Wilno po zakończeniu I wojny światowej kilkukrotnie przechodziło z rąk do rąk. Pod koniec grudnia 1918 r. z miasta wycofały się oddziały niemieckie. Po krótkich starciach z Litwinami i miejscowymi bolszewikami Wilno przejęły siły polskiej samoobrony. Po kilku dniach zostały zmuszone do jego opuszczenia przed zbliżająca się Armią Czerwoną (…). W kwietniu 1919 r. miasto zostało odzyskane w wyniku błyskotliwej ofensywy, dowodzonej przez Józefa Piłsudskiego. Wilno było polskie aż do lipca 1920 roku, gdy do miasta wkroczyli bolszewicy w ramach ofensywy na Warszawę marszałka Tuchaczewskiego. Po zwycięskiej Bitwie Warszawskiej uciekający bolszewicy 31 sierpnia 1920 r. przekazali Wilno władzom Litwy Kowieńskiej, tym samym, prowokując nowy konflikt o miasto.

9 października 1920 roku mieszkańcy Wilna witali swych wyzwolicieli

Dowódca 1. Dywizji Litewsko-Białoruskiej, pochodzący z Wileńszczyzny, gen. Lucjan Żeligowski 8 października 1920 r. wyruszył w kierunku Wilna, Wojska litewskie nie stawiały większego oporu. Po rozbrojeniu żołnierzy zwalniano do domów, podkreślając, że celem operacji nie jest walka z Litwinami, by w następnym dniu 9 października 1920 r. o godz. 14.15 1 Kompania Mińskiego Pułku i 1 szwadron 3. Pułku Strzelców Konnych wkroczyły do Wilna. Akcja przeszła do historii jako tzw. „Bunt Żeligowskiego”. Jej przeprowadzenie było szybkie i w zasadzie bezkrwawe, gdyż dywizja miała zdecydowaną przewagę nad znajdującymi się na tym terenie oddziałami litewskimi. Co więcej, operacja spotkała się z entuzjastycznym wsparciem miejscowej ludności. W tej sytuacji wojsko i instytucje litewskie, pomimo protestów, były zmuszone wycofać się. Na zdobytych terenach gen. Lucjan Żeligowski proklamował Republikę Środkowej Litwy, która zajmowała powierzchnię 13,5 tys. km² i liczyła niemal pół miliona ludności (z której około 70 proc. stanowili Polacy, 20 proc – Żydzi, i tylko 4 proc. – Litwini) formalnie niezależny organizm państwowy, który posiadał własną administrację, armię, pocztę oraz flagę narodową z Orłem Białym i Pogonią w herbie ze stolicą w Wilnie. Zgodnie z założeniami koncepcji federacyjnej Józefa Piłsudskiego, wraz z Litwą Wschodnią (tereny obecnego państwa Białoruś) i Litwą Zachodnią (dawne tereny guberni kowieńskiej) Wileńszczyzna miała tworzyć pozostające w unii z Polską państwo litewskie, składające się z trzech kantonów narodowościowych. 12 października 1920 r. gen. Lucjan Żeligowski wydał dekret, w którym ogłosił, że będzie sprawować władzę zwierzchnią na terenie Litwy Środkowej jako naczelny dowódca wojska, a funkcje rządu obejmie powołana przez niego Tymczasowa Komisja Rządząca. Przez kolejne 1,5 roku Republika Litwy Środkowej funkcjonowała jako formalnie niepodległe państwo. Językiem urzędowym na jej terenie był polski.

W marcu 1922 r. na terenie Wileńszczyzny odbył się demokratyczny plebiscyt o przyszłości tych ziem, w którym przy wysokiej 64 procentowej frekwencji absolutna większość głosujących opowiedziała się za połączenie się z Rzeczpospolitą Polską. Po roku 15 marca 1923 r. decyzję tą potwierdziła Rada Ambasadorów mocarstw światowych (USA, W. Brytania, Francja, Włochy, Japonia i in.). Władze Litwy Kowieńskiej z decyzjami ludności Wileńszczyzny i Rady Ambasadorów zgodziły się dopiero w roku 1938, nawiązując stosunki dyplomatyczne z Polską. Jednak już w październiku 1939 roku Litwa Kowieńska kosztem utraty swej suwerenności z rąk J.Stalina przejęła Wilno i Wileńszczyznę Zachodnią w swe granice.

VERTIMAS:

Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai.

1920 metų spalį vilniečiai miniomis ir entuziastingai pasitiko savo išvaduotojus – Vilniaus krašto sūnus.

Prieš 103 metus, 1920 m. spalio 8 d., generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujami kariai, Józefo Piłsudskio žiniomis, pradėjo „maištą“, kurio tikslas buvo išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei suteikti vietos gyventojams teisę spręsti šių žemių ateitį. Miesto išsivadavimą su entuziazmu sutiko vietos gyventojai Vilniaus krašte.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vilnius kelis kartus keitė savininkus. 1918 m. gruodžio pabaigoje vokiečių kariuomenė pasitraukė iš miesto. Po trumpų susirėmimų su lietuviais ir vietos bolševikais Vilnių užėmė lenkų savisaugos pajėgos. Po kelių dienų jie buvo priversti išvykti dėl artėjančios Raudonosios armijos. 1919 m. balandžio mėn. miestas buvo atgautas po puikaus puolimo, kuriam vadovavo Józefas Piłsudskis. Vilnius buvo lenkiškas iki 1920 m. liepos mėn., kai bolševikai įžengė į miestą kaip dalis maršalo Tuchačevskio puolimo Varšuvoje. Po pergalingo Varšuvos mūšio pabėgę bolševikai 1920 metų rugpjūčio 31 dieną Vilnių perdavė Kauno Lietuvos valdžiai, taip išprovokuodami naują konfliktą dėl miesto.

1920 m. spalio 9 d. vilniečiai pasveikino savo išvaduotojus.

1-osios Lietuvos-Baltarusijos divizijos vadas iš Vilniaus krašto generolas Lucjanas Żeligowskis 1920 m. spalio 8 d. pajudėjo Vilniaus link. Lietuvos kariuomenė didelio pasipriešinimo nepareiškė. Po nusiginklavimo kariai buvo išleisti namo, pabrėžiant, kad operacijos tikslas – ne kovoti su lietuviais, o kitą dieną, 1920 m. spalio 9 d., val. 14-15 į Vilnių įžengė Minsko pulko 1-oji kuopa ir 3-iojo šaulių pulko 1-oji eskadrilė. Veiksmas įėjo į istoriją kaip vadinamasis „Želigovskio maištas“. Jis buvo atliktas greitai ir iš esmės be kraujo, nes divizija turėjo lemiamą pranašumą prieš lietuvių kariuomenę rajone. Be to, operacija sulaukė entuziastingo vietos gyventojų palaikymo.

Šioje situacijoje Lietuvos kariuomenė ir institucijos, nepaisant protestų, buvo priverstos pasitraukti. Užimtose teritorijose generolas Lucjanas Želigovskis paskelbė Vidurio Lietuvos Respubliką, kurios plotas siekė 13,5 tūkst. km² ir turėjo beveik pusę milijono gyventojų (apie 70 % iš jų buvo lenkai, 20 % – žydai ir tik 4 % – lietuviai), formaliai nepriklausomas valstybės darinys, turėjęs savo administraciją, kariuomenę, paštą ir valstybinę vėliavą, (Baltasis erelis ir Pogonė herbe) su sostine Vilniuje. Remiantis Józefo Piłsudskio federalinės koncepcijos prielaidomis, kartu su Rytų Lietuva (dabartinės Baltarusijos valstybės teritorijos) ir Vakarų Lietuva (buvusios Kauno gubernijos teritorijos) Vilniaus kraštas turėjo sukurti Lietuvos valstybę unijoje su Lenkija, susidedanti iš trijų nacionalinių kantonų. 1920 m. spalio 12 d. generolas Lucjanas Żeligowskis paskelbė dekretą, kuriuo paskelbė, kad aukščiausią valdžią Vidurio Lietuvoje jis vykdys kaip vyriausiasis kariuomenės vadas, o vyriausybės funkcijas perims Laikinasis nutarimu jo paskirtą komisiją. Kitus 1,5 metų Vidurio Lietuvos Respublika veikė kaip formaliai nepriklausoma valstybė. Oficiali kalba jos teritorijoje buvo lenkų.

1922 metų kovą Vilniaus krašte buvo surengtas demokratinis plebiscitas dėl šių žemių ateities, kuriame, esant dideliam – 64 procentų – rinkėjų aktyvumui, absoliuti dauguma rinkėjų pasisakė už susijungimą su Lenkijos Respublika. Po metų, 1923 m. kovo 15 d., šį sprendimą patvirtino pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir kitų) Ambasadorių taryba. Kauno valdžia su Vilniaus krašto žmonių ir Ambasadorių tarybos sprendimais sutiko tik 1938 m., užmezgusi diplomatinius santykius su Lenkija. Tačiau jau 1939 m. spalį Kauno Lietuva, praradusi savo suverenitetą Stalinui, į savo ribas paėmė Vilnių ir Vakarų Vilniaus kraštą.