Jau treji metai Lietuvos muziejų žinovai gerina savo gebėjimus užsienio muziejuose, o grįžę rengia kolegoms įtraukiančius pasidalijimus patirtimi, į Lietuvą atvyksta žinomi Vakarų Europos muziejų žinovai. Vienas iš tokių renginių – rugsėjo viduryje antrus metus iš eilės vykusi švietėjų stovykla.
Dvi dienas dalyviai kartu su profesionaliais lektoriais iš Lietuvos, Švedijos ir Danijos ieškojo, kaip edukacija gali veikti naujoviškomis, tiesiogiai į lankytojo patirtis nukreiptomis ir ją atveriančiomis formomis, gilinosi į jutiminį prieinamumą muziejuje, kūno kalbos svarbą edukacijoje ir istorijų pasakojimo meną.
Pamoka Lietuvos muziejuose pradėjo augti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1997 m. įkurta Lietuvos muziejų asociacijos Švietimo sekcija, kurio sumanymu ši veikla pradėta sistemingai plėtoti visuose muziejuose Lietuvoje.
Tuomet pamoka buvo suvokiama gana siaurai – kaip papildoma veikla šalia eksponavimo ir saugojimo. Tik pastaraisiais dešimtmečiais ji tapo viena iš pagrindinių muziejaus misijų, nukreipta į lankytojo patirtį, įtraukimą ir mokymąsi per kultūrą.
Muziejai nuo seniausių laikų buvo susiję su pamoka, tik skirtingais laikotarpiais tai buvo suvokiama nevienodai. Profesionalų patirtys teigia, kad pamoka turi formuoti suvokimą, o per jį – atmintį, supratimą ir nuomonę.
Švietėjų stovykloje pajūryje – kūrybinių patirčių virtuvė
Šiemet stovykla pakvietė į Lietuvos jūrų muziejų, o paskaitos vyko naujausiame muziejaus pastate – Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre.
Švietėjų stovyklos dalyviai kūrė bendrą patyrimą ir su Danijos nacionalinės galerijos švietėju Michaeliu Hansenu, taikančiu kūno kalbos metodus ir dialogą be žodžių.
Jo požiūris į muziejų pamoką išskirtinis: „Muziejus turi būti vieta, kur kiekvienas lankytojas jaučiasi išgirstas – net jei jis nekalba žodžiais“. Michaelis kalba savo ir lankytojų vardu: ,,Į muziejų einu ne tam, kad gaučiau faktinių žinių.
Einu tam, kad patirčiau gyvenimą. Menas neturi atsakymų sąrašo. Prasmė gimsta pokalbyje – kartais net be žodžių. Leisti kūnui kalbėti – tai drąsa. Tai išėjimas iš saugios zonos, žodžių dominuojamos zonos“.
Švedijos nacionalinio muziejaus pamokos kuratorė Ula-Maja Sarinena (Ulla-Maj Saarinen) pristatė multisensorinius pamokos būdus, vedė kūrybinius užsiėmimus, mokančias atpažinti gamtinius pigmentus ir jais piešti.
Muziejuje, kuriame ji dirba, ankstyvas meno patirtis įgauna kūdikiai, neturintys nė metų. Gamtinis dažas yra saugus, todėl nebaisu, kad kūdikis jį paragaus; jam suteikiama visiška kūrybinė ir patirties laisvė.
Ula-Maja Sarinena sako, kad kiekviena spalva turi ir savo skonį, o jo pažinimas nuo pat kūdikystės plečia sąsajų lauką: „Spalvos gali būti ne tik matomos, bet ir jaučiamos, uodžiamos, net ragaujamos.
Tokiu būdu kūrybinis procesas tampa visapusiška patirtimi. Kūdikiai natūraliai tyrinėja pasaulį visais pojūčiais. Kodėl gi neleist jiems tai daryti muziejuje? Juk kai spalva tampa kvapu, skoniu ar tekstūra, ji tampa ir prisiminimu. Tai holistinis patyrimas, kuris išlieka visam gyvenimui“.
Tiek Michaelis, tiek Ula-Maja tvirtai laikosi požiūrio, kad muziejus – tai ne tik vieta žiūrėti į meną. ,,Tai vieta jį patirti,“ – sako Ula-Maja. – ,,Ir kiekvienas lankytojas – nuo kūdikio iki pensininko – turi teisę į tą patirtį.
Todėl muziejai ateityje vietoje oficialių ir kartais labai formalių įstaigų taps įtraukiančiais, suvokiamais per pojūčius ir labai žmogiškais“.
Neliečiamas muziejus tampa liečiamu
Lektoriai ne tik dalijosi praktiniais būdais, bet ir kalbėjo apie muziejų ateitį – kaip jie turėtų keistis, kad išliktų svarbūs ir prasmingi. „Muziejai turi tapti ne tik žinių saugotojais, bet ir patyrimų kūrėjais. Jie turi kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir su dabartimi“, – sako Michaelis Hansenas.
Ula-Maja Sarinena yra įsitikinusi, kad ateities muziejus – tai vieta, kur žmogus jaučiasi saugus ir savimi, kur galima juoktis, klausti, liesti, klysti ir kurti.
Šioms mintims pritarė ir jas apibendrino istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė: „Muziejus neturi būti tylus autoritetas. Jis turi būti gyvas pokalbis – tarp meno, žmogaus ir pasaulio“.
Visa tai Švietėjų stovyklos dalyviai patyrė kūrybiniuose užsiėmimuose ir įgyvendino kūrybinėse užduotyse. Ula-Maja Saarinena vedė kūrybinius užsiėmimus, kuriuose švietėjai susipažino su natūralių pigmentų spalvų kvapais ir tapė šiais natūraliais dažais.
Michaelis Hansenas savo muziejuje dirba su ikimokyklinukais ir neįgaliais suaugusiaisiais, todėl jo užsiėmimų užduotys buvo itin sudėtingos: stovyklos dalyviai turėjo nuleisti rankas po stalu ir nežiūrėdami nulipdyti žuviuką ir paukščiuką – ir taip per patirtį suprasti, kaip jaučiasi žmogus su specialiaisiais poreikiais.
Patirtį keičiant istorijų galia
Įkvėpimu per istoriją pasiekti širdį dalijosi profesionali istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė, pasirodanti šventėse visoje Europoje ir net Indijoje.
Ji sakė: „Istorijų pasakojimas – tai ne tik žodžiai, tai būdas kurti ryšį, įtraukti ir įkvėpti. Kiekviena istorija turi galią keisti. Kai pasakoji istoriją, tu kvieti žmogų keliauti kartu. Tai ne monologas – tai bendras patyrimas“.
Varnauskaitė dalinosi patirtimi, kad istorijų pasakotojai yra labai paklausūs Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar net Indijos muziejuose.
Pasak jos, Prancūzijoje jie dirba drauge su gidais. Gidas pristato eksponatą, jo istoriją, o istorijų pasakotojas sujungia jį su bendru kontekstu. Indijoje prie eksponatų yra tik labai lakoniški aprašai, nes norima, kad lankytojas būtų priverstas samdytis istorijų pasakotoją. ,,Ir tai pasiteisina“, – įsitikinusi lektorė, – nes taip esi įvedamas į kultūrinį ir žmogiškąjį kontekstą..
Lietuvos jūrų muziejaus parodoje ,,Irklais per Atlantą“ apie Aurimo Valujavičiaus žygį per Atlantą mokydama atskleisti asmenines istorijas Milda interpretavo keliautojo mintį apie tai, jog kiekvienas turi savo Atlantą, kurį įveikia arba ne.
Su konkrečiais sprendiniais, kaip galima nekeičiant, o tik papildant parodą pritaikyti ją specialiųjų poreikių lankytojams, buvo susipažįstama ir nuolatinėje Lietuvos jūrų muziejaus parodoje.
Akvariumo parodos papildytos net šešiais klausos ir lytėjimo pojūčiams draugiškais mokomaisiais sprendiniais, įrengtos trys naujos bei atnaujinta viena esama nusiraminimo erdvė, atnaujintas lankytojų kelias, sukurtos specialios mokomosios programos ir ekskursija.
Lankytojų patogumui sudaryta galimybė atsisiųsti į savo įrenginį garso įrašus ir tekstą skaitymui. Tokiu būdu užtikrinami visų negalias turinčių asmenų poreikiai.
Akvariumo parodoje, papildytoje mokomaja garso siena „Draugiški klausos pojūčiams“, stovyklos dalyviai galėjo išgirsti krevetės, banginio ar pingvino garsus, liesti gyvūnų atliejas ir klausytis pasakojimų apie juos.
Nežiūrint į tai, kad Lietuvos muziejai tampa vis labiau prieinami visiems, labai trūksta žmogiškojo santykio ir dalijimosi istorijomis, kurios suriša praeitį su dabartimi. Milda Varnauskaitė sako, kad istorijų pasakojimas muziejuose tik prasideda. Ir jos gali skleistis ne tik per žodį, bet ir per kūną, spalvą ar potyrį.
Marta – vieta tobulėjimui
Tokias galimybes suteikia 2023–2025 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus įgyvendinama ambicinga ir naujoviška muziejinių gebėjimų ugdymo programą „Marta“. Ši programa, skirta nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams, ne tik skatina tarptautinį bendradarbiavimą, bet ir padeda neatsilikti nuo naujausių muziejininkystės tendencijų ir madų.
Vien jau programos pavadinimas rodo kitokį požiūrį tiek į muziejuje dirbantį žinovą, tiek į jo lankytoją. Vardas „Marta“ reiškia „vadovė, šeimininkė“, o muziejinėje erdvėje – mentorė, kuratorė. Taip muziejus tampa net tik ,,mūzų buveine“, bet ir bendruomenės augimo, tobulėjimo ir – svarbiausia – žinių mainų vieta.
Gebėjimų stiprinimo poreikis išryškėjo prieš aštuonerius metus atlikus tyrimą, kuris parodė, jog tik 10 % muziejininkų jaučiasi turintys pakankamai žinių. 2023 m. Kultūros ministerija patikėjo Lietuvos nacionaliniam muziejui būti ,,Martos“ šeimininku. Šiuo metu programoje dalyvauja 17 institucijų.
Parengė Nika Aukštaitytė
