Vidury žiemos išmokau, kad manyje slypi nenugalima vasara Albert Camus. „Sugrįžimas į Tipasą“, 1952
Mūsų oras kvepia įtampa ir nerimu. Mūsų dabartis kupina priešybių ir paradoksų – esame vadinami laimingiausių jaunų žmonių šalimi Europoje, tačiau veržliai, kūrybiškai ir vis garsiau pristatydami pasauliui savo jauną valstybę tuo pat metu esame priversti kurti gynybos bei pasipriešinimo strategijas ir įvertinti visko, ką kuriame, prasmingumą karo kontekste.
Gyvenimas šalia tikros grėsmės aptraukia mūsų planus migla ir aštrina mūsų žvilgsnį į kitą, kuris šalia išgyvena tuos pačius pasirinkimus kaip ir mes.
Ką dabar gali pasiūlyti teatras?
86-asis veiklos laikotarpis atneša klausimą – kaip sugyventi nevengiant susidūrimų, tačiau ir nekurstant pykčio vienas kitam? Naujajame veiklos laike tiek kūriniais, tiek elgesiu teatro viduje toliau stengsimės burti teatro bendruomenę ir ieškosime būdų joje koegzistuoti.
Klausime, kaip vienoje erdvėje padėti susitikti skirtinguose poliuose esantiems teatro kūrėjams, kaip atskleisti poliarizuojančias temas, konfliktuojančius sumanymus, kaip chaotiškame laike išlaikyti atsparumą ir nepasiduoti visuomenę skaldantiems reiškiniams. Ieškant susitikimo galimybės, tampa akivaizdu, kad jis neįmanomas be konflikto, ėjimo į pačią grėsmės šerdį.
Spektaklyje vienas šalia kito sėdime taip arti, kad mūsų alkūnės ar pirštai netyčia susiliečia – tuo metu, žiūrėdami į sceną, galime negalvoti, kurią politinio kompaso kryptį pasirinko mūsų kaimynė ar kaimynas, už ką ji ar jis balsavo ir kuriam socialiniam sluoksniui priklauso.
Mūsų skirtybes trumpam niveliuoja bendra patirtis, kurią išgyvename žvelgdami į režisierių pristatomas laiko ir vietos aplinkybes, į aktorius ir jų perteikiamus jausmus.
Kviečia Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Šiame veiklos laike visi kviečiami į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą išvysti ir patirti, kaip savo konfliktus ant scenos sprendžia skirtingos kartos, kaip viena teatro epocha ištiesia ranką kitai per scenoje pasakojamą utopinio spektaklio kūrimą.
Veiklos laiko kūrėjai mąsto apie paveldėtus ryšius, šeimos istorijas, tėvų ir senelių perduotą požiūrį į pasaulį ir savo santykį su juo. Tyrinėjame, kaip kuriamas autentiškas ir nepriklausomas santykis su pasauliu, kaip atsitolinama nuo savo bendruomenės ir kaip į ją sugrįžtama.
Veiklą pradėsime spektakliu šeimai „Ronja plėšiko duktė“. Viena žinomiausių Astridos Lindgrenos (Astrid Lindgren) apysakų Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje bus adaptuota pirmą kartą.
Veiklos laiko pradžiai pasirinkdami vaikų literatūrą tikimės sulaukti įvairaus amžiaus žiūrovų, nes Ronjos istoriją išgyvenome kiekvienas. Tai kūrinys apie pasirinkimą tarp to, ko iš tavęs tikimasi, ir to, ko trokšta tavo širdis.
Palikdama tėvo pilį Ronja pasirenka sunkų brendimo kelią, tačiau jos drąsa tokia įkvepianti, kad padeda susivienyti net pikčiausiems priešams. Pristatymas jau rugsėjo 6, 7 dienomis, režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Antrasis pristatymas – Nauberto Jasinsko teatro scenoje permąstomas legendinio filmo „Velnio nuotaka“ fenomenas. Spektaklio kūrėjus domina Jurga – vienas įsimintiniausių ilgametės LNDT trupės aktorės Vaivos Mainelytės vaidmenų, o kartu ir jaunos „pažadėtos“ moters įvaizdis.
Asmeninės nepriklausomybės paieškos, atminties dekonstrukcija ir angeliški bei velniški pasirinkimai LNDT Naujojoje salėje bus pristatyti lapkričio 13–15 dienomis.
Šiuolaikinės dramaturgijos šventė
Lapkritį į LNDT Mažąją salę sugrįš ir tradicinė, šiemet 20-metį švenčianti „Versmė“. Šiuolaikinės dramaturgijos šventė šįkart kvies išgirsti italų kūrėjų tekstus, taip pat susipažinti su trečius metus rengiama Europos dramaturgų rezidencijų programos nugalėtoja Kristina Steiblyte ir jos pjese apie žmogaus ir miško santykius.
Veiklos laikui įpusėjus, 2026 m. vasarį, Naujojoje salėje pristatysime vienos ryškiausių jaunosios kartos lietuvių teatro kūrėjų Lauros Kutkaitės spektaklį darbiniu pavadinimu „Mokyk mane“.
Režisierės kūryba puikiai pažįstama Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovams, o šįkart ji pakvies į dokufikcinį spektaklį apie mokomąją sistemą, primenančią gamyklą.
Mokykla – kiekvienam pažįstama patirtis, į kurią Laura Kutkaitė sieks pažvelgti kvestionuodama autoritetus, tiriančiu ir komizmo nevengiančiu žvilgsniu. „Mokyk mane“ – proga teatre peržvelgti savo mokyklos prisiminimus.
Balandžio mėnesį Didžiojoje scenoje apsigyvens teatro mūzos, vėlės ir utopijos. Legendinio spektaklio istoriją pasakos teatre debiutuojantis kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis.
2024 m. lapkritį šventėje „Versmė“ perskaityta jo sukurta pjesė „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir lūkesčių, kad skaitymas išaugs į spektaklį, todėl džiaugiamės, jog giliai Lietuvos teatro istoriją analizuojantis K. Kaupinio žvilgsnis taps sceniniu kūriniu.
Markas Lajera (Marco Layeros)
86-ąjį veiklos laiką baigsime nekantriai laukiamu režisieriaus iš Čilės Marko Lajeros (Marco Layeros) pristatymu, įkvėptu į savo šalį po emigracijos metų grįžtančių žmonių istorijų. Kaip pasikeičia vietos, kurias mes paliekame, ir kaip pasikeičiame mes, kurie vėliau sugrįžtame?
Režisierius siekia apmąstyti idealios vietos pasaulyje paieškas ir iliuziją, kad saugus prieglobstis įmanomas kažkur, kur mūsų nėra. M. Lajera pastaraisiais metais aktyviai kuria skirtinguose Vokietijos teatruose, jo spektakliai vis labiau pastebimi Europoje, taip pat rodyti Avinjono šventėje.
Jaučiame ir žinome, jog naujas veiklos laikas atneš neišvengiamų pokyčių teatrui ir mums, dabartiniams jo meno vadovams. Tikime, kad pokytis ir virsmas yra teatro esmė, būtinas perėjimas iš vienos būsenos į kitą, įgaunant naują kokybę. Visiems būsimų teatrų kūrėjams linkime stiprybės ir drąsos palaikyti vieniems kitus.
Autoriai yra LNDT meno vadovai
