V. Rubavičius. Naujosios pasaulio tvarkos konfliktų metmenys

Pasaulis vis labiau pereina į naują, karinių konfliktų židiniais ir naujomis grėsmėmis nužymimą būvį, kuriam dar toli iki tam tikros visų pripažįstamos tvarkos ar, kaip mėgstama išmaniai politologiškai kalbėti, saugumo architektūros.

Nusistovėjusią tvarką pirmiausia ėmė purtyti kylanti ekonominė ir karinė technologinė Kinijos galybė.

Nors ir senokai numatyta bei kasmet neįmanomais suvokti anei teoriškai pagrįsti ekonominio augimo rodikliais vakariečiams akis badžiusi, tačiau taip ir iki neseno laiko neįsisąmoninta.

Net pagarsėjusiuose Davoso forumuose, į kuriuos sukviečiami ne tik viso pasaulio lyderiai, bet ir įtakingiausi ekonomistai bei verslo pasaulio atstovai, šio amžiaus pirmame dešimtmetyje Kinija niekaip nebuvo net įsivaizduojama kaip galima grėsmė Vakarų hegemonijai.

Juolab kad didžiosios Vakarų valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstijos, manė galutinai pajungusios pasaulį savąją jam užnerta neoliberaliosios globalizacijos reformų kilpa.

Šiuo metu Kinija jau įvardijama kaip pagrindinė JAV oponuojanti pasaulinė galia, su kuria numatyta santykius grįsti strateginės konkurencijos (kol kas) būdais, kurie būtų suprantami ir priimtini ne tik kinams, bet ir didiesiems jų kaimynams.

Rusija pripažįstama tiesiogine grėsme visam Vakarų pasauliui, pirmiausia Europai, o su ja ir Europos apsaugą turinčioms laiduoti Jungtinėms Valstijoms.

Visuose konfliktiniuose bei kariniuose pereinamojo pasaulinio būvio plotmėse bei srityse žymus ekologinis gyvosios gamtos degradavimo, kitaip tariant, antropoceninių bėdų dėmuo, kuris prikišamai apsireiškia vis spartėjančia „klimato kaita“.

Viskas sparčiai kinta, tad nėra įmanoma kalbėti apie stabilesnius pasaulio pereinamojo būvio metmenis, kurie padėtų įžvelgti būsimų konfliktų pobūdį, tačiau dera bent jau pabandyti įsivaizduoti galimas didžiausių trinčių zonas, jų pobūdį.

Juolab, kad esame vis labiau įtraukiami į didžiulį karą Europoje, kurį verolomno užpuolusi savo taikingą kaimynę Ukrainą pradėjo Rusija, Vakarų valstybėms taip ir iki šiol nesugebant deramai atsakyti į tokią visus tarptautinius susitarimus bei chartijas sulaužiusią agresiją.

Kinijos iškilimas ir įsitvirtinimas iki Rusijos 2022-ųjų pradžioje įvykdytos atviros agresijos prieš Ukrainą buvo pagrindinis pasaulio būvio kaitą skatinantis veiksnys. Galima išskirti daug to veiksnio aspektų, tačiau jų aptarti neturime galimybių, tad pasitenkinsime tik keliais, mūsų manymu, svarbiausiais.

Akivaizdus yra Kinijos ekonominės galios didėjimas, kuris jau savaime keičia pasaulinių galių balansą visuose pasaulio regionuose.

Skaitytojai gali patys tuo įsitikinti paprasčiausiai palygindami Kinijos ir Jungtinių Valstijų BVP dalies pasauliniame BVP kitimą nuo šio amžiaus pradžios iki kad ir praeitų metų.

Vienos valstybės, kuri save įvardija kaip civilizaciją valstybę, sparčiai didėja, o kitos mažėja. Išraiškingos  yra ir kitokios lyginimų kreivės, pavyzdžiui, Kinijos ir Indijos bendrą BVP lyginant su JAV ir Europos Sąjungos.

Kinijos BVP šiuo metu jau viršija 17 trilijonų dolerių ir artėja prie EU daugiau kaip 19-ps. Belieka tik džiaugtis, kad kol kas JAV išlaiko gana didelį atstumą – 28 trilijonai.

Tačiau būtina atsižvelgti ir į demografiją. O ji keistalytiškumo sklaidos, vaikų lytiškumo skatinimo, abortų ir eutanazijos laisvės apsėsto Vakarų pasaulio niekaip negali džiuginti.

Vakariečių dalis pasaulio populiacijoje sparčiai traukiasi. Taip pat Vakarų šalyse sparčiai daugėja religinių kultūrinių imigrantų bendruomenių bei jų getų.

Kinija savo ekonominį augimą sugebėjo paversti pasaulinės politikos įrankiu. Tam prireikė nemenkos politinės išmonės bei išminties. Galima nujausti, jog ta išmintis – tai poros tūkstančių metų imperinės civilizacijos paveldas.

Vakarietiškosios neliberaliosios globalizacijos mechanizmą kinai sugebėjo pasitelkti savo naudai diegdami vadinamąja „Šilko kelio ir juostos“ programą, apimančią visus pasaulio regionus.

Kitaip tariant, vakarietiškajai globalizacijai sugebėjo įtvirtinti kinišką alternatyvą, pirmiausia nusitaikiusią į pasaulinę infrastruktūrą ir logistiką, stengdamiesi savo įtakai pajungti kuo daugiau sausumos ir jūrų prekybos kelių.

Sparčiai naujausiais ir technologiškiausiais geležinkeliais „susiuvę“ visus Kinijos regionus, jie pradėjo tiesti kelius Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, stengdamiesi juos sujungti ir su svarbiausiais uostais.

Tereikia tik palyginti šio amžiaus pradžios Afrikos geležinkelių tinklo žemėlapį su dabartinių, kad pamatytume, kaip pasikeitė Afrikos „veidas“, o su juo ir, nesunku numanyti, kinų įtaka šio žemyno šalių bei organizacijų politikai.

Kol kas mes dar nesuvokiame deramai nei Kinijos galios, nei jos keliamų grėsmių.

Nežinome net ką ir kaip valdo kinai kaimyninėje Baltarusijoje, kur jie jau senokai perėmė daugelį infrastruktūrinių ir ekonominės raidos projektų bei žemės ūkio gaminių gamybos „linijų“, tačiau sugebėjome save padaryti Kinijos demonstratyviai baudžiamos valstybės pavyzdžiu.

Nežinia, kas mūsų užsienio politikos formuotojams įteigė idėją – „tapkite visiems matomu Kinijos priešu ir susilauksite pasaulinės šlovės“.

Su Taivanu daugelis šalių sėkmingai bendrauja ir bendradarbiauja, neužmiršdamos rituališkai kartoti, jog pripažįstančios „vienos Kinijos principą“.

Oficialiai jį pripažįsta ir Lietuva, antraip nebūtume galėję plėtoti jokių diplomatinių anei ekonominių santykių. O sėkmingai plėtojome.

Tačiau ėmėme ir nutarėme atidaryti ne visiems priimtinu Taibėjaus, o Kinijai nepriimtinu Taivano vardu pavadintą atstovybę.

Taibėjaus atstovybės ir veikia daugelyje šalių, tarp jų ir ES. Džiaugėmės Taivano atstovų pažadais apie būsimas investicijas, pažangiausių lustų gamyklą ir kitokius ateities miražus, nenorėdami nė kalbėti apie staigiai dėl Kinijos atsako ištikusius šimtamilijoninius nuostolius, subyrėjusias svarbias logistikos grandines ir kitas „smulkmenas“.

Visaverčių diplomatinių santykių neliko, o Kinijos valdžia parodomųjų „bausmių“ nepristigs. Nepagalvota, o juk visiems gerai žinomas dalykas, kad Kinija yra pagrindinis ekonominis ES partneris.

Tad mūsų užsienio politikos „išminčiai“ su Prezidentūra priešakyje tapo išjungti ir iš ES santykių su Kinija ekonominės plotmės. Dabar Lietuva bet kokiuose ES derybose ar pokalbiuose su Kinija gali būti kinų įvardyta kaip „nepageidaujamas subjektas“.

Klausimas skaitytojui – kaip pasielgtų ES vadovai išgirdę tokį kinų reikalavimą? Taigi. O tikrovė tokia, kad ES biurokratija jau iš anksto apsidraustų.

Atsižvelgiant į tai, kad Kinija valdo esminius pasaulinės logistikos mazgus, mūsų „Lithuania“ pažymėtiems gaminiams kliūčių bus visų žemynų logistikoje. Tad daugeliui verslo šakų jau teko persiregistruoti.

Didžiausias šios istorijos ironiškasis aspektas tas, kad Rusijai įsiveržus į Ukrainą agresorės pramonei stotis ant karinių bėgių labiausiai ir padėjo Taivano verslininkai – apeidami sankcijas jie tiekė rusams aukščiausios klasės stakles, kurios ir yra visokios pramonės pagrindas.

Tokios staklės tiekiamos su visa reikiama elektronine ir lazerinių technologijų įranga. Ironizuojant – lietuvių politikų demokratiniam Taivanui ginti sukeltą ir Lietuvai nemenkai kainuojantį „skandalą“ galima suvokti ir kaip tam tikrą tokiems Taivano verslininkams bei su jais susijusiems politikams naudingą „priedangos operaciją“. Juolab atliktą iš godaus (apmokėti lietuvių politikų vizitai ir kultūrinės programos) kvailumo.

Akivaizdu, kad Taivano verslininkai elgėsi niekšiškai už laisvę su Moskovijos ordiečiais kovojančios Ukrainos atžvilgiu, tad Ukrainą besąlygiškai remiančiai Lietuvai gal reikėtų vienaip ar kitaip išreikšti nepasitenkinimą ar net nutraukti visokius ryšius su Taivanu, net ir uždarant tą atstovybę.

Būkime nuoseklūs tikrosios, o ne parodomosios „vertybinės politikos“ baruose. Atlikę tokį judesį gal net kokiam vakarui patektume ir į pasaulinės žiniasklaidos šviesą, kuria taip mėgsta pasipuikuoti  kai kurie mūsų užsienio politikos „komikai“, nesugebantys užsienio komentatorių perdėtose pagyrose ar suktose užuominose įžvelgti paniekos retoriką.

Pasaulio būvio pokyčiai susiję su hegemono, stipriausios tam tikro meto imperijos ar valstybės, galios silpnėjimu. Moderniojo kapitalizmo raidą gvildenantys pasaulio sistemos ir civilizacijų sąveikų tyrinėtojai įtvirtino supratimą apie neišvengiamą pasaulinių hegemonų kaitą.

Toks esąs istorinis dėsningumas.

Hegemonas ne tik nustato tam tikras pasaulio raidos gaires ir jas palaikantį kultūrinį ideologinį pamatą, bet ir laiduoja pasaulio tvarką tarptautinių santykių srityje. Suprantama, kiek leidžia jėgos ir sumanumas.

Pasaulis moderniaisiais laikais perėjo kelis hegemoninio valdymo tarpsnius – nuo Ispanijos galios įsivyravimo jai užvaldant ir plėšiant Lotynų Ameriką, per Olandijos ir Britų fazes iki Jungtinių Valstijų ekonominio, technologinio, finansinio ir karinio įsitvirtinimo praeito amžiaus antroje pusėje.

Dabartinio hegemono silpnėjimą lemia daugybė veiksnių, jau senokai plačiai aptarinėjamų ir vakariečių, ir globaliųjų Pietų mąstytojų darbuose.

Stiprėja naujų imperinių Kinijos, Turkijos, Indijos valstybių galia, imperinės Rusijos agresyvumas, o sykiu – antivakarietiškos, dažnai antiimperialistinėmis įvardijamos daugelio globaliųjų Pietų šalių nuotaikos.

Jas liudija išplitę prieš kolonijinį Vakarų paveldą ar naująją Vakarų neokolonijinę politiką nukreipti judėjimai bei politiniai virsmai.

Nors visi suvokia, kad dabartinį hegemoną laidoti dar pernelyg anksti, juolab geopolitinei kovai dėl pasaulio valdymo pereinant į naują vadinamojo Dirbtinio intelekto galios panaudojimo lygmenį, apie kurį plačioji publika nieko neišmano, tačiau daugėjant konfliktų ir įtampų visos galingomis besijaučiančios šalys stengiasi išsikovoti sau geresnes pozicijas būsimoje pasaulio tvarkos architektūroje.

Jos vienaip ar kitaip vinguriuoja didžiųjų Kinijos ir JAV strateginių varžytuvių keliamose bangose. O tų bangų daugėja ir dėl vis labiau ryškėjančių amerikiečių valstybinio valdymo bėdų, kurias žymi didžiulė visuomenės poliarizacija, kai kurių analitikų įvardijama kultūriniu politiniu „pilietiniu karu“.

Todėl sunku strateguoti geopolitines slinktis ilgesniam laikui – valstybės sudarinėja trumpalaikius aljansus, stengiasi išpešti greitos naudos iš abiejų didžiųjų galių, taip pat ir iš sankcijomis gniaužiamos Rusijos.

Bandant įžvelgti tam tikrus pasaulio tvarkos kontūrus, dera atkreipti dėmesį į kitą svarbų dalyką – vakarietiškąjį genderistinį liberalizmą silpninantį pasaulinio nacionalizmo iškilimą ir stiprėjimą.

Nesileisiu į nacionalizmo apibrėžtis ar jo europinių regioninių ypatumų aiškinimą, o tik suminėsiu kelis akivaizdžius pasaulinės reikšmės dalykus. visos dabartinės didžiosios ar į tokias pretenduojančios galios yra nacionalistinės save civilizacinėmis valstybėmis vadinančios imperijos. Kinija, Indija, Turkija, Rusija. Išskyrus Jungtines Valstijas.

ES išsiskiria tuo, kad jos bendroji politika yra atvirai antinacionalinė, genderistinė, tad ir antinacionalistinė, tačiau nacionalizmas stiprėja daugelyje jos didžiųjų šalių.

Mažokai kol kas kalbama apie Indijos nacionalizmą. O jo iškilimas nepaprastai svarbus geopolitiniams santykiams: juk Indija jau didžiausia pasaulio valstybė ir penktoji ekonomika, greitai aplenksianti aukščiau stovinčias Japoniją ir Vokietiją.

Narendra Modis valdo šią šalį nuo 2014-ųjų, o šiais metais neabejotinai bus išrinktas trečiai kadencijai. Jo autoritarinis valdymas paremtas plačia Indijos nacijos ugdymo programa hinduizmo ir nacionalizmo (Hindutva) pagrindu.  

Modis aiškina, jog būtina išlaisvinti indus ir hinduizmą iš 1200 metų trukusios vergovės, kurią žymėjo musulmonų Mogulų dinastijos ir britų krikščionių priespauda, o šitai skatina plačiųjų masių nusiteikimą ypač prieš musulmonus. Pastarieji dėl komplikuotų santykių su Pakistanu laikomi vidiniais galimais priešais.

Tos įtampos ryškėjo ir Ajodhjos mieste vietoj 1992 m. hinduistų nacionalistų nugriautos mečetės statant dievo Ramos, kaip teigiama – prieš 7 tūkst. metų šioje vietoje gimusio, šventyklą, kurios atidarymas šių metų pradžioje tapo nacionaline Indijos švente.

Musulmonai ypač nepakantūs kitatikiams – daugybė jų mečečių statytos nugriovus vietines šventyklas.

Daugelis indų laiko Modi dievo siųstu valdytoju, kuris grąžinantis Indijai kolonizatorių ir neokolonizatorių nuslopintą pasaulio mokytojos statusą.

Vakariečių analitikai pripažįsta, kad Modžio intelektas ir gebėjimai gerokai lenkia šiuolaikinio politinio Vakarų elito, ypač europinio, tokio pobūdžio „koeficientus“. Tuo įsitikinti galėjo ir šventyklos atidaryme jo įkvėptos kalbos klausytojai.

Paskutiniame dviejų valstybių vadovų Džo Baideno ir Si Czinpino susitikime, vykusiame 2023-ųjų pabaigoje, tarp svarbiausių amerikiečiams klausimų buvo svarstomas ir fentanilio plitimas. Tad amerikiečiai pripažįsta šią narkotinę medžiagą tapus svarbiu geopolitinių santykių klausimu.

Kinai išplėtojo šio sintetinio opioido gamybą, o Meksikoje narkokarteliai jį paverčia populiariausiu Jungtinėse Valstijose narkotiku ar narkotiniu kokteiliu. Nuo jo perdozavimo praeitais metais mirė 80 tūkst. amerikiečių, šiais metais neabejojama šį skaičių būsiant apie 100 tūkstančių.

Turėkime omenyje tuos skaičius, kai girdime kalbas apie tai, esą vakariečiai stengiasi neįsitraukti į Ukrainoje vykstantį nuožmų karą nes labai brangina savo piliečių gyvybę.

Kita vertus, skaičiai rodo visuomenę rimtai sergant, tad kitų šalių politikai ta priklausomybe vienaip ar kitaip naudojasi ir atsižvelgia į ją, dėliodami savo geopolitines strategijas.

Nežinia, kas buvo sutarta ir dėl ko konkrečiai derėtasi, tačiau pats šio klausimo iškilimas kreipia į savaip pamokomą istorijos ironiją. Dera prisiminti esminę Kinijos galios tvirtinimo strategijos nuostatą – „Kad Kinija jau niekada nebebūtų Vakarų pažeminta“.

Kinijos geopolitika grindžiama istorine vadinamųjų Opijaus karų (1839–1842 ir 1857–1860) atmintimi bei patirtimi.

Naują karinę ginkluotę naudoję britai ir vėliau prie jų prisijungę prancūzai privertė kinus pasiduoti ir priimti jų diktuojamas sąlygas, tad iš didžios ekonominės galios imperijos Kinija virto Vakarų kapitalizmo pasaulio periferija, buvo nuskurdinta ir apiplėšta.

Kinų kova prieš britų prekybininkų kontrabanda gabenamą iš Indijos opijų išprovokavo pirmąjį karą – metropolija ėmėsi ginti savuosius prekijus.

Opijus buvo politinis ir ekonominis vakariečių panaudotas Kinijos pavergimo ir išnaudojimo įrankis, tad dabar kinai tarsi atsimoka hegemonui už patirtas skriaudas savuoju opioidu, o kontrabandininko vaidmenį atlieka šiuo metu bene didžiausia Jungtinių Valstijų ekonominės prekybos partnerė Meksika.

Poveikį jaučia visas demokratiškai besikvaišinantis Vakarų pasaulis.

Opijaus karais nuo Kinijos buvo atplėštos ir kai kurios teritorijos. Galimybėmis pasinaudojo ir carinė Rusija. Tad dalies Sibiro žemes iš tradicijos kinai laiko savomis.

Šiuo metu Rusija plėtoja strateginę partnerystę su Kinija ir aršiai puola Vakarus. Kinijai šitai naudinga.

Rusija neabejotinai silpsta ne tik ekonomiškai, bet ir demografiškai, o kinai vis labiau įsitvirtina Sibiro platybėse, kur jiems ilgiems dešimtmečiams išnuomojami didžiuliai miškingi plotai: negailestingai kertami kedrai ir mediena gabenama imperijon.

Apie baisias neišvengiamas ekologines pasekmes negalvojama. Kinams atiduoti ir didžiuliai plotai prie Baikalo, kurį kinai vadina savąja Šiaurės jūra. O ten buriatų šventos gyvenamosios vietos.

Verslai ir žemės ūkis pereina į kinų rankas. Daugelyje regionų vienintelės darbo vietos yra kertančiose mišką kinų kompanijose ir su šia veikla susijusiose jų įmonėse. Vakarų kompanijoms pasitraukus iš Rusijos, vietinę rinką perima kinų verslai.

Vietiniai rusų gamintojai neturi šansų išlikti konkurencinėje kovoje su kinais. Taip pat ir žemės ūkio gamybos srityje. Rusijos ekonomika vis labiau priklauso nuo technologinės kinų malonės. Ta priklausomybė didės.

Būtina atsižvelgti ir į Rusijai labai nepalankią demografijos tendenciją, kurią pragaištingai veikia gyvosios jėgos nuostoliai Ukrainoje.

Planuodami plataus masto geopolitinio pobūdžio akcijas, politikai niekaip negali apskaičiuoti visų galimų pasekmių. Visokie konfliktai įgauna savą pragaištingą logiką. Taip nutiko amerikiečiams Irake ir Afganistane, vakariečiams Libijoje, o dabar rusams Ukrainoje.

Pasiremdami sena išbandyta imperine politika, Kremliaus valdovą aptarnaujantys geopolitikai puldami Ukrainą siekė ir konkrečių vidinių tikslų.

Ne tik sunaikinti ukrainiečių tautą, bet ir išnaikinti savąsias nerusiškas tautas, kad imperiniam atgimimui negalėtų kenkti nacionaliniai sąjūdžiai, jų išsilaisvinimo siekiai, Sibiro tautų istorinės atminties ir joje glūdinčių skriaudų pasakojimai.

Ukrainoje siaučiant Rusijos armijai labiausiai ir nukraujavo Sibiro tautos – buriatai, jakutai ir kt., jų žuvo santykinai daugiausia.

Tad daug Sibiro kaimų ir miestelių liko be vyrų, o pilnametystės sulaukusieji tuoj metami Ukrainon.

Kaip gyvena ir gyvens vienos likusios moterys? Neabejotina, kad joms imasi padėti kinai vyrai. Tad augant kinų vaikams, Rusijos piliečiams, vietinė demografija neišvengiamai vis labiau keisis kinų naudai.

Už tai Kinija turėtų kaip nors atsidėkoti ukrainiečiams. Ar susipras? Jai kol kas tas karas naudingas.

Tačiau Vakarams jis nėra naudingas, tad būtina šitai kuo greičiau suvokti ir imtis visomis išgalėmis remti ukrainiečių kovą ir silpninti agresyviąją Moskoviją.

Kinijai santykinai stiprėjant dėl iš Rusijos spaudžiamų politinių ir ekonominių „syvų“, Vakarai taip pat santykinai silpnėja, nepaisant išlaikomo karinio, ekonominio ir technologinio pranašumo.

Tačiau įsijungia svarbus demografinis veiksnys, kuris Vakarams akivaizdžiai nepalankus.

Vakarai bijo Rusijos subyrėjimo, kuris jiems geopolitiškai būtų labai naudingas, dėl daugelio priežasčių, o viena jų – staigus Kinijos galios padidėjimas užvaldžius jos globon patekusios Rusijos gelmėse glūdinčius išteklius.

Tačiau už tuos ilgokai trunkančius geopolitinius svarstymus bei europinį demokratinį neįgalumą ukrainiečiai moka savo krauju ir skausmu.

Spausdinti