Sausio 28-ąją, lietuviai, kartu su baltarusiais, o gal ir ukrainiečiais, galėtų minėti Lietuvos Statuto dieną.
Tądien 1588-aisiais Lenkijos karaliumi išrinktas Žygimantas Vaza išpildė lietuvių jam iškeltą pripažinimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu sąlygą ir patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą.
Taip buvo apgintos Lietuvos tautos politinės teisės ir vėl atkurta „LDK Respublika“, gyvavusi Abiejų Tautų Respublikoje iki XVIII amžiaus pabaigos.
Trečiasis Statutas rengtas kaip niekad demokratiškai. Dar 1569-aisiais „LDK luomų bendru sutarimu“ buvo sudaryta komisija Statutui pataisyti. Į ją buvo paskirti du „viešpačiai tarėjai“ – Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir Žemaitijos pilininkas Merkelis Šemeta, taip pat Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas bei devyni bajorijos atstovai iš kiekvienos LDK vaivadijos. Tarp jų – Antrąjį Statutą rengęs Martynas Volodkavičius, LDK stalininkas Miklojus Manvydas Dorohostaiskis, kunigaikštis Lukas Svirskis. Komisija turėjo dirbti Viniuje, o jos išlaikymui „visi LDK piliečiai“ privalėjo sumokėti po grašį nuo valako.
1580-ųjų aktu Steponas Batoras sutiko, kad Statutą taisytų ir Lietuvos pavietų seimeliai. Teisyno projektai svarstyti ne tik seimeliuose, bet ir dviejuose Vilniuje valdovo sušauktuose LDK luomų suvažiavimuose.
Bajorų teikiamos redakcinės pastabos buvo kaupiamos ir peržiūrimos LDK kanceliarijoje, vadovaujant to meto kancleriams Eustachijui Valavičiui ir Mikalojui Radvilui Rudajam, pakancleriams Kristupui Radvilui Perkūnui ir Leonui Sapiegai.
LDK pakancleriai turėjo išklausyti ir žodžiu išsakomų bajorų pastabų bei pasiūlymų. Apie Statuto projekto svarstymus ironiškai rašė Sapiega: „Kartais patys nežino, ko nori. Kada klausiu, ko nori, kad būtų įrašyta, tai atsako: pats nežinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. Ak, velniai tave rautų, jei aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai pats nesugebi išsakyti.“
Taigi Trečiasis Statutas buvo pasirengtas pačios LDK tautos – savarankiškai, remiantis neseniai susikurtomis demokratinėmis struktūromis.
1588-ųjų sausio 28-osios privilegija Žygimantas Vaza ne tik patvirtino Statutą, bet ir laidavo LDK tautai įstatymų davėjos, leidėjos teises: tik LDK luomai, kai reikės, turėsią „visišką laisvę šį statutą pataisyti“.
Beje, Trečiasis Statutas, atkartodamas Antrojo nuostatas, ne tik įtvirtino plačią bajorijos savivaldą, bet ir įpareigojo ja rūpintis. Pasak Statuto, į pavietų seimelius „kievienas iš meilės ir pareigos respublikai privalo atvykti“.
Privilegiją išspausdinti Lietuvos Statutą valdovas suteikė pakancleriui Leonui Sapiegai. Šio laiškai Radvilui Perkūnui liudija, kad rengtasi Statutą išsyk išleisti dviem kalbomis: gudiškai ir lenkiškai. Ir kartu su visais ankstesniais Lietuvos įstatymais – didžiųjų kunigaikščių duotomis krašto privilegijomis.
Sapiega Radvilui teisinosi, kad Statuto vertimas į lenkų kalbą stringa, o privilegijose yra lietuviams nepalankių, nepublikuotinų vietų.
Taigi 1588-aisiais Trečiasis Lietuvos Statutas su puikiomis Leono Sapiegos pratarmėmis Vilniuje buvo išleistas tik gudų kalba. Lenkiškai teisynas išspausdintas Vilniuje 1614-aisiais. Beje, vėliau Lietuvos Statutas perleidžiamas tik lenkiškai: 1619, 1648, 1693, 1744, 1786 ir net 1819 metais.
Lietuviai vadinantys savo Statutą „Gyvenimo Knyga – Liber Vitae“, – XVIII amžiuje rašė LDK istorikas Kazimieras Kognovickis.
Prieštaraudamas pasiūlymams atsisakyti Lietuvos Statuto ir susikurti bendrą Abiejų Tautų Respublikos teisyną, 1791-ųjų spalį Kazimieras Nestoras Sapiega kalbėjo:
„Tautų privilegijos nėra jų atstovų ar net visos dabartinės kartos nuosavybė. Mes neturime teisės jų atsisakyti – gavę jas iš protėvių, privalome jas tokias perduoti savo palikuonims.“
Ir šiandien girdėtini žodžiai.
Beje, 1566-aisiais priimtas Antrasis Lietuvos Statutas, pavadintas Voluinės Statutu, liko oficialiu, įpareigojančiu teisynu Kijevo, Voluinės ir Braclavo vaivadijose – Liubline nuo LDK atplėštose gudų žemėse.
“Taigi 1588-aisiais Trečiasis Lietuvos Statutas su puikiomis Leono Sapiegos pratarmėmis Vilniuje buvo išleistas tik gudų kalba”. Manau, rašytinė gudų kalba tais laikais neegzistavo, raštai buvo rašomi senąja rytų slavų kalba, savo gramatika labiau panašia į dabartinę ukrainiečių kalbą bei turėjusia daug daugiau baltiškos kilmės žodžių- aš- az, o ne ja, pirštas- perstj, o ne palec ir t.t.),
Paprastas pavyzdys- tverti Statuto kalba- tvoriti, kaip ir ukrainietiškai, o gudiškai būtų tvarycj.
Laikau pastabą teisinga
Nuoširdžiausia padėka autoriui už triūsą. AČIŪ
Reikėtų pripažinti, kad baltarusiai kaip gudai, 16 a. knygose nebuvo minimi. Be to, įdomu ir tai, kad anksčiau, lenkai gudais vadino prūsus, dėl to peršasi mintis, kad pavadinimas gudas/gudai, nenurodė konkrečią tautą, o galimai tik vienos ar kitos tautos gyvenimo būdą.
Skaičiau, kad jie buvo vadinami rusėnais ( rusini). O rašytinė rusėnų kalba,iš esmės senovės rytų slavų kalba.Tikriausiai ” gudų”,”volyniečių”, “naugardo” tarmės buvo tik žodinės, raštai jomis nebuvo rašomi.
Pats žodis rusini yra iš liet. rašyti, rus. risovatj, angl. write ir t.t. Bajorai buvo valdomi iš genčių, tautų, valstybių centrų, kanceliarijų raštais. Įsigalėjo rašių (rusių), raštų kalba. Reikalai pradėta turėti su raštus kuriančiais žmonėmis, imti vadinti raščiais, rašiniais (rusiniais). Tai trumpai toks kelias tų žodžių rusini, rusia (liet. rašia) kelias į gyvenimą.
Taip, veikiausiai gudo vardas radosi pagal tai, kad jie gyveno gatviniuose kaimuose. Taigi žodis gudas gali būti giminiuotinas su žodžiu gatvė, be to, prūs. gudde – “krūmas”. Yra vietų pavadinimų Gudkaimiais vadinamų, taigi apskritai, žodis gudas senovėje galėjęs turėti reikšmę – kaimas.
Gatvė- skolinys iš germanų kalbų- švedų gata, vokiečių žemaičių gate, vok.Gass, sen. germanų prokalbe- gatwo.
Gal visgi derėtų prie tų germanų kalbų žodžių dar priskirti liet. Jotva, Jotvis, slavų chata, chutor – namas, kaimas, estų kodu – namai, suomių koti, kodin – gyvenvietė ir žodį gatvė laikyti bendru dar baltų prokalbės laikų žodžiu, netgi pasiskolintu iš baltų ugrofinų.
Tai kad ugrofinai dažniausiai skolindavosi iš sen. germanų- kulta- sen. germanų gulda- auksas, haukka- sen germanų habukaz- vanagas,harras-sen. germanų harduz- kietas, tvirtas ir pan.
Iš germanų ar iš baltų ugrofinai yra dažniau skolinęsi vargu ar galima pasakyti be tam skirtų nuodugnių analizavimų. Tačiau “harras-sen. germanų harduz- kietas, tvirtas” veikiau abiem atvejais yra skoliniai iš liet. (baltų). Antai, – šarvas, šerti (kirsti, suduoti kertant), ištverti, kirvis, kardas, taip pat sulygintinos ir vardų Harris- Šarūnas žodžių šaknys, akivaizdu, lietuviškos. Dėl šiuo atveju h=š, ž , plg. suom. heina- liet. šienas, suom. tarha- liet daržas ir kt. Tokiu atveju minėti ugrofinų ir sen germ. žodžiai yra akivaizdūs skoliniai iš lietuvių (baltų).
D.Kuolys teigdamas, kad tuomi, jog išrinktasis Lenkijos karalius Z.Vaza 1588 metais mainais su sąlyga, kad LDK jį pripažįsta Lietuvos didžiuoju kuniaikščiu, patvirtino Trečiąjį Lietuvos statutą, apgynė Lietuvos politines teises – lenkiškais interesais aiškina šį istorinį faktą. Mat, klausimo teisinė pusė buvo tokia, kad LDK teisėtai Lenkijos karalystės sudėtyje esanti yra tuo atveju, kai Lenkijos karalius yra ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taigi, tam, kad Z Vaza kaip Lenkijos karalius galėtų tapti ir teisėtu aukščiausiu LDK valdovu, buvo būtina, kad LDK bajorai pripažintų jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tad šiuo atveju politinė esmė istorijoje yra ne Lietuvos Statuto patvirtinimas, o LDK bajorų Vazos pripažinimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kas reiškia LDK valstybinio suverenumo teisės išdavystę, t.y. Jogailos vedybų su Jadvyga “biznio” pratęsimą.
Be to, tai nebuvo “vėl atkurta” jokia “LDK Respublika”, o tęsėsi 1569 m. Liublino unijos nustatyta Lenkijos karalystės valdymo padėtis, t.y. taip vadinama Lenkijos karalystės vieningos (obojgos – abejos) tautos Respublika.
Taip pat vargu, ar yra kokio nors istorinio fakto pagrindu vadinti “rusinų” kalbą “gudų” kalba. Veikiau gudų kalba dar ilgai buvo išlaikiusi lietuvių kalbos tarmiškumui priskirti reikiamą pobūdį.
Trumpai papildau. Liublino junijos (1569 m) sprendimu Lenkija iš karalystės tapo vieno Seimo, posėdžiaujančio Varšuvoje, valdoma šalimi, kuri vadinosi Karuna Polska. Rzeczpospolita obojga narodow, t.y. ‘obojga’ yra žodžio ‘Rzeczpospolita’, o ne – ‘narodow’ pažymimuoju žodžiu. Tokiu atveju pavadinimas verstinas kaip Vieninga (obojga- abeja) tautos (narodow) respublika. Lenkiškas žodis natodow yra vienaskaitos, o ne daugiskaitos, kilmininko formos. Tokiu atveju versti kaip “abiejų tautų respublika” tiek gramatiškai, tiek Liublino pakeitimų prasme nėra pagrindo. Todėl D. Kuolio teiginys, kad Trečiuoju Lietuvos statutu buvo atkurta kažkokia “LDK Respublika” neturi nei istorinio, nei faktinio pagrindo.