Praėjusią savaitę Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galerijoje, Minint Dainavos metus, KPD Alytaus–Marijampolės teritorinis skyrius bei Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, rengė konferenciją „Įvairialypis Dainavos krašto paveldas: pažinimo ir išsaugojimo aktualijos bei galimybės“.

Dviejų institucijų žinovai apžvelgė etnokultūrinių kaimų, kurių Dzūkijoje ir yra daugiausia, specifiką, iššūkius išsaugant juos.

KPD Alytaus֪–Marijampolės teritorinio skyriaus vyriausioji žinovė dr. Margarita Janušonienė, skaitydama pranešimą „Dzūkijos etnografiniai kaimai – svarbus regiono identiteto dėmuo“, pristatė ir pačią medinės liaudies architektūros apsaugos raidą Lietuvoje, pažvelgė į tai, kas darė įtaką šiam procesui.

Medinė architektūra ir mūrinės Lietuvos siekis tarpukariu

„Praeities reliktų apsaugos samprata nuo paveldėsaugos užgimimo laikų iki šiandienos smarkiai pakito.

Permainos paveldosauginėje mintyje bei praktikoje vyko viena kryptimi, buvo judama nuo paminklo link paveldo apsaugos, nuo išskirtinumo link bendrumo, nuo vienetinių vertybių prie jų grupių.

XIX a. II p. Vakarų Europoje pradėjęs formuotis reiškinys buvo greičiau paminklosauginis nei paveldosauginis, – teigė M. Janušonienė.

– XX a. saugomo praeities relikto – paveldo – sąvoka palaipsniui plėtėsi, pradžioje ji apėmė tik pavienius išskirtinius paminklus, vėliau buvo įvertinta kompleksų, ansamblių vienovė, netrukus suvokta senamiesčio, kaip bendro praeities audinio, reikšmė, galiausiai prieita iki kultūrinių kraštovaizdžių vertės suvokimo“.

Apskritai, kaip sakė M. Janušonienė, paveldosauga laikoma kultūriškai brandžios ir ekonomiškai stabilios šalies ypatybe ir yra siejama su Vakarų pasaulio patirtimi.

„Užsienio šalių patirtis medinio paveldo apsaugoje turi ilgaamžius papročius. Japonijos ir Skandinavijos šalių pavyzdys rodo, kad yra tęsiamos tradicinės technologijos, tačiau pagrindinis skirtumas – autentiškumo suvokime, – sakė pranešėja.

– Lietuvoje medinio paveldo apsauga prasideda tarpukariu, kuomet Valstybinė archeologinė komisija, Šiaulių kraštotyros draugija ir kitos organizacijos nutarė inventorizuoti liaudies architektūrą.

Tuo metu tai buvo vienintelė priemonė, leidusi įamžinti nykstančią tradicinę medinę architektūrą“.

Tačiau šis laikotarpis, pasak pranešėjos, irgi nebuvo labai palankus medinei architektūrai, nes būtent tuo metu buvo iškelti mūrinės Lietuvos siekio iššūkiai.

„Jei planingai ir apgalvotai vykdysime mūrinės statybos plėtimą krašte, tikėkime, kad kiekvieno lietuvio svajonė – graži miškais apaugusi mūrinė Lietuva – pats po 50 metų tikrove“, – M. Janušonienė citavo 1938 metų „Lietuvos aidą“.

Nemažai medinio paveldo buvo pradėta saugoti sovietmečiu, tačiau dėl objektų gausos ir sovietinės nuosavybės teisės specifikos idėja įgyvendinta tik pavieniais atvejais.

Kaip pažymėjo pranešėja, medinio paveldo konservavimo darbai Lietuvoje buvo pradėti tik XX a. 7 dešimtmetyje, be to, tradicinę liaudies architektūrą išmanančių meistrų buvo mažai, jų neruošė jokia mokymo įstaiga.

Nors 1973 m. buvo paskelbtas Kultūros paminklų sąrašas, tačiau, kaip pažymėjo pranešėja, tai neišsprendė pačios svarbiausios problemos – apsaugos.

„Po 1990 m. iš esmės nebuvo sukurta jokia nauja medinio paveldo apsaugos koncepcija ar principai. Medinis paveldas išlieka viena problemiškiausių paveldosaugos sričių“, – pabrėžė ji.

Dar įdomūs pastebėjimai: XVI amžiuje įvykdyta vadinamoji Valakų reforma gerokai pakeitė iki tol savaimingai besiklosčiusį, padrikom sodybų grupėm nusėtą kraštovaizdį.

„Dzūkijoje, lyginant su kitais Lietuvos regionais, išlikę daugiausiai Valakų reformos įtakotų gatvinių kaimų, kurių struktūra nedaug tepakito nuo anų laikų.

Kadangi lenkų okupuotoje dalyje žemės reforma, kurios metu kaimai skirstyti į vienkiemius, beveik nebuvo vykdoma, tai pietryčių Lietuvą ir išskiria gatvinių kaimų gausa“, – pasakojo M. Janušonienė.

Puošybos simbolika – ne vien grožiui

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji žinovė Dalia Blažulionytė savo pranešime „Nematerialusis paveldas tradicinėje architektūroje. Simbolika, dermė ir reikšmė šiandien“ pabrėžė nematerialiąją paveldo pusę.

Pranešėja apgailestavo, kad Lietuvoje neturime medinio paveldo restauravimo metodikos, kai tuo tarpo miškais panašioje Japonijoje (apie 70 proc. šalies sudaro miškai) tradiciniai Japonijos medinės architektūros rekonstravimo ir perdavimo gebėjimai, technikos, žinios 2020 m. įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.

Japonijoje žinoma 17 medinės architektūros technikų (eksterjero ir interjero).

Kaip pasakojo D. Blažulionytė, medinės architektūros meistrai, dailidės Lietuvoje buvo apsiskaitę žmonės, jie puikiai pažino medį, jo savybes, į ką dabarties žmogus nelabai kreipia dėmesį.

Pavyzdžiui, Marcinkonių meistro Navicko namuose grindys buvo nedažytos, esą, šiltesnės, nes gyvesnis medis.

Ypatingas dėmesys būdavo skiriamas rąstams: jie turėjo būti nukirsti tuo metu, kai medžiai „miega“, geriausiai vasario mėnesį ir kai mėnulis dyla.

Buvo sakoma, kad tada pastatytos pirkios „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, o viduje bus sausa ir šilta.

Tarp paruoštų statybai sienojų šiukštu neturėjo būti paimtų iš vėjovartų, žaibo trenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti.

Kaip teigė pranešėja, lietuviai mėgdavo puošti savo gyvenamuosius namus. Meno tyrinėtojų nuomone, puošimas ornamentais pradžioje turėjo labiau magišką ir apeiginę nei puošiamąją funkciją.

Pranešimą iliustravusi išlikusiais Dzūkijos sodybų puošybos bruožų nuotraukomis, D. Blažulionytė teigė: „Ornamentai, simboliai mus veikia, pasąmonėj mes jaučiam, kad tai prasminga, naudojam, kad apsisaugotume nuo blogos energijos“.

Apie reikalavimus nacionalinio parko sodyboms

Pristatydamas pranešimą „Tradicinės architektūros išsaugojimo iššūkiai Dzūkijos nacionaliniame parke“ Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius pateikė daug pavyzdžių, kai gyventojai dėl nesuprantamų priežasčių nori išsišokti iš bendro kraštovaizdžio, atneša derinti tokius projektus, kurie visiškai nedera prie vietinės architektūros.

„Kalbėdamiesi, aiškindami, dalindami lankstukus su patarimais bandome taisyti supratimą, – sakė jis. Žinovas pabrėžė, kad kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama įrengti vitrininius langus.

Nors tradicinis gyvenamasis namas turėtų būti stačiakampio plano (didžiausias užstatomas žemės plotas – iki 150 kvadratinių metrų), didžiausias aukštis gali siekti 8 m, stogo nuolydis – nuo 42 iki 45 laipsnių, parko žinovams teko matyti ir sunkiai suvokiamos fantazijos projektų.

Į kritiką ir pastabas, kad, pavyzdžiui, langai iki žemės etnografiniame kaime nedera ir neleidžiama, vienas architektas Giedriui raštu atsakė, kad tradicinė medinė architektūra, prie kurios jiems siūloma derintis, kelia depresiją ir esą dėl to žmonės emigruoja iš Lietuvos.

G. Valentukevičius pasakojo ir apie tokius atvejus, kaip žmonės bando gudrauti, pavyzdžiui, atsiveža į savo sodybos sklypą namelį-vagonėlį, kažkur išgirdę, kad tokiems leidimų nereikia.

„Tačiau tokios nederančios vertybės sugadina visos sodybos vaizdą. Tada tą namelį ant ratų tenka „kišti“ į medinį ūkinio pastato išvaizdos statinį, – pasakojo pranešėjas. – Baisiausia, kad kiekvienas architektas tik savo kūrybą laiko pačia geriausia, nenori atsižvelgti į papročius.

Daugėja statinių projektų, kuriuose statinių išvaizda neatitinka jų paskirties, taip pat naudojamos netradicinės medžiagos, pavyzdžiui, kluonas ar tvartas taip pertvarkomas, kad tampa visai nepanašus į šios paskirties pastatus.

Mes patariame viduje įsirenginėti, ką nori, bet iš išorės etnografiniame kaime kluonas ar tvartas ir turi likti panašus į šiuos ūkinius pastatus – mažais langeliais, didelėmis durimis“.

Daug diskusijų buvo kilę dėl saulės šviesos elektrinių etnografiniuose kaimuose, parko teritorijoje.

Kaip pasakojo G. Valentukevičius, saulės šviesos energijos elektrines leidžiama statyti sodybų žemės sklypuose, tačiau reikia suderinti su parko direkcija.

Direkcija sprendimą priima nustačiusi, kad elektrinės nebus matomos nuo gamtos ar kultūros paveldo vertybių (kompleksų) ar apžvalgos aikštelių (regyklų), nepakenks saugomos gamtos ir kraštovaizdžio vertybėms.

Parko draustiniuose leidžiama įrengti saulės šviesos energijos elektrines ir saulės šilumos energijos kolektorius ant pastatų stogų ir (ar) fasadų.

Parko draustiniuose leidžiama statyti saulės šviesos elektrines tik sodybų žemės sklypuose statant iki 10 kW galingumo elektrines.

Pranešėjas pristatė naujus, nuo 2023 m. liepos įsigaliojusios reikalavimus parko sodyboms. Anksčiau pastatų stogų spalva (patariamoji) buvo tamsiai ruda, pilka, žalia.

Dabar stogus dengti reikalaujama juoda, tamsiai ruda ar pilka spalva (žalia jau dingsta). Merkinės miestelyje leidžiama ir keraminėmis čerpėmis.

Fasadų apdailai nenaudojamos vienpusio pjovimo ir tekintų rąstų imitacijos dailylentės, vienpusio pjovimo tekinti rąstai.

Sodybų pastatų fasado sienos dažomos šiomis spalvomis: natūralaus medžio ir šviesių atspalvių rusva, gelsva, smėline, žalsva, tamsiai pilka. Merkinės miestelyje – ir tamsiai raudona.

Sodybų gyvenamųjų namų langų rėmai vaizdiškai suskaidomi į tris (T raidės formos), keturias ar šešias dalis.

Gyvenamųjų namų langai yra vertikalaus stačiakampio formos, kurio proporcijos apie 1:0,7 ar 1:0,8. Merkinės miestelyje gyvenamųjų namų langai – keturių, šešių, aštuonių dalių, vertikalaus stačiakampio formos, kurio proporcijos apie 1:0,55, 1:0,6, 1:0,8.

Sodyba aptveriama ne aukštesne kaip 1,5 m perregimomis ažūrinėmis (kiaurymių plotas iki 45 proc.) tvoromis (medinių virbų, tašelių, karčių) be cokolių.

Merkinės miestelyje, atsižvelgiant į istorinius, archyvinius duomenis, tvoros gali būti neperregimos, iki 1,6 m aukščio, medinės, vertikalaus kalimo, dvigubo pjovimo lentų.

Sodybų pastatų fasadų apdailai naudojamos šios medžiagos: mediena, akmuo, molis, mūras, tinkas.

Leidžiama naudoti panašias medžiagas, išskyrus Musteikos etnografiniame kaime, etnokultūriniuose draustiniuose, kraštovaizdžio draustiniuose ir Merkinės urbanistiniame draustinyje.

Stogai gali būti dengiami malksnomis, skiedromis, nendrėmis, šiaudais, kita panašia danga arba smulkiai skaldytomis bituminėmis čerpėmis, beasbesčiu šiferiu, neblizgia ar klasikinės formos skarda.

***

Dzūkijos nacionaliniame parke, kuris sudaro 58 522 ha, gyvena 3 100 gyventojų. Iš viso parke yra 79 kaimai ir Merkinės miestelis su 970 gyventojų.

Pavienių sodybų, esančių miško ūkio ir žemės ūkio paskirties žemėje kraštovaizdžio draustiniuose užfiksuota 239.

Daugiausiai – Nemuno kraštovaizdžio draustinyje – 67, Kapiniškių kraštovaizdžio draustinyje – 44, Merkinės kraštovaizdžio draustinyje – 40, Liškiavos kraštovaizdžio draustinyje – 39.