A. Navys, M. Sėjūnas. Tikroji mūsų valstybės ne(pa)siruošimo gintis priežastis

Garsioje garsaus koncerno byloje – griežtas (tarpinis) nuosprendis. Koncerno atstovui ir politikams – kaliūzė. Dar visai neseniai vienas iš teisiamų politikų matavosi premjero kostiumą, dabar gi – kalinio pižamą.

Žurnalistai, vadinamieji korupcijos ekspertai ir korumpuotų valdininkų medžiokliai ploja atsistoję.

Mes neplojam. Jau ne. Nes ši byla, jos turinys rodo sistemines mūsų valstybės ligas, kuriomis sergame.

Dėžutė prištabeliuota verslo pinigų, skirtų politikui/ams rodo, jog be valdžios viršūnių, atskirtų partijų narių, vadovų, ministrų, valdžios institucijų paramos, verslas nenori ir – daugeliu atveju – negali skaidriai varžytis viešuose pirkimuose ir konkursuose.

Kitaip tariant, verslas turi turėti stogą. Kuo didesnį. Kuo didesnės vertės pirkimai, kuo daugiau pinigų juose sukasi, tuo didesnio stogo reikia. Be stogo – nei iš vietos.

Ir tai nėra vienetinis atvejis, tai masinis reiškinys. Sakote, ne?

Taip, šiandien pinigai šnapso dėžutėje atrodo senobiškai, oldskūliškai. Dabar vokeliuose ir „Maximos“ maišeliuose „otkatų” niekas nebedalina.

Dabar sukamasi ir prasisukama „švariai”, „tepant“ įmones, priklausiančias draugams, šeimos nariams, artimiesiems.

Lietuvoje sunkiai rasime gausiai biudžeto dotuojamą įstaigą, kuri nebūtų aplipusi įvairaus plauko parazituojančiomis įmonėmis ar įmonėlėmis. Jos pasičepsėdamos siurbia biudžeto pinigus. Savivaldybių ir valstybės įmonių vidaus sandoriai, kai politikai viešai nesibodi aiškinti, kad čia „savi perka iš savų“, yra absoliuti norma.

To pasekmė – atmestinai ar iš viso nevalomos gatvės, kiemai, bet kaip „tvarkomi“ parkai. Ar tai kultūros centras, ar ligoninė, ar juolab, europines lėšas skirstanti valstybinė įstaiga, prie jos bus prisisiurbusi krūva savų saviems sukurtų lesyklėlių, laiminčių konkursus ir susišluojančių biudžeto pinigus.

Ir ne, mes neperdedam ir neperlenkiam lazdos. Mes su tuo dirbom ilgus metus, mes tą matėme ir matome dabar. Vargiai šiandien rasime tokios įstaigos vadovą ar vadovę, „nepasidariusią” sau pagalvės vilomis, solidžiomis šeimos narių sąskaitomis banke, šeimos narių turtais.

Kas baisiausia, kad kai paklausi, iš kur pas politiką, užimantį vadovaujančias pareigas valstybės tarnyboje milijoninis turtas, atsakoma, jog jei žmogus daug metų vadovauja valstybinei įstaigai, jis tą turtą ir užgyveno. Iš kuklaus pusantro tūkstančių eurų atlyginimo.

Suprask, sukosi, sukasi ir prasisuko. Susikombinavo. Kaip sovietmečiu – prisivogė iš kolchozo. Ir kai garsiai sakoma, kad savivaldybė neskelbs konkurso tam tikriems darbams, o sukurs savo įmonę arba vidaus sandoriais sudarys su ja sutartis, mums atima žadą. Nes toje įmonėje yra arba bus įdarbinti savi – partiečiai, giminės ir artimieji.

Tai reiškia, mielieji, kad mes praradome imunitetą korupcijai. O gal niekada jo ir neturėjome. Mes sergame baisia liga, bet to nematome. Nenorime matyti, nes taip daug patogiau.

Būkime atviri. Pinigų įsavinimas/pasisavinimas, iš anksto numatant būsimą lėšų šeimininką – tai vagystė iš biudžeto. Vagystė, nes pavagiami visų žmonių sunešti pinigai. Pinigai pavagiami, dalinami tarp savų, nesukant galvos, kad kiti piliečiai, negyvenantys iš biudžeto, turi tuos pinigus kažkaip uždirbti.

Maža to, už mokesčių mokėjimą sąžiningi piliečiai ir verslininkai apdovanojami dar didesniais mokesčiais. Nes kažkam reikia didesnių pilių, nebeužtenka tik 9 metrų jachtos Graikijoje.

Būtent todėl sąžiningas verslas, kuris šiandien nebegali konkuruoti su prie biudžeto prisisiurbusiu parazituojančiu, politine korupcija apraizgytu verslu, keliasi iš Lietuvos ir ieško rinkų bei galimybių svetur.

Sakote, taip ir turi būti, esą tai – laisva rinka? Ne, taip neturi būti. Biudžeto pinigai yra kiekvieno piliečio uždirbti pinigai ir vogti, mažų mažiausiai, nemoralu. Vagis turi gauti per nagus.

O visame šiame pusiau legalios korupcijos būvyje pats skaudžiausias, pats pavojingiausias, Kremliaus įtakos agentų išsvajotas momentas – siekis pasipelnyti iš valstybės gynimui skirtų pinigų.

Čia yra pati didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kai lobistai ir iš biudžeto gyvenantys peniukšliai dieną naktį „dirba“ siekdami išbalinti ir pateisinti jų pačių už valstybės saugumą atsakingiems asmenims sukištas į galvą schemas, mes su liūdesiu konstatuojame, kad čia yra tikroji mūsų valstybės ne(pa)siruošimo gintis priežastis.

Spausdinti