Lietuvą keliauja ir įvairi periodinė spauda, laisvai platinama ir pardavinėjama mūsų miestuose ir rajonuose. Tuose lenkiškuose laikraščiuose ir žurnaluose spausdinami straipsniai, aprašyti priešiška Tarybų Sąjungai dvasia, kritikuojantys Tarybų sąjungos socializmo statybą, tyčiojantys iš jos. Savo turiniu šie straipsniai nė kiek nenusileidžia „Amerikos balsui“, Bi Bi Si.

Pastaruoju metu pas mus Vilniuje pasirodė laikraščių „Nowa kultura“ (pavyzdžiui, 1956.XI.25 numeris) ir „Sztandar mlodych“ numeriai, kurių straipsniai kupini lietuvių liaudies ir jos istorijos šmeižto, atvirai reiškiamos teritorinės pretenzijos Tarybų Sąjungai.

Visa tai, kartu paėmus su lenkiškomis mokyklomis, veikiančiomis Lietuvos TSR, kelia nepageidaujamas liaudies nuotaikas. Todėl mums kyla visiškai teisėtas klausimas: kas gi bus toliau, kur mes einam?

1946m. iš Lietuvos TSR į Lenkijos demokratinę respubliką evakavosi apie 200 tūkst. lenkų. Kai kuriems iš jų Lenkija iš tiesų buvo tikroji tėvynė. Atrodė, kad lenkų klausimas išspręstas.

Tačiau jau po keleto metų respublikos teritorijoje pradėjo dygti lenkiškos mokyklos. Jų steigimo ir dirbtinės plėtros pirmiausia ėmėsi žmonės, atrodo dirbantys galimai piktybiškai (Vidmant, Cukerzisas, Vyšniauskaitė, Purvinis), siekdami lenkinti žmones net ir tose vietovėse, kur jie nebuvo sulenkinti lenkų buržuazinės valdžios arba tose vietovėse, kur visada buvo tik lietuviškos mokyklos.

Tai daroma, norint suklaidinti šiuos žmones, kad paskui būtų galima imtis tų nedorų ketinimų antros stadijos – naujai iškeptų „lenkų“ evakavimo, neleidžiant išvykti sąmoningų polonizatoriškų elementų.

Tuo pačiu lenkiškuose laikraščiuose įrodinėjama, kad Lietuva, kaip savarankiška respublika, nebūdama lenkų-lietuvių sąjungoje, neturi teisės gyventi.

Aiškiai polonizacijos kryptis matoma, kuriant respublikoje specialiąsias lenkiškas mokyklas, kaip Mokytojų institutą, Pedagoginę mokyklą, kolūkio pirmininkų ir kitų žemės ūkio specialistų, lenkiškų bibliotekų ir skaityklų technikumus.

Manytume, kad dirbtinai kuriamos Lietuvos polonizacijos sąlygos yra genocido politika, todėl neatsitiktinai šis klausimas deputatų buvo keliams Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, taip pat neatsitiktinai daugelis žymių respublikos veikėjų kreipėsi į Lietuvos KP CK.

Priedas: 11-kos puslapių pareiškimas Lietuvos KP CK .

Tėvų komiteto pirmininkas (parašas)

Kodėl lietuviškos mokyklos virsta lenkiškomis?

Mokinių tėvų komiteto pareiškimas Sovietinės Lietuvos valdžiai LYA Fondo Nr. 16895, apyrašo Nr. 2, bylos Nr. 344, lapo Nr. 106-116 (Vertimas iš rusų kalbos):

Lietuvos  KP CK 1 sekretoriui

Nuorašai:

LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui

LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui

LTSR Švietimo ministrui

Kodėl lietuviškos mokyklos Tarybų Lietuvoje virsta lenkiškomis

Lietuvai sugrąžinto Vilniaus krašto gyventojų istoriškai, psichologiškai, nacionaliniu sąmoningumu ir vartojama kalba susiklosčiusi specifika labai sudėtinga ir daugialypė. Gaila tik, kad švietimo, taip pat kitos mūsų respublikos tarybinės organizacijos nenori šios specifikos išsiaiškinti, nesistengia į ją atsižvelgti.

Būtina pabrėžti, kad šiuo metu Vilniaus krašto mokyklų būklė, liečianti kalbą, kuria vyksta mokymas, prieštarauja tikrajai padėčiai ir smarkiai kenkia respublikos interesams.

Nuo Lietuvos-Lenkijos unijos pirmojo akto (1385m.) laikų ir po oficialaus Lietuvos feodalų krikščionybės priėmimo prasidėjo Lietuvos polonizacija, vykdoma katalikų bažnyčios, žemvaldžių ir miestų, o Vilniaus kraštą okupavus lenkų buržuazinei valdžiai ir valstybės aparato, nors tai ir nepasižymėjo didele sėkme.

Tiesa, gyventojų, kalbančių lietuviškai, smarkiai sumažėjo, tačiau šis procesas paaiškinamas ne prievartine polonizacija, o daugiausiai baltarusių dialekto plitimu. Lenkų kalba čia daugeliu atveju buvo vartojama tik religinio kulto tikslais.

Baltarusių kalbos dialektas arba taip vadinama „prastakalbė“ tarp gyventojų plinta kaip priešprieša dvarininkų vartojamai lenkų kalbai. Taigi tarp pagrindinės masės gyventojų, kalbančių lietuviškai, atsirado dalis gyventojų pirmiausia kalbančių baltarusiškai, o ne lenkiškai.

Kokia kalba netolimoje praeityje bendravo Vilniaus krašto gyventojai, apie tai rašoma rusų ir lenkų mokslininkų darbuose, tyrinėjančiuose Vilniaus gubernijos gyventojų tautinę sudėtį XIX a. viduryje.

Rusų mokslininkas akademikas Koppen ir lenkų mokslininkas Balinskis vardija Vilniaus gubernijos vietoves, kur vartojama vien tik lietuvių kalba, o rusų mokslininkas Lebedkinas ir oficialus carinės Rusijos statistikas Koreva pateikia statistikos duomenis apie Vilniaus gubernijos gyventojų pasiskirstymą pagal jų vartojamą kalbą.

Šių mokslininkų duomenimis prieš 100 metų Vilniaus gubernijos kaimo vietovių dauguma gyventojų kalbėjo tiktai lietuviškai. Šių laikų lenkų mokslininkės mokslų daktarės Halinos Turskos duomenimis, išspausdintais 1938m., tokia Vilniaus krašto gyventojų nacionalinė sudėtis pastebima dar 1890m.

Taip pat 1931 m. vykstant lenkų buržuazinės valdžios surengtai visuotinei gyventojų registracijai, gyventojai, jau kalbantys vietiniu dialektu, dar nelaikė savęs lenkais. Į klausimą, kokios jie tautybės, atsakydavo esą jie „vietiniai“, o į klausimą kokia jų gimtoji kalba atsakymas būdavo - „prostaja“.

Tokiais atvejais, norint užrašyti tautybę, lenkų valdininkai klausė, kokia kalba jie meldžiasi. O kadangi visi tokie gyventojai melsdavosi lenkų kalba, visus juos užrašydavo lenkais.

Tik buržuazinės Lenkijos žlugimo išvakarėse anksčiau save vadinę „vietiniais“ palaipsniui ėmė save vadinti lenkais, tačiau vien kalbos, vartojamos meldžiantis, atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai vyresnio amžiaus žmonių, kalbančių baltarusių arba kokiu nors kitu vietiniu dialektu, klausdavo, kodėl jie save laiko lenkais, atsakydavo, kad jie yra „lenkiškos tikybos“ žmonės. 1940m. gaunant pasus dauguma Vilniaus krašto kaimo gyventojų užsirašė lietuviais. Tačiau, kaip nekeista po 1945-6m. lenkų evakuacijos iš Lietuvos, buržuazinės Lenkijos agentų iniciatyva respublikoje vėl suaktyvėjo Lietuvos polonizacija, nors Lietuva jau seniai nepriklauso Lenkijos-Lietuvos unijai, o yra Tarybų Sąjungos narė.

Aišku, kad Vilniaus krašto vyresnio amžiaus žmonės visi be išimties supranta lenkiškai, kadangi lenkų kalba neseniai čia buvo valstybinė kalba, vartojama visuomeniniame gyvenime, be to, visiems privaloma.

Tačiau, kai kalbama apie vaikus, kuriems Lietuvos respublikoje steigiamos lenkiškos mokyklos, jų gimtąja kalba reikia laikyti tą kalbą, kuria jie bendrauja namie, su tėvais.

Atidžiau pažvelgus, nesunku pastebėti, kad įvairiose Vilniaus krašto vietovėse tėvai ir vaikai be lietuvių kalbos, kaip pagrindinę  vartoja ne lenkų, o baltarusių kalbą arba taip vadinamą „prastakalbę“, pagrįstą lietuvių kalbos pagrindais.

Todėl, lankantis Vilniaus rajono rytiniame krašte, Naujosios Vilnios, Šalčininkų, Eišiškių, Trakų, Varėnos ir kituose rajonuose, girdi, kaip čia veikiančių lenkiškų mokyklų auklėtiniai per pertraukas tarpusavyje kalbasi visiškai nevartodami lenkų kalbos, tampa neaišku, kuo vadovaujantis ir kokiu tikslu šitiems vaikams Lietuvoje įsteigtos lenkiškos mokyklos.

Juk šiems vaikams lenkų kalba nėra nei gimtoji kalba, nei respublikinė, nei sąjunginė, o paprasčiausia užsienio kalba. Vaikams, kalbantiems lietuviškai arba baltarusiškai, bet atsidūrusiems ne tokiose pat sąlygose, kokiose  jie buvo buržuazinės Lenkijos laikais, labai sunku išmokti lenkų kalbą ir ja dėstomus dalykus.

Vilniaus krašto piliečiams ir jų vaikams, kalbantiems baltarusiškai, šiuo metu daug artimesnė yra rusų kalba, negu lenkų, nes rusų kalbai plisti padeda visuomeninio gyvenimo sąlygos.

Jokiu būdu mes netvirtiname, kad Vilniaus krašto mokyklose visiškai nereikalinga lenkų kalba, taip, kaip, tarkim ir baltarusių, tačiau Lietuvos TSR Švietimo ministerija šį klausimą turėtų spręsti savarankiškiau, atsižvelgiant į respublikos bendrus interesus, respublikinės kalbos teises, o ne vadovaujantis kažkokiais niekuo nepagrįstais lenkų atstovų reikalavimais.

Šį klausimą reikėtų spręsti ir remiantis faktais, kurių dėka buvo likviduota  Vilniaus krašto ir čia gyvenančių lenkų problemą. O šie faktai tokie.

Po Pirmojo pasaulinio karo Tarybų Sąjunga tiek istoriniu, tiek ir etnografiniu požiūriu Vilniaus kraštą pripažino neatskiriama Lietuvos dalimi ir faktiškai be jokių federacinių sąlygų 1939m. jį prijungė prie Lietuvos.

Tuo pačiu pagrindu buržuazinė Lenkija pripažino jį Suvalkų sutartimi 1920m., o Lenkijos Liaudies Respublika, iš Lietuvos repatrijavusi lenkų tautybės gyventojus, 1944-46 metais praktiškai mūsų respublikoje išsprendė lenkų klausimą ir nuramino užsitęsusį abiejų tautų ginčą.

Tad kokiu teisiniu pagrindu ir kokiu tikslu vėl atnaujinamas tinklas lenkiškų mokyklų, gyvavusių buržuazinės Lenkijos valdymo metais, visiškai nepripažįstant lietuviškų mokyklų?

Juk Vilniaus krašte viešpataujančios lenkiškos mokyklos atskiria jį nuo pagrindinės respublikos dalies, pasmerkia tolesnei asimiliacijai seniai čia gyvenančius ir naujai atvykstančius lietuvius, jaunimą stumia bažnyčios glėbin. Lenkiškų mokyklų steigimas Lietuvos gyventojams, kurie lenkų kalbą vartoja tik religinio kulto reikalams, tampa reakcinga tikrove, nesuderinama su tarybine santvarka.

Vilniaus krašte yra visa eilė kaimo vietovių, kuriose buržuazinės Lenkijos laikais veikė lietuviškos mokyklos, lietuviškos kultūros-švietimo organizacijos, skaityklos. Šiuo metu ten įsteigtos lenkiškos mokyklos.

Arba, pavyzdžiui, Vievio, Širvintų ir kituose rajonuose yra daug tokių vietovių, buvusių buržuazinės Lietuvos teritorijoje, kurių gyventojai save laiko lietuviais ir iki 1948m. savo vaikų niekada neleido į lenkiškas mokyklas, o šiandien ir ten lietuviškos mokyklos pertvarkytos į lenkiškas.

Iki nepavykusio lenkiškų mokyklų vieningo tinklo sukūrimo Vilniaus krašte čia buvo dėstoma ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, baltarusiškai, atsižvelgiant į tai, kokia kalba vaikams prieinamesnė. Mokiniai, baigę tokio tipo mokyklą, turėjo galimybę stoti į aukštąją mokyklą ir tęsti mokslą lietuvių kalba arba dirbti gamyboje vietovėse, kuriose gyveno tik lietuviai. Išvežti savo vaikus į Lenkiją arba laukti čia atkuriamos Lenkijos nebuvo jokios būtinybės.

Todėl respublikos piliečiai buvo gerokai nustebinti, kai staiga, pakankamai keistais pagrindais, -  jei, tarkim, vietovė kalbos atžvilgiu su lietuviška arba ne visai lietuviška, tai ją galima laikyti lenkiška, skubiai buvo sukurtas kelių šimtų lenkiškų mokyklų tinklas.

Toks staigus ir nepagrįstas posūkis giliai atsiliepė vietinių gyventojų psichikai ir sukūrė palankias prielaidas įvairiems gandams apie Lenkijos sienų pastūmėjimą toliau į Rytus. Anksčiau, lygiateisių nacionalinių grupuočių savikritikos dėka sumažėjęs žmonių srautas į bažnyčią vėl pagyvėjo. Lengvai pastebimas „lenkiško jaunimo“ antplūdis į Vilniaus bažnyčią „Aušros Vartai“ mūsų laikais tampa įprastu reiškiniu.

Kokios lenkiškų mokyklų mokytojų, baigusių respublikos institutą, pažiūros, galima spręsti ir iš tokio fakto. Šių metų vasarą per gamybinę praktiką N. Vilnios mokytojų instituto gamtos mokslų ir geografijos fakulteto studentai lankėsi Maskvoje. Lydimi dviejų dėstytojų jie pabuvojo Lenino mauzoliejuje. Ten, stovėdami eilėje, studentai tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai. Kiti laukiantys pasiteiravo, iš kur jie atvykę. Studentai atsakė, jog jie iš Vilniaus (iš Vilna). Kai jų paklausė ar iš Lietuvos jie, studentai pakartojo tą patį atsakymą. Tada klausinėjantys ėmė aiškinti studentams, kad Vilnius – Lietuvos TSR sostinė, o vilniečiai studentai tylėjo ir tik daugiareikšmiškai vienas į kitą žvilgčiojo. Dėstytojams buvo gana nejauku tai stebėti ir, kaip jie patys tvirtino, po šio epizodo savo auklėtinius teko paauklėti.

Vilniaus kraštas išsidėstęs visiškai šalia Baltarusijos vakarinės sienos, kur gyvena žmonės tokio pat „lenkiško tikėjimo“, kaip ir Vilniaus krašto, bet Baltarusijoje lenkiškų mokyklų tinklas neatnaujinamas.

Kaip sprendžia lietuviškų mokyklų klausimą Lietuvos kaimynai? Štai, pavyzdžiui, nuo senų laikų dirbusi lietuviška vidurinė mokykla Rygoje buvo uždaryta 1948m. Suvalkų krašte vietoje daugybės lietuviškų mokyklų, veikusių buržuazinėje Lenkijoje, Vilniaus laikraščių duomenimis dabar veikia vos keturios pradinės mokyklos.

Baltarusijos TSR gyventojams prašant nuo šių mokslo metų kai kuriose vietovėse, kur gyvena lietuviai, dirbančiose baltarusiškose mokyklose lietuvių kalba buvo įvesta tik kaip atskira disciplina.

Nors kaimyninės respublikos turi reikalų su lietuviais, nesančiais asimiliuotais pusfabrikačiais, o nuolat čia gyvenančiais, išsaugojusiais savo kalbą ir papročius, vis dėl to šių respublikų vadovai lietuviškų mokyklų klausimą sprendžia pirmiausia atsižvelgdami į savo respublikos piliečių pagrindinės masės bendrus interesus.

O kaip buvo sprendžiamas lenkiškų mokyklų klausimas Lietuvos TSR? Tais laikais, kai lenkų literatūra buvo rašoma lotynų kalba arba kai lenkų šlėktos bendravo prancūziškai, aišku, niekas lenkų nevadindavo nei romėnais, nei prancūzais.

Todėl lietuvių, kurie praeityje vartojo lenkų kalbą arba kurie dabar save laiko „lenkiško tikėjimo“ žmonėmis, jokiu būdu negalima vadinti lenkais arba įtikinėti, kad jie esą lenkais, kaip tai daroma Tarybų Lietuvoje. Juk šių piliečių dauguma tarpusavyje lenkų kalba nebendrauja.

(1938m. Vilniaus laikraščiai rašė, kad lenkų valdininkų planuotai Vilniaus krašto dainų šventei neatsirado nei vienos lenkų liaudies dainos, gimusios šiame krašte. Tai tik patvirtina, kad lenkų kalba Baltarusijoje ir Lietuvoje savo šaknų neturi).

Po lenkų repatriacijos iš Lietuvos polonizacijos sąvoka ir jos teritorinės ribos Lietuvoje tapo kažkuo sunkiai suvokiamu reiškiniu. Nežiūrint šio klausimo subtilumo ir sudėtingumo, lenkiškų mokyklų tinklo kūrimas buvo patikėtas vienam žmogui, priešiškai nusiteikusiam lietuvių tautos atžvilgiu, būtent drg. Vidmont. Užimdamas Lietuvos KP CK aukštą postą, jis pasistengė į šį darbą įtraukti Švietimo ministeriją ir kitas švietimo bei atskiras partines organizacijas. Per trumpą laiką Švietimo ministerijos kolegijos duomenimis vietoje lietuviškų mokyklų iki 1956m. buvo įsteigtos 365 vidurinės, septynmetės ir pradinės lenkiškos mokyklos. Šis tinklas ir dabar toliau plečiamas.

Drg. Vidmant veiklos kryptį aiškiai apibūdina toks faktas. 1953m. drg. Vidmant savo iniciatyva aplink save subūrė žmones, mokančius lenkų kalbą ir jiems paskirstė pareigas būsimose lenkiškose įstaigose Lietuvoje, kurios, jo žodžiais, netrukus turėjo būti įsteigtos Vilniaus m. Tarybų rajone, ir visame Vilniaus krašte, įjungiant Vievio, Širvintų ir kt. rajonus.

Dr. Vidmant veikla patvirtina jo didelį nenorą nacionalines grupuotes sujungti į  vieningą tarybinį branduolį, o atvirkščiai – su lenkiškų mokyklų parama atskirti kuo daugiau Lietuvos gyventojų nuo respublikos pagrindinės dalies. Jis su savo pagalbininkais griebiasi net rajonų partinių organizacijų sekretorių pašalinimo (Vievio rajonas), skubina lenkiškų mokyklų steigimą ne lenkų gyventojams ir visiškai nesirūpina, kad vaikai reikiamai būtų mokomi respublikinės kalbos, kuri būtina vietiniam gyventojui.

Drg. Vidmant primena netolimos praeities Lietuvos stambių kolonizatorių vaidmenį. Dalį iš to vaidmens perėmė ir kai kurie Švietimo ministerijos darbuotojai, taip pat rajonų liaudies švietimo skyriai, kurie, tvarkydami nacionalinių mokyklų reikalus, nevienodai rimtai reaguoja į teisėtus vietos gyventojų reikalavimus.

Švietimo ministerijai ir visuomenei žinomi faktai, kaip dirba lenkiškų mokyklų inspektoriai. Vaikams perėjusiems iš lenkiškos mokyklos į lietuvišką, įsakinėja grįžti atgal į lenkišką arba atsisako tenkinti lietuvių prašymus palikti jiems lietuvišką mokyklą.

Mes, Vilniaus m. I-os vidurinės mokyklos mokinių tėvai, nutarėme šį klausimą kelti todėl, kad daugelis mūsų gyvena ir dirba už miesto ribų arba priemiestyje, kur lietuviškų mokyklų nėra, tenka jų ieškoti toli nuo gyvenamosios vietos arba tenkintis lenkiškomis mokyklomis. 

Daugelis mūsų gyvena Naujojoje Vilnioje, tapusioje dideliu respublikos pramonės centru ir pritraukiančioje iš visos respublikos nemaža specialistų, neturinčių galimybių savo vaikų mokyti nei vidurinėje, nei septynmetėje mokykloje.

Būdinga, kad plačiai išsidėsčiusiame Vilniaus mieste Tarybų rajone su ten esančiomis penkiomis vidurinėmis ir penkiomis septynmetėmis mokyklomis tik vienoje septynmetėje paraleliai su lenkiška klase dirba lietuviškos klasės, tačiau ši mokykla taip pat yra šalia Lenino rajono. Gyvenant tokiais atstumais nuo lietuviškų mokyklų, labai sunku Lietuvos sostinėje ir didelėje respublikos dalyje mokyti vaikus lietuvių kalba.

Išvardydami šiuos nenormalius reiškinius mes tik tikimės, kad aukštesnės partinės ir tarybinės organizacijos į tai atkreips deramą dėmesį.

Visuotinio susirinkimo įgalioti:

Tėvų komiteto pirmininkas

Komiteto sekretorius

Vilnius, 1956.X.9

Noriu priminti, kas tuo metu vadovavo Sovietinei Lietuvai ir tam tikra prasme buvo lietuvių kalbos duobkasiai Vilniaus krašte Sovietinėje Lietuvoje. LKP CK pirmuoju sekretoriumi buvo A. Sniečkus, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku buvo J. Paleckis. LTSR Ministrų Tarybos primininku iki 1956 sausio 16 buvo M. Gedvilas, po to M. Šumauskas. O kas tuo metu buvo sovietinės Lietuvos švietimo ministrais: Albertas Knyva 1949 birželio 28 – 1953 spalio 6, Stasys Pupeikis 1956 spalio 6 – 1957 liepos 15, po to M. Gedvilas.

O Lenkija pagerbė Lietuvos lenkintojus. Didžiausias lenkintojas buvo V. Vidmontas, dirbęs  LKP CK, buvęs dvarininkas, po to išvažiavo į Lenkiją, gavo kažkokį Lenkijos apdovanojimą.

Ar nematote analogijos su šiais laikais, kai LR Aukščiausios Tarybos deputatas – Atkuriamojo Seimo narys, nebalsavęs už Lietuvos nepriklausomybę buvo apdovanotas Lenkijos ordinu?

Gal Lietuvos valdžia sureagavo, pareiškė protestą – ne. Lygiai taip pat Lietuvos valdžia nesureagavo kai Dubingių žudynių organizatorius „Lupaška“ (Šendeliažas) buvo pagerbtas Lenkijos ordinu.

Pabaigai noriu pacituoti kelis žinomo Lietuvos politiko Česlovo Juršėno žodžius apie Lenkiją, parašytus knygoje Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ psl. 247., apie tai kaip buvo ruošiama Lietuvos – Lenkijos draugystės sutartis.

Kai socialdemokratai Lietuvoje laimėjo rinkimus sutartis buvo rengiama. Cituoju Č. Juršėną:

„Tuo tarpu Lenkijoj rinkimus laimėjo kairieji. Galvojau, kad bus lengviau susitarti, ypač dėl želigovskiados įvertinimo. Bet po kelių susitikimų su nerimu (ar net šiurpu) supratau, kad visiems lenkams visų pirma rūpi nacionaliniai interesai.

Tiesa, niekas nepasakė – Wilno nasze, bet istorinės neteisybės nenorėjo pripažinti… Man sakoma, kad Lenkija kitokia ir pripažįsta Lietuvos integralumą. Aš aiškinu, kad mums reikia garantijų ir būtent sutartyje. Suprantu, kad lenkai neprisiims senųjų nuodėmių“.

Sakykite skaitytojai ar tikrai Lenkija kitokia?

Linkiu dabartinei valdžiai nebūti kažkokios kitos valstybės klapčiukais, o ginti Lietuvos interesus, galų gale spręsti įsisenėjusias švietimo problemas, sudaryti sąlygas visiems išmokti lietuvių kalbą. Svarbiausia nedaryti senų klaidų.

Autorius Gintautas Šapoka (g. 1948 m.) yra garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ autoriaus ir redaktoriaus, giminaitis – pusbrolio sūnus. Jis, baigęs žemės ūkio ekonomikos mokslus, daug metų dirbo ekonomistu. Pastaruosius metus ūkininkavo. Šiuo metu pensininkas. Istorikas mėgėjas, išleido dvi knygutes: „Mūsų giminė“ (2005) ir „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (2006). Jis surado 405 A. Šapokos publikacijas, kurias perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.