A. Staponkus. Ar tapsime neįgaliųjų šalimi?

Lietuvoje yra 224 tūkstančiai neįgaliųjų (2023 m. balandžio mėn. duomenimis), vadinasi, beveik kas dešimtas gyventojas yra su negalia. Jų skaičius išlieka didelis, nes kasmet randasi vis naujų neįgalių gyventojų…

SODROS duomenimis, naujai paskirtų netekto darbingumo ir šalpos pensijų skaičius praėjusiais 2022 m. palyginti su 2021 metų duomenimis Lietuvos savivaldybėse vidutiniškai padidėjo apie 30%, o kai kuriose savivaldybėse gerokai daugiau, kaip antai Varėnos r. sav. – 60,29%,  Utenos r. sav. – 56,79%,  Alytaus m. sav. – 56,67%,  Trakų r. sav. – 49,50%, Švenčionių r. sav. – 47,62%. Kėdainių r. sav. – 46,34%,  Plungės r. sav. – 43,69%, Elektrėnų sav. – 41,77%, Kauno r. sav. – 40,27%, Jonavos sav. – 39,09% ir t. t.

Statistikos duomenys jaudina, kad tampame gyventojų su negalia šalimi. Sveikatą praradęs žmogus yra nelaimėlis. Artimo žmogaus negalia yra nelaimė jo šeimos nariams, kurie turi aukotis prižiūrėdami artimąjį.

Kiekvieno žmogaus sveikatos sutrikdymas ir jo negalia yra nelaimė ir valstybei bei visuomenei. Valstybei tai kainuoja didžiules lėšas. Neįgaliesiems mokamos nedarbingumo praradimo išmokos ar šalpos pensijos. Reikia padaryti daug darbų pritaikant neįgaliesiems viešąją infrastruktūrą, darbo vietas, mokyklas, poilsio ir laisvalaikio užsiėmimų vietas, pagaminti specialių transporto priemonių. Žmonėms su negalia reikia didesnės negu geros sveikatos žmonėms medicininės priežiūros bei pagalbos ir kt.

Neįgaliuosius sunku grąžinti į darbo rinką. Daugelis jų yra sugniuždyti nelaimės ir praradę profesijas. Jie nepasitiki savo jėgomis ir nepajėgia mokytis kitos veiklos. Todėl jiems reikia ne tik materialinės paramos, ne tik pritaikytos viešosios infrastruktūros, bet ir psichosocialinės pagalbos.

Dabar dauguma neįgaliųjų įrašomi į darbo rinkai besirengiančių asmenų sąrašą, numatoma šalinti kliūtis ir teikti asmeninę pagalbą jiems įsidarbinti. Žinoma, pažįstant kiekvieno neįgaliojo asmenybę, jo poreikius, gyvenamąją aplinką, geriau sekasi vaduoti juos iš atskirties, įtraukti į bendruomenių veiklą, kultūros poveikiu gaivinti jo savigarbą. Šiam darbui reikia jautrios sielos, didelės kantrybės, atsidavimo ir kvalifikacijos.

Svarbiausia – suprasti, kad žmogaus savigarbą labiausiai žeidžia išmalda. Socialinę paramą teikiančios įstaigos neturėtų dėtis esančios kažkokios geradarės, o prašantieji paramos – užuojautos verti skurdžiai, beglobiai, varguoliai, likimo nuskriausti žmonės, į rizikos ar kažkokius kitus sąrašus įrašytos šeimos.

Valstybinių ar savivaldos institucijų ir nelaimės ištikto, reikalingo pagalbos žmogaus santykiai tūtėtų būti partneriški. Valstybė privalo padėti nelaimės ištiktam žmogui atsistoti ant kojų ir vėl tapti savo gyvenimo kūrėju, o sutvirtėjęs pagalbos gavėjas savo darbu prisidėtų prie valstybės gerovės.

Tačiau aišku, kad ir didžiausios pastangos padėti neįgaliesiems atgauti jėgas ir patiems kurti savo gyvenimą, negrąžins jiems sveikatos.

Neįgaliųjų parama ir jų gyvenimo pagerinimu besirūpinančios valstybės institucijos yra gerai susipažinusios su šia padėtimi. Kyla klausimas: kodėl šios institucijos, priimdamos nutarimus dėl neįgaliųjų socialinės apsaugos, net neužsimena apie realią išeitį iš šios padėties – neįgalumo prevencijos būtinumą?

Neįgalieji nekrinta iš dangaus. Daugelis jų buvo sužaloti nelaimėse, kurios įvyko dėl kažkieno aplaidžiai atlikto darbo, prastos kvalifikacijos, saugumo reikalavimų nesilaikymo ar paprasčiausiai neatsakingumo už savo nusikalstamą elgesį. Šie žmonės buvo suluošinti darbo vietose, autoavarijose, gaisruose. Jie buvo sužaloti nusikaltėlių ar nukentėjo buitiniuose konfliktuose.

Nemaža jų prarado sveikatą girtaudami, rūkydami, vartodami narkotikus, nesilaikydami sveikos gyvensenos, sveikos mitybos. Vis daugėja iš prigimties nesveikų gyventojų.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2023 m. vasario 28 d. Lietuvoje buvo 16 558 vaikų su negalia. Tačiau valstybinės institucijos neturi net statistikos duomenų, kiek kasmet gimsta vaikų su genų defektais. Sveikata yra ne tik ligų neturėjimas ir jų gydymas, bet ir psichinė bei socialinė gerovė.

Deja, mūsų valstybėje kas penktas gyventojas yra graužiamas išgyvenimo rūpesčių, nemažai kenčia dėl nesveikos gyvenamosios ir darbo aplinkos, dėl baimės netekti darbo, neteisingumo, socialinės atskirties ir kt. Nemaža jų suserga širdies ir kraujagyslių pažeidimo, onkologinėmis ligomis, tampa psichiniais ligoniais.

Pagrindinės neįgalumo priežastys yra žinomos. Kodėl jos nešalinamos?

Netvarka visada kažkas įsigudrina naudotis ir ją palaiko.

Ne tik valstybinės institucijos, bet ir daugelis visuomeninių organizacijų užsiima pagalbos ir paramos neįgaliesiems teikimu. Jos net skelbiasi užsiimančios svarbiu socialiniu verslu ir reikalauja iš valstybės vis daugiau lėšų išsilaikymui ir veiklai.

Tačiau negirdėti, kad kuri nors iš jų užsiimtų veiksminga neįgalumo prevencine veikla. Iš tiesų kaip gali kirsti šaką, ant kurios sėdi? Juk sumažėjus žmonių su negalia, jų globėjai gautų mažiau lėšų iš valstybės biudžeto, iš projektų vykdymui skiriamų lėšų ir įvairių fondų, o nemaža jų taptų nereikalingi.

Lietuvos kultūros politikos institutas šiais 2023 m. kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrę Moniką Navickienę ragindamas imtis neįgalumo prevencijos. Ministerija Institutui atsakė, tačiau pateikė informaciją apie socialinės apsaugos darbuotojų teikiamą pagalbą ir paramą neįgaliesiems.

Kreipiamės pakartotinai paaiškindami, kad kreipiamės dėl kitko – dėl neįgalumo prevencijos būtinumo. Antrą kartą Institutas gavo išsamiausią informaciją apie ministerijos rūpestį neįgaliaisiais.

Toks nesusikalbėjimas rodo, kad ministerijai atrodo, jog neįgalumo prevencija – ne jos pareiga ir kad paramos teikimas neįgaliesiems ir jų globa ministerijai tapo gerai apmokamomis darbo vietomis, net dideliu iš biudžeto finansuojamu verslu nejaučiant sąžinės graužimo, kad, nenaikinant neįgalumo priežasčių, kasmet tūkstančiai gyventojų tampa sužalotos sveikatos nelaimėliais.

Matyt, daugiausia neįgaliųjų yra praradę sveikatą autoavarijose. Mokslininkai tvirtina ir įvairių šalių patirtis rodo, kad veiksmingiausios ilgalaikės saugaus eismo priemonės yra šios: pirma, vairuotojų kvalifikacija, atsakingumas, pagarba kitiems eismo dalyviams ir, sėdant prie vairo, jokių promilių; antra, socialinės degradacijos reiškinių, ypač alkoholizmo, narkomanijos, agresyvumo, chuliganizmo paplitimo visuomenėje mažinimas, trečia, į eismo saugumo veiklą būtina telkti gyventojų bendruomenes, kultūros darbuotojus, mokytojus, medikus, valstybės institucijų ir savivaldybių tarnautojus ir kitus specialistus.

Šis eismo saugumo darbas ne iš karto visuomenėje matomas ir yra nepalyginamai sunkesnis ir daug sudėtingesnis negu pakelėse pastatyti šimtus stacionarių greičio matuoklių ir bausti dešimtis tūkstančių pažeidėjų. Juo labiau, kad net baudas vairuotojams, viršijusiems leistiną greitį, išrašo automatai.

Beveik kasdien kelių policija skelbia naujausią informaciją apie žuvusius ir sužeistuosius autoavarijose, tačiau nesidomima tolesniu sužeistųjų likimu. Visiškai nutylima, kokius nuostolius gyventojai ir valstybė, patiria dėl sudaužytų transporto priemonių, sugadintos kelių įrangos. Policijai aišku, kad sužeistaisiais pasirūpins medikai, praradusiais sveikatą – socialiniai darbuotojai, o turto draudėjai atlygins už autotransporto priemonių sugadinimą.

Panašiai ir kitos ministerijos bei joms pavaldžios institucijos „suverčia“ savo aplaidaus darbo padarinius socialinei apsaugai. Juk aišku, kas neatlieka savo pareigų, jei gyventojai sveikatą praranda, nes nėra nusikalstamumo prevencijos, jei sunkėja medicinos pagalbos prieinamumas, jei per valstybės sienas įvežami narkotikai, rūkalai ir kita kontrabanda, jei nebaudžiami smurtaujantys nepilnamečiai ir jų tėvai, jei valstybinių institucijų ir savivaldybių darbuotojai aplaidžiai atlieka savo pareigas, jei liberaliai žiūrima  į alkoholio vartojimą, į rūkymą ir kt.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atliktų valstybei ir visuomenei naudingą darbą ir pelnytų ilgalaikę garbę pasipriešindama tokiam kitų ministerijų ir jų žinybų socialiai neatsakingam pareigų atlikimui ir aplaidaus darbo padarinių „suvertimo“ socialinei apsagai.

Kadangi iki šiol valstybinės institucijos ir savivaldybės nesiėmė ir vargu ar imsis neįgalumo prevencijos, nes trūksta šiam darbui atsidavusių, tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, ypač regionuose. Be to, šiai veiklai jos užsiprašytų dosnaus finansavimo iš biudžeto.

Todėl neįgalumo prevencijos galėtų imtis pasižymėjusios naudinga veikla nepriklausomos visuomeninės organizacijos, gebančios bendradarbiauti su savivaldybėmis, kitomis institucijomis ir organizacijomis, verslo įmonėmis, ūkininkais, mokytojais, kultūros darbuotojais, gyventojų bendruomenėmis, žiniasklaida.

Šalinant neįgalumo priežastis savivaldybėse per metus galima sumažinti naujai nustatomų neįgaliųjų skaičių 25% palyginti su praėjusių metų nustatytais neįgalumo duomenimis. Tokių rezultatų galima pasiekti, nes neįgalumo prevencija – neplėšti dirvonai.

Pavyzdžiui, Panemunių regione yra 12 savivaldybių (iš jų 8 „kaimiškos“ savivaldybės – Prienų, Varėnos, Jurbarko, Šakių, Šilutės, Kauno, Alytaus rajonų ir Pagėgių savivaldybės ir 2 kurortai – Druskininkų ir Birštono ir 2 miestai – Kaunas ir Alytus). Jose 2022 m. buvo naujai paskirtos 2188 neįgalumo ir šalpos pensijos. Jeigu šiais 2023 m.  Panemunių regione būtų vykdoma neįgalumo prevencinė veikla, tikėtina, kad 547 (25%) asmenys liktų nepažeistos sveikatos. Jie laimingai gyventų, dirbtų ir neprašytų netekto darbingumo ar šalpos pensijų.

Žinoma, šioje neįgalumo priežasčių šalinimo veikloje reikėtų laikytis giežtos nuostatos – jokios darbo imitacijos, o veiklos rezultatus būtų privaloma patvirtinti statistikos duomenimis, rodančiais naujai skiriamų neįgalumo pensijų skaičiaus sumažėjimą.

Neįgalumo prevencinei veiklai vienoje „kaimiškoje“ savivaldybėje reikėtų skirti 5000 Eur, o didžiuosiuose miestuose – didesnę sumą. Skirtos lėšos grįžtų prevencinės veiklos laikotarpiu. Valstybės ir savivaldybės biudžetai sutaupytų ne vieną milijoną eurų.

Šias lėšas galima būtų skirti visuomenės raidą lemiančioms švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos sritims, socialinei apsaugai. Gerėtų gyventojų sveikata, visuomenės moralinė ir dvasinė būklė, stiprėtų jos solidarumas, keistųsi vertybinė orientacija, augtų žmonių išsimokslinimas, kūrybiškumas ir profesiniai gebėjimai.                       

Lietuvos kultūros politikos institutas

Institutui socialinės apsaugos tema nėra svetima. Pažįstami daugelio kultūros darbuotojų rūpesčiai dėl materialinių sunkumų ir socialinės atskirties. Institutas yra sėkmingai įvykdęs šios srities projektų, pvz., socialinę atskirtį patiriančių asmenų grąžinimas kultūros poveikiu į visuomenės gyvenimą, ilgametėje bedarbystėje esančių asmenų įtraukimas į bendruomenių veiklą, jų savigarbos gaivinimas teikiant psichosocialinę pagalbą ir įtraukimas į darbo rinką, neįgaliųjų įtraukimas į tradicinių amatų veiklą, eismo saugumo projektas „Taika keliuose“ ir kt.

Šios temos analizuojamos Instituto išleistose žymių Lietuvos mokslininkų, įvairių sričių specialistų publikacijų knygose „Valstybė žmogaus širdyje“, „Socialinė atskirtis ir kultūra“, Rolando Pavilionio knygoje „Prieš absurdą“.

Autorius yra Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius