A. Aušra. „Miško brolių draugijos“ kova dėl muziejaus rūmų (IV)

Tęsinys. I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA

Minint Gedulo ir Vilties dienos 80-metį Lukiškių aikštėje, Vilniuje, šalia buvusio LTSR KGB pastato, kuriame buvo žudomi, šaudomi ir kankinami už Lietuvos laisvę kovoję partizanai, kunigai, vyskupai, antitarybinės okupacijos rezistencijos aktyvistai, tarp jų už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kovojęs partizanas Albinas Kentra, Vytautas Landsbergis, paklaustas, ką jis galvoja apie „Miško brolių“ draugijos kovą dėl teisių atgavimo į pastatą Totorių gatvėje, sakė:

„Tokiomis progomis, kaip šiandien, prisimename, nors reiktų prisiminti daug dažniau ir kasdieną; prisimename, kiek daug netiesos yra tarp mūsų ir šiandien. Tos žmonių netiesos, kuri tęsiasi iš okupacijos laikų. O mūsų sąmonė – vis dar okupuota, dalinai, bet vis tiek okupuota ir nenori išsivalyti.

Mes girdime kalbant viešai apie kažkokius buvusius teismus, teisingumą okupuotoje Lietuvoje. Tų žodžių net nereiktų vartoti arba pasakyti kabutėse, teisingumas – taip, kabutėse. LTSR Aukščiausias Teismas, kuris nuteisė Ramanauską-Vanagą sušaudyti – teismas kabutėse. Neužmirškit!!! Viskas yra kabutėse. Viskas yra melas!!! Kada mes išsivaduosime?!!

Kada mes apie „Miško brolius“ pagalvosime ir nutarsime, kad Juos reikia gerbti ir, nusiėmus kepurę, tris kartus iki žemės nusilenkti, o ne svarstyti, kaip ten, kažkokiame popieriuje, buvo parašyta…? Ir ar reikia palikti Jų muziejų ir surinktas dokumentines filmų kolekcijas?

Galbūt galima palikti, bet reikia atiduoti kokiai nors kontorai, reikia sulaukti, kol nebus Albino Kentros ir tada padaryti kokią nors dabartinių žmonių tvarką… Pasipriešinkime tam, kol dar esame keli dar ne visai dabartiniai žmonės!!!“

Buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, atkūrusios Lietuvos nepriklausomybę, pirmininkas, paklaustas, ar rezistencinis laikotarpis vis dar tęsiasi, atsakė: „Tęsiasi ir okupacijos, ir rezistencijos…“

Ir paklaustas, kodėl jis Gedulo ir Vilties dieną į švarką įsisegęs Lietuvos partizanų nešiotą Vyčio kryžiaus ženklą, V. Landsbergis pridūrė:

„Tai, apie ką aš ir kalbėjau… Tegul kiekvienas būna įsisegęs – arba čia, arba giliau, į pačią širdies gyvybę, nes tai buvo kova už gyvybę, dvasios, sąžinės, tiesos gyvybę. Jeigu prarandama tiesos gyvybė, sąžinės gyvybė, juo labiau, kad Šventajame Rašte pasakyta: „Yra daug tokių, kurie vaikšto, manydami, kad jie – gyvi, o jie jau seniai yra mirę…“

Draugija dar kartą kreipėsi į TS-LKD narę, finansų ministrę Gintarę Skaistę siūlydama susitikti ir aptarti esamą padėtį bei bandyti išspręsti užsitęsusį dviejų dešimtmečių teisminį ginčą dėl pastatų Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10 grąžinimo taikiu būdu.

Finansų ministrė atsisakė susitikti asmeniškai, delegavo viceministrą, kuris atvykęs ir apžiūrėjęs pastatus pakartojo VĮ „Turto banko“ siūlymą – perduoti juos Draugijai panaudos sutarties pagrindu ir jokių derybų dėl nuosavybės teisių grąžinimo į pastatus nebus.

Kiek vėliau Finansų ministerija atsiuntė Draugijai ministrės G. Skaistės pasirašytą raštą, kuriame teigiama:

Norėčiau pažymėti, kad gerbiame ir vertiname Jūsų indėlį, siekiant įprasminti žuvusių už Lietuvos laivę atminimą, palaikome daugelį metų puoselėtą Lietuvos laivės kovų – Miško brolių draugijos idėją – įkurti muziejų partizanų, laisvės kovų dalyvių, savanorių istorinei atminčiai pagerbti.

Atsakydama į Jūsų prašymą peržiūrėti valstybės institucijų pozicijas, norėčiau pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas [...] konstatavo, jog valstybės nuosavybė į pastatus, esančius Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje, yra pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. 

Pagal LR Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai, o ne valstybės institucijos, kurie, klausydami įstatymo ir būdami nepriklausomi, priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. 

Atsižvelgus į tai, norėčiau informuoti, kad Finansų ministerija neturi teisinio pagrindo peržiūrėti pozicijos dėl pastatų [...] nuosavybės teisių, o Draugijai pateikus kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, valstybę atstovaujančios institucijos turės toliau dalyvauti teisminiuose ginčuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 10 d. Nutartyje rašoma:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovei Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovės Lietuvos laivės kovų-Miško brolių draugijos priešieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nustatė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi nusprendė teismo nutarties priėmimą ir paskelbimą atidėti 2022 m. gegužės 10 d. Byloje kilo sudėtingų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, susijusių su nuosavybės teisės įgijimu. Kadangi minėtų klausimų išsprendimas yra reikšmingas vienodos kasacinio teismo praktikos formavimui, byla perduotina nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 357 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Perduoti bylą nagrinėti kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismo 2022 m. spalio 6 d. Nutartyje rašoma:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės, Artūro Driuko, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko, sekretoriaujant posėdžių sekretorei Nijolei Radevič, dalyvaujant ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, atstovui Ernestui Knezevičiui, atsakovės valstybės įmonės Registrų centro atstovui Almantui Masioniui, atsakovės Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos atstovams Agniui Pilipavičiui ir Justui Bartašiūnui, trečiojo asmens Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams Monikai Balčaitienei ir Erikui Čižiūnui, trečiojo asmens Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkui Juozui Listavičiui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovei Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovės Lietuvos laivės kovų-Miško brolių draugijos priešieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

„[…]

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu civilinę bylą dėl ieškinio dalies, susijusios su Draugijos įpareigojimu perduoti ieškovei visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, nutraukė. Teismas nusprendė iškeldinti Draugiją iš valstybei priklausančio VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0385-1010, esančio Vilniuje, Totorių g. 9, bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0385-1021, esančio Vilniuje, Labdarių g. 10, su visu jai priklausančiu turtu. Taip pat teismas atmetė Draugijos priešieškinį.

2. Teismas nusprendė, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis ir nėra objektyvių įrodymų dėl Draugijos lėšų panaudojimo. Draugija, būdama asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigą, t. y. gautas lėšas naudoti griežtai pagal nurodytą paskirtį. Įstatymas jokių išlygų nedaro, o aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžia statytojo sąvoką, todėl plačiai aiškinti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas teisinio pagrindo nėra.

3. Teismo vertinimu, teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kad lėšas pastatų rekonstrukcijai valstybė skyrė tik tuo laikotarpiu, kai nuosavybės teisė į pastatus buvo registruota Draugijos vardu, nes teismai sprendimuose pasisakė dėl jos daiktinių teisių neteisėto įregistravimo. Įvertinus ir tai, kad 1997 m. gegužės 14 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakove Draugija buvo nutraukta, t. y. atsakovė nevaldo žemės sklypo ir jo nenaudoja kitais įstatymų pagrindais, Draugija Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių statytojo teisės įgyvendinimą, neatitinka.

4. Spręsdamas dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo, teismas nurodė, kad valstybės skirtos lėšos buvo perduotos ne Draugijai nuosavybės teise, o konkrečiam tikslui – Pastatų rekonstrukcijai. Todėl šiomis lėšomis sukurtas rezultatas (Pastatai) yra valstybės nuosavybė. Draugija nurodė, kad iki 2005 metų, vykdydamas Pastatų rekonstrukciją, juose pakeitė dalį konstrukcijų – pastate, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1010, pakeitė 66 proc., o pastate, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1021, – 61 proc. konstrukcijų, todėl į šias Pastatų dalis įgijo nuosavybės teises.

5. Pastatai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Draugija neįrodinėjo aplinkybių, kad prašoma jos nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalys funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, kad jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinerinėmis komunikacijomis ir pan. Vanduo į Pastatus tiekiamas iš pagrindinio pastato, pažymėto indeksu 2A2/p (2V2/p), elektra atvedama tik iš įvadinio elektros paskirstymo įrenginio, esančio priestate 1v2/p. Paneigiančių šias aplinkybes duomenų į bylą nepateikta. Valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą galima įsigyti tik remiantis specialiais teisės aktais ir griežtai reglamentuota tvarka. Todėl Draugijos reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į dalį rekonstruotų Pastatų negali būti tenkinamas.

6. Draugija priešieškiniu prašė panaikinti 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, kuris yra priimtas Vyriausybės, t. y. viešojo administravimo teisės subjekto. Toks reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio, kuriam taikytini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Taigi Draugija praleido ABTĮ nustatytą skundo padavimo terminą, nes apie šį nutarimą bei jo turinį jai buvo žinoma 2012 m. rugsėjo 10 d. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Draugijos 2013 m. vasario 10 d. raštas dėl statinių sugrąžinimo nuosavybės teise.

7. Spręsdamas dėl Draugijos iškeldinimo, teismas nurodė, kad ieškovas tinkamai informavo atsakovę apie savo valią nutraukti panaudos sutartį. Draugija tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą nuo 2017 m. kovo mėnesio, o 2017 m. gegužės mėnesį pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Taigi, įspėjimas, kurio tikslas informuoti kitą šalį apie valią nutraukti sutartį bei suteikti laiko pasirengimui, buvo pateiktas. VĮ Turto bankas apie ketinimą nutraukti panaudos sutartį bei reikalavimą grąžinti pastatus Draugijai pranešė 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (15-.16-21)SK4-671.

8. Priešingai nei teigia Draugija, jos teisė į Pastatus nebuvo sukurta administracinio akto pagrindu. Spręsdami ginčą dėl teisinės pastatų registracijos atsakovės vardu, teismai konstatavo, kad administracinis aktas – Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428 jokių daiktinių teisių Draugijai nesukūrė. Todėl argumentas, kad panaudos sutarties nutraukimas galimas tik administraciniu aktu, vertintinas kritiškai. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti panaudos sutartį, tinkamai informavo Draugiją, kuri iki šiol Pastatų neatlaisvino, jais nesirūpina ir taip pažeidžia ieškovės kaip turto savininkės teises.

9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbai iš esmės buvo finansuojami valstybės lėšomis. Šios aplinkybės neginčija ir Draugija, nurodydama, kad į statybos darbų finansavimą įneštų lėšų dydis bendrame finansavimo kontekste nėra labai reikšmingas. Tačiau Draugija nesutinka dėl valstybės skirtų lėšų vertinimo, laiko, kad bet kuriuo atveju jos buvo skirtos atsakovei priklausančių Pastatų atstatymo darbams, t. y. atsakovei.

11. Apeliacinės instancijos teismas pripažino labiau įrodyta pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad valstybė, skirdama lėšų pastatų rekonstrukcijai, atliko investiciją į Pastatus (jų pagerinimą), o Draugija buvo tik šių asignavimų valdytoja. Tokią išvadą pagrindžia tai, kad didžioji dalis šių lėšų buvo skirta iš valstybės investicinių programų, lėšų paskirtis buvo tikslinė – Pastatų rekonstrukcijai. Taigi, valstybės siekis rekonstruoti (atstatyti) pačiai valstybei bei valstybingumui reikšmingus Pastatus buvo įtvirtintas jau pradiniame 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje, kuriuo turtą buvo nuspręsta perduoti atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Antikor“ iki nurodytos datos nepradėjo vykdyti Pastato remonto darbų.

12. Tikslas Pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant juos atsakovei ir valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad prireikus lėšų remontui skirs Vyriausybė. Svarstant lėšų skyrimo Pastatams atnaujinti klausimą, Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija 1998 m. sausio 26 d. rašte Nr. 118-5 pažymėjo, kad Pastatų remonto finansavimas būtų didelis įnašas į griūvančio senamiesčio atstatymą, o šių rūmų paskirtis turi labai kilnią idėją: išsaugoti Laisvės kovų atminimą ir ugdyti pilietinę visuomenę. Taigi, valstybė, skirdama finansavimą, turėjo tikslą ne remti atsakovę kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.

13. Draugija, kaip faktinė statytoja (užsakovė), naudojo valstybės skiriamas lėšas, tačiau statytojas, kaip lėšų bei pastato savininkas, buvo valstybė, kuri siekė atstatyti Pastatus. Vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Draugijos priešieškinio argumentų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iki įsiteisėjusių teismų sprendimų priėmimo Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis buvo suprantamas visuotinai klaidingai ir dėl to Draugija galėjo turėti atitinkamų teisėtų lūkesčių. Tačiau šiuo atveju Draugija pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.

14. Pastatų savininkė yra Lietuvos Respublika ir savininkė ji buvo nuo pat Pastatų perdavimo atsakovei momento. Draugija siekia, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į statybų, vykdytų 1992–2005 m. laikotarpiu, sukurtą ginčo Pastatų dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, Pastatuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai Totorių g. 9 / Labdarių g. 10, nėra.

15. Byloje nėra ginčo, kad statybų, vykdytų 1992–2005 m. laikotarpiu, sukurti objektai yra susieti su Pastatais funkciniais ryšiais, todėl jie negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė, tarp šalių nebuvo. Draugija, laikydama, kad ji į Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, turėtų teisę reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnyje nurodytu pagrindu ir reikalauti išlaidų dėl atliktų patalpų pagerinimo atlyginimo. Tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.

16. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Draugijai apie ginčijamą aktą – Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 tapo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl ji aktą galėjo ginčyti per vieną mėnesį, t. y. iki 2012 m. spalio 10 d. Draugija priešieškinį pateikė 2017 m. lapkričio 22 d., t. y. praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį reikalavimą dėl praleistos ieškinio senaties. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, nenuginčijus minėto Vyriausybės nutarimo, nėra pagrindo naikinti ir ieškovės patikėjimo teisės įrašo Nekilnojamojo turto registre.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai dėl atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus pripažinimo ir teisėto lūkesčio įgyti nuosavybės teisę į juos:

[...]

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Pastatų savininkė yra Lietuvos Respublika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, Pastatuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai Totorių g. 9 / Labdarių g. 10, nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra ginčo ir atsakovė to neįrodinėja, jog vykdant statybas sukurti objektai yra susieti su Pastatais funkciniais ryšiais, todėl jie negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė, tarp šalių nebuvo.

[...]

Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės argumentų dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo, visų pirma reikšmingomis bylos aplinkybėmis laiko tai, kad klausimas dėl nuosavybės teisės į Pastatus jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Į šiuos teismų sprendimus atsižvelgė ir šią bylą nagrinėję teismai.

[...]

Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428 nutarta pavesti Vilniaus miesto valdybai neatlygintinai naudotis pastatu Vilniuje, Labdarių g. 10/9, Lietuvos nepriklausomybės kovotojų-Miško brolių draugijai, kuriai lėšas šio pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, prireikus – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip pat potvarkyje nurodyta, kad Lietuvos nepriklausomybės kovotojų-Miško brolių draugija turi numatyti patalpas šiame pastate Lietuvos politinių kalinių sąjungai, pirmajai atkurtai Vilniaus miesto šaulių sąjungai ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui.

Tai reiškia, kad Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428 nustatytas konkretus teisinis Pastatų perdavimo atsakovei pagrindas – neatlygintinis naudojimas bei tikslas, kurio siekiama tokiu būdu, t. y. suteikti Pastatuose patalpas atsakovei ir kitoms organizacijoms, kurios galėtų įgyvendinti savo veiklos tikslus. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nei iš minėto potvarkio teksto, nei kitų su jo priėmimu susijusių aplinkybių negalima daryti išvados, kad atsakovei galėjo susidaryti lūkestis, jog jai yra perduota nuosavybės teisė į Pastatus.

[...]

Tai, kad Lietuvos Respublikai perdavus Pastatus atsakovei buvo suteiktos lėšos Pastatams atnaujinti, patvirtina byloje teismų nustatytos ir įvertintos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė lėšas konkrečiam tikslui – Pastatų rekonstravimui, o ne atsakovei. Remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 20 d. raštu dėl lėšų skyrimo, matyti, jog Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos rūmų, esančių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, restauravimo darbams atlikti Vyriausybė iš savo rezervo fondo 1998 metais skyrė 294,25 tūkst. Eur, 1999 metais – 94,13 tūkst. Eur, 2000 metais iš paskolų valstybės vardu – 159,29 tūkst. Eur, 2001 metais iš Privatizavimo fondo – 155,85 tūkst. Eur (iš jų panaudota 67,5 tūkst. Eur), 2002 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti šiam pastatui rekonstruoti 48,37 tūkst. Eur (panaudota 48,1 tūkst. Eur), 2003 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei numatyta skirti 86,89 tūkst. Eur (panaudota 40,8 tūkst. Eur).

Byloje teismų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad 1992 m. Lietuvos Respublika perdavė atsakovei teisę neatlygintinai naudotis Pastatais. Gavusi šią teisę, atsakovė, įgyvendindama savo veiklos tikslus, pasitelkdama kitus asmenis, pradėjo Pastatų atstatymo ir remonto darbus, šie buvo finansuojami ir iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad nustatytos aplinkybės, susijusios su valstybės skirtu finansavimu Pastatams atstatyti ir remontuoti, leidžia teigti, jog valstybė turėjo tikslą ne remti atsakovę, kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti Vilniaus miesto senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.

[...]

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia atsakovės teisės reikšti reikalavimą dėl išlaidų, skirtų Pastatams pagerinti, atlyginimo. Atsakovė byloje teigė, kad ji taip pat investavo savo ir kitų asmenų lėšas į Pastatų rekonstrukciją. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog nuo 1992 m. tarp šalių susiklostė ilgalaikiai neterminuotos panaudos santykiai. Tačiau šioje byloje atsakovė atskiro reikalavimo priteisti Pastatų rekonstrukcijai išleistas lėšas nereiškė. CK 6.501 straipsnyje reglamentuojama nuomininko teisė reikalauti jo turėtų daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Remiantis šiame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, atsakovė gali siekti įrodyti, kad ji į Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, ji turėtų teisę reikšti ieškinį dėl išlaidų patalpoms pagerinti atlyginimo, jeigu pareiga patirti šias išlaidas jai nekilo iš panaudos santykių, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.

Apibendrintai išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą ir nenukrypo nuo šią teisės normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos, taip pat padarė teisingą išvadą, jog atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į Pastatus. Atitinkamai atsakovė nepagrindė, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė dėl jos teisėto lūkesčio įgyti Pastatus nuosavybės teise atsiradimo. Todėl ši atsakovės kasacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis naudoti Pastatus savo veiklos tikslams. Atsakovė dėjo pastangas į Pastatų atkūrimą, prisidėjo savo darbu prie Pastatų atstatymo. Tai leidžia spręsti, kad atsakovė galėjo įgyti teisėtą lūkestį naudoti Pastatus. Nors atsakovė nesutiko su Pastatų perdavimu naudotis jai panaudos teisėmis, Patalpų suteikimo atsakovei naudotis aplinkybės rodo, kad jai galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis į ilgalaikį Pastatų naudojimą savo veikloje, vykdant visuomenei naudingą veiklą.

Dėl teismo nešališkumo.

Atsakovė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl galimo apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Atsakovė teigia, kad nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bylą ir priimant ginčo nutartį teisėja pranešėja buvo A. Urbanavičienė, kuri buvo viena iš kolegijos narių, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, kuria buvo panaikinta teisinė atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus registracija. Šia nutartimi yra ne kartą remiamasi ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl tai kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo galimo šališkumo.

[...]

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šią bylą nagrinėjusiame apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo A. Urbanavičienė, kuri buvo viena iš kolegijos narių, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003.

Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja objektyvios aplinkybės dėl teisėjos A. Urbanavičienės galimo šališkumo.

Dėl bylos procesinės baigties.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, nusprendžia, kad teismai teisingai taikė ginčui aktualias proceso ir materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Todėl atsakovės kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Likimo istorija su šiuo NT objektu dar nepasibaigė, nes buvusių LR Vyriausybių, ministerijų, įvairių valstybės institucijų ir Vilniaus miesto savivaldybės vadovų iniciatyva Laisvės kovotojų atminimo ir teisingumo paniekinimas tęsiasi.

Draugija ieško galimybių ir toliau kovoti už savo teises į turtą ir Laisvės kovų savanorių istorinės atminties muziejaus įkūrimą.

Visuomeninė organizacija, siekianti įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, beveik 20 metų priversta kovoti su valstybe, už kurios valstybingumo atkūrimą savanoriai paaukojo savo gyvybes.

Pabaiga

Tęsinys. I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA