A. Navys, M. Sėjūnas. Miškai ir jų gynėjai rado užtarėją politikų tarpe?

Tęsiamas Lietuvos miškų naikinimas. Nesvarbu, kaip tai bepavadinsime – ūkinis, sanitarinis, plynas, pusplynis ar planinis.

Miškai naikinami, ir jų nei savininkai, nei girininkijos, nei gamtosaugininkai neatkurs, kirtavietėse sukaišiojant agrasto dydžio pušų sodinukus sekančiam kirtimui.

Pušys greitai auga, greitai lūžta, o subręsti giriai, kurioje tarpsta gausi bioįvairovė reikia 500 metų. Mūsų vaikams šio grožio jau nematyt. Godžių tėvelių ir senelių „dėka“.

Šiandieniniams dūminių pirkių vargetų provaikaičiams neįdomūs jokie klausimai susiję su girių gelbėjimo iniciatyvomis. Jiems įdomi vienintelė iniciatyva – nauda.

O ši iniciatyva – tėra niekas kitas, o paprasčiausiais vargetos siekis pasistatyti didesnį namą, sodybą, apsirikiuot daugybiniais prabangiais baldais, papuošti moteriškes kailiniais, o kiemą – nauju automobiliu.

Tačiau niūrių kirtimų tunelio gale matome šviesą. Tai mūsų šalies piliečiai, kurie išėjo į miškus protestuoti, stabdyti kirtimų, versti valdžią suklusti ir susimąstyti.

Ir nors atsakomybės kamuolį valstybinės institucijos ritinėja viena ant kitos, iš tiesų tai primityvus žmonių mulkinimas.

Tiek savivaldybėse, tiek ministerijose, tiek urėdijose, tiek Seimo frakcijos tupi tie patys politikieriai (ar jų sodintiniai), kurie ir priėmė sprendimą dėl plynų miškų kirtimų. Net neabejojame, jog šis nutarimas buvo priimtas aukščiausiu politiniu lygmeniu.

Taip, piketai, mitingai turi pilietinę – visuomeninę reikšmę ir prasmę, tačiau norint realiai sustabdyti kirtimus, reikia pakeisti sprendimų priėmėjų valią. Valia turi virsti naujais reglamentais ir įstatymais.

Deja, medžiai ir gyvūnai pinigų advokatams ir lobistams neturi, nes šiuo atveju būtinas atstovas būtent už tų durų, už kurių vyksta diskusijos dėl miškų, nacionalinių parkų ir draustinių ateities.

Tad negalime nepasidžiaugti, jog miškai ir jų gynėjai, regis, rado užtarėją politikų tarpe. Prieš nepagrįstus kirtimus ir pilietinės valios niekinimą pasisakė Europos komisaras Virginijus Sinkevičius.

Tikėkime, jog jaunosios kartos politikas mūsų gamtos stojo ginti nuoširdžiai, tikėdamas, jog miškai – tai ne tik sveikatos, pasigėrėjimo, bet ir valstybės stiprybės šaltinis. O valstybė pirmiausia priklauso ne urėdijoms, urėdams, ministrams, o šalies piliečiams.

V. Sinkevičius pažadėjo aktyviai įsijungti į procesus, stabdant Lietuvos girių naikinimą ir keičiant tam reikalingus teisės aktus.

Ar tai nėra pigus populizmas, o darbais paremti žodžiai – įsitikinsime labai greitai.