Vytautas Prabulis-Žaibas gimė 1923 metais, sausio 23 dieną Mockavos kaime. Nedaug laiko praleido mokyklos suole, nes buvo ruošiamas ūkininkauti. Tėvas mirė anksti, brolis jau turėjo savo gyvenimą.
Pirmi ūkininkavimo metai nebuvo Vytautui lengvi. Ant rankų atsirado pūslės. Pamaži prie darbų priprato, rankos sukietėjo.
Net pamilo tėviškės laukus ir vyturių čiulbėjimą. O ūkyje darbų netrūko: arimai, sėjimai, šienavimai.
Išplakęs dalgį, Vytautas guldė pradalgį po pradalgio. Iš laukų į namus grįždavo temstant. Motina laukė jo su vakariene.
Po vakarienės Vytautas mėgdavo pasėdėti ant prieklėčio. Kai visi sumigdavo, eidavo į kamarą ir, užsidegęs žibalinę, išsitraukdavo storą sąsiuvinį. Rašydavo jame dienos darbus, mintis, džiaugsmus, nepasisekimus.
O kaip jis mėgdavo kaimo vakaruškas. Įsimylėjo vieną merginą, kuri pas juos dirbo tarnaite. Vytautas svajojo apie mokslus, bet reikėjo ūkininkauti. Ji irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, nes buvo beturtė. Vedybos neįvyko.
Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė savo prisiminimuose rašo: „Į Trikampį atvyko pirmi Lietuvos partizanai Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valentas-Ožys ir Kostas Kubilius-Meška. Jie buvo Tauro apygardos Vytauto rinktinės IV kuopos partizanai.
Vytauto Prabulio tėviškėj gyvenom išvaryti nuo fronto, tačiau tuomet negalvojau, kad dar susitiksim. Trikampy buvo neilgai.
Atlikę užduotį, partizanai grįžo į Lietuvą. Žaibas liko pas mus, Adolfas ir Kostas nuėjo pas gimines.
Reikėjo pagalvoti, kaip padėti partizanams, kad turėtų kur gyventi, kai ateis jų daugiau į Trikampį. Ramonai – kaimyninis kaimas. Tarp jaunimo buvo apsišvietusių patriotų. Su Žaibu nuėjau į Ramonų kaimą.“
Vytautas buvo gražiai nuaugęs, linksmas, mokėjo daug dainų, mėgo kalbėti. Greit su jaunimu susigyveno. Jaunimas kvietė jį į namus pabendrauti. Patiko Vytautas ir vyresniesiems.
– Kodėl nepasitraukei į Vakarus kaip kiti, kad ramiai gyventum? – kartą paklausė jo Teklė.
Žaibas net supyko ant jos.
– Sovietai to ir laukė, kad lietuviai apleistų Lietuvą. Tuomet tuščius kaimus ir miestus apgyvendintų iš Rusijos atkeltais rusais. Žmonių turi daug. Pasauliui paskelbtų, kad apgyvendina lietuvių apleistus miestus ir kaimus.
Lietuva išnyktų kaip prūsai. Galvoji, kad aš avantiūristas, ramiai gyventi, dirbti nenoriu, banditas, kaip mus vadina? Kas turėjo pareigą ginti Lietuvą, be šūvių išdūmė į Vakarus.
Sovietai skelbė, kad Lietuva pati savanoriškai padidino sovietų respublikų skaičių. Turėjo kas su melu nesutikti, parodyti pasauliui, kad lietuviai priešinasi, kad ne savo noru prisijungė prie sovietų. Buvau 18 metų, kai prie vokiečių dirbom požemy.
Važinėdavau į Kauną, kartais turėjau dėvėti karininko drabužius. Karininkas, kurio drabužius dėvėdavau, gyveno mažam namely su gėlių darželiu.
Kai grįždavau iš miesto su kariškais drabužiais, dvejų metų karininko dukra, pamačiusi mane, ištiesusi rankutes bėgo pasitikti ir šaukė: „Tėtušiuk!“ Pribėgusi arčiau ir pamačiusi, kad tai ne tėvelis, nepatenkinta, sukandusi lūputes, grįždavo į kambarį.
Kokia laimė turėti mažą, gražią dukrelę, – galvojau. Aš tokios laimės nesulauksiu, nepavadins manęs tėtušiuku.
Vytautas Prabulis suprato padėtį, kurioje yra, ir nujautė savo likimą.
– Galvoji, kad partizanai neturi sąžinės? – argumentavo Vytautas. Reguliari sovietų kariuomenė nėra mums priešas, mus persekioja priversta.
Mes kovojam su enkavėdistais, stribais, išdavikais, tautos priešais. Partizanai beviltiškoj padėty nutraukia gyvybę, kad nepasiduotų priešui. Bažnyčia neigia savižudybę.
Mes nebijom kančių. Nežinom, kiek žmogus gali iškentėti, nieko nepasakęs. Enkavėdistai kankinti moka. Žmonės mums padeda. Ir Trikampy be vietinių žmonių pagalbos neišsilaikytum. Geriau pačiam žūti, kad kiti nenukentėtų.“
Teklė Pauliukonytė dažnai kalbėdavosi su Vytautu apie partizanus.
„Gimiau laisvoj Lietuvoj, – tikino Vytautas Prabulis. – Žmonės ramiai gyveno, dirbo. Ne visi buvo turtuoliai, bet alkanų nebuvo.
Kai į Lietuvą įsiveržė svetimi, sovietai, aš buvau vaikėzas. Mačiau vagonus, prigrūstus žmonių, girdėjau verksmą.
Ginkluoti sovietų kareiviai neleido prisiartinti prie vagonų, stūmė atėjusius atgal, kai paskutinį kartą norėjome atsisveikinti su artimaisiais.
Mačiau stumdomų ašaras. Atsirado neapykanta pavergėjui, koks jis bebūtų – raudonas ar rudas. Partizanai kovoja, kad Lietuva ir jos žmonės vėl būtų laisvi.
Gal mes žūsim, bet kas po mūsų gyvens, išgirdę mašinų ūžimą, nedrebės iš baimės, kad veš į įšalo žemę, į sunkiausius darbus miškuose, kur šaltis ir badas.“
Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė savo prisiminimuose rašo: „Netikėtai dieną atėjo Žaibas. Jis ateidavo, kai buvo reikalas. Žaibas buvęs vidutinio ūgio.
Keliaudamas apsivilkdavo kasdieniniais kaimiečio drabužiais. Kepurę užsidėdavo į užpakalį brilium, kaip nešiojo piemenys. Eidamas laukais nekėlė įtarimo.
Apylinkę gerai pažinojo. 1945 m. pradžioje Žaibas su kitais partizanais ryšių organizavimui buvo perkeltas į Trikampį. Ruošėsi su Rimvydu ateiti į žeminę mūsų laukuose.
Tądien atėjo sužinoti, ar savo apsilankymu nekels pavojaus sau ir mums. Tėviškė buvo toli nuo vieškelio. Munduruotieji laukų takeliais per purvą bristi gal nenorėjo.
Liovėsi pas mus lankytis. Per kratas, naktines kontroles nieko įtartino nerado ir paliko mus ramybėje.
Vis dėlto lenkų partizanai perspėjo, kad saugumas ir toliau mus seka. Nustojo lankytis naktimis, kad sumažintų mūsų ir partizanų atsargumą.
Žaibas ilgai pas mus nebuvo. Sužinojęs, kad nėra didelio pavojaus, sumanė eiti kartu su Rimvydu į slėptuvę. Pažadėjo ateiti po savaitės. Išėjo į Ramonų kaimą pas gyventoją, pas kurį partizanai drąsiai galėjo užeiti. (…)
Greit prabėgo savaitė. Vakare atėjusi į slėptuvę radau čia Rimvydą ir Žaibą. Pastarasis valė ginklą. Man atrodė, kad ne iš reikalo valo, tik kad turėtų užsiėmimą.
Atsisėdau ant suolo ir tylėjau. Pasisveikinęs Žaibas ir toliau valė ginklą. Rimvydas atsisėdo šalia manęs ir švelniai tarė: „Kai mes žūsim, prisiminki mūsų vardus. Ištekėk, bet ne už svetimtaučio.“ „Manęs nemokykit, ką turiu daryti.
Geriau pasakykit, ar suradot vietą žieminei slėptuvei“, – pasakiau. Jų slėptuvės buvo laukuose. Ten gyventi žiemą buvo nesaugu. Rimvydas pasakė: „Greit tave pakviesim į įkurtuves.“ Buvo jau vėlu, tad visi trys išlipom iš slėptuvės.
Vakaras buvo šiltas, žemę dengė tiršta migla. Ėjom atsargiai, tylėdami. Tokia naktis gera partizanams ir slapukams.
Nuėję gerą kelio atkarpą, susitarėme, kad susitiksim gruodžio 13 dieną. Atsisveikinom. Rimvydas ir Žaibas dingo migloj – amžinai, nors to nenujaučiau.
(…) Atėjo sutartas gruodžio 13-osios vakaras. Visa šeima nuėjo miegoti. Aš laukiau. Laikrodis mušė valandas, o miško brolių nebuvo. Nieko blogo nepagalvojau. Ne visada ateidavo. Kai liko nedaug laiko iki pusiaunakčio, atsiguliau.
1949 metų gruodžio 15 dieną pasiekė žinia – miško broliai žuvo. Nuo to žodžio „žuvo“ šalčio banga perėjo per kūną. Sustingo širdis, užšalo ašara.
Šeima verkė, o man nė ašara nenukrito. Užsidariau kambary. Purtė šaltis, negalėjau nei melstis, nei verkti. Taip išsėdėjau visą naktį.
Rytą nuėjau į miestelį sužinoti daugiau apie tragišką įvykį. Buvom sutarę, kad 13 dienos vakarą miško broliai ateis į tėviškę.
Tos dienos rytą saugumas ir kariuomenė apsupo ūkininko Jakimavičiaus miškelį, kur slėptuvėj gyveno miško broliai.
Slėptuvę patys atidaryti bijojo, tą padaryti liepė vietos gyventojams. Nedavė galimybės gintis. Miško broliai nutraukė savo gyvybes.“
Šaltinis: Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė. Buvau partizanų ryšininkė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2016.
