Vladas Putvinskis-Pūtvis (toliau – Vladas Putvinskis) kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. 1894 m. jis įstojo į Halės universitetą studijuoti agronomijos, tačiau mokslų nebaigė. Vėliau lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje, o sukaupęs žinių ir įgijęs patirties parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“ ir pats ėmėsi dėstyti žuvininkystės pagrindus Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Savo dvarų ūkiuose V. Putvinskis įdiegė daug naujovių – augino lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdinį pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius.
Prisidėdamas prie lietuvybės puoselėjimo jis ne tik pats su žmona Emilija išmoko lietuvių kalbą, bet ir kitus skatino šia kalba kalbėti, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu.
Savo dvare Šilo Pavėžupyje V. Putvinskis įsteigė didžiausią Žemaitijoje draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir platinimo centrą. 1899 m. Šilo Pavėžupyje, 1900 m. Graužikuose įsteigė slaptąsias mokyklas, finansiškai rėmė žurnalą „Varpas“, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, pasirašinėdamas Vlado Putvio vardu.
1919 m. birželio 27 d. V. Putvinskis kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos sporto sąjungos Šaulių skyrių (1919 m. rugsėjo 15 dieną šis skyrius buvo pervadintas į Lietuvos šaulių sąjungą), 1919–1922 m. buvo šios organizacijos pirmininkas, parengė jos įstatus ir programą. Lietuvos šaulių sąjunga kėlė sau tikslą remti Lietuvos kariuomenę kovoje su išorės priešais ginant valstybės nepriklausomybę, o šios organizacijos veikla, vaidmuo ir funkcijos valstybėje buvo griežtai reglamentuojami įstatuose.
Nuo savo įkūrimo maždaug metus Lietuvos šaulių sąjunga veikė kaip kariška organizacija, nes to reikalavo krašto saugumas. Didžiausius laimėjimus ji pasiekė žvalgyboje – kovoje su vidaus priešais, bolševikų ir lenkų agentais, šauliai veikė kaip tikri mūsų valstybės sargai.
Vėlesniais metais organizacija didelį dėmesį skyrė kultūrai, sportui. Kultūros srityje V. Putvinskis nesitenkino paprastu šaulių ar piliečių švietimu – per Lietuvos šaulių sąjungą jis siekė perauklėti visą lietuvių tautą, kad ji būtų pasiryžusi ginti Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę, kad jos vaikai būtų teisingi, mandagūs ir drausmingi.
Nuo 1919 iki 1940 m. Lietuvos šaulių sąjunga tapo viena didžiausių ir populiariausių organizacijų Lietuvoje – prieš pirmąją sovietų okupaciją jai priklausė apie 88 tūkstančiai šaulių.
Parodoje pristatomuose dokumentuose atsispindi ne tik V. Putvinskio veikla Lietuvos šaulių sąjungoje ir jo atminimo įamžinimas, bet ir Putvinskių šeimos narių veikla Šaulių sąjungoje, šeimos narių likimai.
Vladas Putvinskis 1897 m. vedė bajoraitę Emiliją Gruzdytę (1876–1942 m.), vyskupo Motiejaus Valančiaus giminaitę. Žmona Emilija padėjo vyrui kovoje prieš lietuviškos spaudos draudimą, aktyviai prisidėjo prie Lietuvos šaulių sąjungos steigimo, kartu su dukterimis vienos pirmųjų tapo šios organizacijos narėmis (E. Putvinskienė buvo šios organizacijos moterų garbės pirmininkė).
Vyriausioji Putvinskių dukra Onutė Tercijonienė (1899–1972 m.), žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja, savo straipsnius skelbdavusi žurnaluose „Motina ir vaikai“, „Trimitas“, „Šaulė“, „Šeima“, tapo pirmąja Lietuvos šaulių sąjungos Kauno būrio moterų skyriaus vade.
Dukra Sofija Mantautienė-Marcinkevičienė (1900–1984 m.), dirbusi naujienų agentūroje ELTA, taip pat vadovavo šaulėms moterims. Aktyviai įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos bei Lietuvos skautų sąjungos veiklą ir jauniausioji dukra Emilija (1908–1995 m.), mokytoja. Ji buvo Vytauto Didžiojo universiteto šaulių moterų skyriaus organizatorė ir pirmininkė.
Putvinskių sūnus Stasys Putvinskis (1898–1942 m.) buvo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys. Sūnus Vytautas Putvinskis-Pūtvis (1901–1942 m.) vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui ir nuo 1927 m. iki 1934 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos Kelmės būrio valdybos pirmininkas. Jis buvo ir vienas iš Šaulių sąjungos Kelmės muziejaus, pavadinto Vlado Putvinskio vardu, įkūrėjų.
Sovietų okupacijos metais V. Putvinskio artimieji patyrė itin skaudžias represijas. Ištremta, o vėliau ir įkalinta kalėjime Syktyvkaro m. (Komijos ASSR) mirė jo žmona Emilija. Sūnus Stasys Pūtvis, agronomas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys, Lietuvos XVII Vyriausybės žemės ūkio ministras (1935–1938 m.), Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 12 d. buvo suimtas sovietų saugumo ir už aktyvią politinę bei visuomeninę veiklą SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1941 m. gegužės 24 d. nutarimu nubaustas 8 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Mirė 1942 m. balandžio 4 d. kalėjime Gorkio m. (dabar – Žemutinis Naugardas Rusijoje).
Stasio Pūtvio žmona Darija Zubovaitė-Pūtvienė, jų dukros Aleksandra ir Julija bei sūnus Rimantas 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Altajaus kraštą, 1942 m. perkelti į Jakutijos ASSR. Iš tremties šeima paleista 1956 m. rugsėjo 7 d.
V. Putvinskio sūnus Vytautas Pūtvis-Putvinskis 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas Lietuvos SSR NKVD Raseinių apskrities skyriaus ir išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. Už tai, kad buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys ir turėjo stambų ūkį, SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo 1942 m. rugsėjo 19 d. nutarimu nubaustas mirties bausme sušaudant. Nuosprendis įvykdytas 1942 m. lapkričio 5 d. Vytauto žmona Elena, vaikai Vytenis ir Tautvilas mirė tremtyje.
Virtualią parodą, skirtą Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjui atminti, sudaro 4 dalys: „Vlado Putvinskio portretai“, „Vladas Putvinskis – Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“, „Vlado Putvinskio šeimos nariai ir jų likimai“ ir „Atminimo įamžinimas“.
Parodoje pristatomi Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai – Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos posėdžių protokolai, instrukcijos, skyrių atstovų suvažiavimo dokumentai, konferencijų, švenčių, kuriose įamžintas Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V. Putvinskis, fotografijos, V. Putvinskio šeimos narių užsienio pasai, tarnybos eigos kortelės, veiklos Lietuvos šaulių sąjungoje dokumentai, sovietų represijas liudijantys dokumentai.
Parodoje galima pažiūrėti ir tarpukariu sukurtą filmą apie V. Putvinskį bei perklausyti radijo stoties „Margutis“ 1971 m. laidos apie V. Putvinskį garso įrašą.
