Žinomas politologas prof. Algis Krupavičius, teismo nuteistas už plagijavimą (nes kartu su kolege viešai išleido mokslinį darbą, kuriame esą panaudojo kito autoriaus kūrinio dalis), neslepia nuostabos dėl tokio verdikto, pasak jo, absurdiškumo.

Visų pirma dėl to, kad yra apkaltintas plagijavimu kūrinio, kurio nė nebuvo, o tą pripažįsta ir pats „apvogtasis”, įskundęs profesorių.

„Žaliava rašymui”

Nemalonumai A. Krupavičiui prasidėjo prieš kelerius metus, kai vienas Kauno technologijos universiteto darbuotojas, buvęs jo doktorantas, kreipėsi į Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą (AEPKT) su pareiškimu, kad profesorius pasisavino jo autorinį darbą.

Tuometinis akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas priėmė A. Krupavičiui nepalankų sprendimą, kurį profesorius apskundė. Ir įsisuko teismų karuselė. „Idomi” buvo jau pati pradžia: Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą tirti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad AEPKT sprendimas esą nesukėlė jokių teisinių pasekmių A. Krupavičiui.

„Skundo anatomija. Nuo ko pradėti? Susiraskite „žaliavą teksto rašymui”. Pasirinkite asmenį, kurį norite apkaltinti. Tuomet sukurpkite skundą akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui apie plagiatą.

Šioje tarnyboje niekas skundo pagrįstumo netikrino, netikrina ir netikrins. Visi apskųstieji turės patys įrodinėti, kad nėra nusikaltę.

Ten veikia kaltės prezumpcijos principas. Jis – antikonstitucinis? Ką jūs! Yra tarnybų virš Konstitucijos.

Neturite teksto, kuris tariamai plagijuotas? Net Lietuvoje jo nėra? Nežinote net kada jis buvo „išleistas”? Nieko tokio. Kontrolierius savo darbą padarys“, – su ironija pokalbį su „Vakaro žiniomis“ pradėjo A. Krupavičius.

Tokio termino nėra

A. Krupavičiaus atveju vadinamo plagiato objektas buvo, kaip pats skundėjas teigė, „žaliava teksto rašymui”. Profesoriui toks terminas ir juo paremtas kaltinimas kelia nuostabą.

„Lietuvos mokslo taryba kasmet atlieka mokslo ir studijų institucijų mokslo rezultatų vertinimą, vykdomą pagal specialų aprašą, patvirtintą švietimo, mokslo ir sporto ministro.

Tad aprašas yra oficialus ir teisėtas dokumentas. Ten, pavyzdžiui, sakoma, kad mokslo straipsnis yra straipsnis, paskelbtas recenzuojamame leidinyje, turintis konkrečiai mokslo krypčiai įprastą mokslinį aparatą (išnašas ar bibliografiją ir pan.), atitinkantis tos mokslo krypties moksliškumo kriterijus.

Bet apraše „žaliavos straipsnio rašymui” nėra. Tiesiog tokios mokslo rezultatų rūšies nėra. Panašu, kad tik AEPKT sugebėjo rasti „žaliavą straipsnio rašymui” kaip naują mokslo rezultatų rūšį. Jei tokia rūšis yra, tai vienas du galima ir pavogti ją.

Bet garbūs profesoriai ir tyrėjai, turiu klausimą jums, gal jūs kada nors esate universitetui, institutui ar Lietuvos mokslo tarybai atsiskaitę „mokslo žaliava”? Ar čia tik „išradimas“ vienoje tarnyboje, kai reikia su kuo nors labai ir labai susidoroti?”, – retoriškai klausė A.Krupavičius.

Tačiau, pasak jo, kontrolierius įrodo taip, kaip reikia.

„Ypač, kai jo paties užpakalis užsidega. 2018 m. pradžioje tuometinis etikos kontrolierius įsivėlė į vadinamą žydšaudžių skandalą, kai pareiškė, kad tokių tarp lietuvių nebuvo ir sumokėtų premiją, jei kas jam įrodytų, kad tai netiesa.

Tad savo žydšaudžių skandalą uždengsiu kitu, matyt, nusprendė kontrolierius. Ir greitai, net be teisės susipažinti su „tyrimo“ medžiaga apkaltintiems, paskelbė savo sprendimą apie plagiatą.

Jį išsiuntinėjo ministerijoms, parašė prašymą prokuratūrai, kad čia ne bet koks plagiatas, o galimai autorystės vagystė. Tiesos dėlei, toje „žaliavoje teksto rašymui“ niekur, jokia forma apskritai nėra nurodytas autorius.

Kontrolieriaus tas jo sukeltas skandalas neišgelbėjo. Seimas jį atstatydino. Tačiau tiems dviems apkaltintiems mokslininkams prasidėjo ilga kelionė per teisinės sistemos labirintus”, – pasakojo A. Krupavičius.

Neturėjo įgaliojimų

Profesorius samprotauja, kieno ir kokia autorystė galimai yra pavogta.

„Atskaitos taškas turėtų būti kūrinys ir jo autorius. Tačiau niekur „žaliavoje teksto rašymui” autorius nėra nurodytas. Kitaip tariant, ar galimai yra pavogta beautorinio teksto „autorystė”? Kaip beautorinio teksto autorystė nustatyta? Kad beautorinis tekstas niekur ir niekada, niekaip neskelbtas, tai irgi tiesiog niekis.

Toliau. Kas buvo specialistai ir vertintojai kontrolieriaus „tyrime”? Trumpai tariant, nelicencijuoti specialistai, neturintys jokių dokumentiškai patvirtintų įgaliojimų nei lingvistiniams tyrimams, nei ekspertizėms ikiteisminiam tyrimui atlikti.

Dar daugiau: specialistai niekada anksčiau panašių vertinimų nebuvo darę, o jų ir nedarė vėliau. AEPKT apskritai post factum oficialiu raštu patvirtino, kad neturi jokių įgaliojimų atlikti autorinių teisių nustatymų tyrimus. Galiausiai ir specialistai autorystės nenustatinėjo, nes tam jie neturėjo įgaliojimų“, – dėstė politologas.

Data – „iš pilvo”

Anot jo, galiausiai tyrime nesugebėta nurodyti net to, kada yra išleistas A. Krupavičiaus ir bendraautorės straipsnis knygoje anglų kalba.

„Tad čia dilema lieka, kuriuos leidybos metus pasirinkti: 2016 ar 2017 m.? Juos patvirtinant ne spėjimais, o faktais. Tad nusprendė, kad ji išleista 2017 metais. Metai šen, metai ten. Nieko tokio.

Įstatymas reikalauja, kad būtų nurodytas aiškus kūrinio kūrėjas. Jo nėra. Lygiai kaip nėra autorinio kūrinio (čia tėra beautorė „žaliava teksto rašymui”), t.y. nėra pasisavinimo objekto (kad koks nors kūrinys buvo, tai nėra net bandyta įrodyti), nes autorinis kūrinys turi būti originalus, kūrybinio darbo (ne pagal duotą aiškų planą) rezultatas, taip pat turi būti paskelbtas.

Nors teisėje yra principas, kad neturi likti net menkiausios abejonės, kad kažkas yra kaltas. Gal kažkam tas principas galioja, bet Krupavičiui tikrai negalioja”, – stulbo profesorius.

Ir M.Mažvydas – vagis?

Galų gale jis ironiškai pateikė Martyno Mažvydo istoriją, klausdamas, ar ir jis dabar būtų nuteistas už plagijavimą.

„Ėjo 1547-ieji. Prūsija. Ten – Martynas. Jis ir Mažvydas. Paėmė Katekizmą. Išvertė. Ir savo vardu paskelbė…. „Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat, Ir tatai skaitydami permanykiat.“ Išleistas Karaliaučiuje, J. Veinreicho spaustuvėje, 1547 m. Prūsijos iždo lėšomis 200-300 egz. tiražu.

Ir skirtas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigams mokyti žmones tikybos pagrindų. Katekizmas parengtas pasinaudojant kitataučių liuteronų darbais: G. Sauromano (Sauromannus), J. Vilicho (Willich), J. Maleckio (Malecki-Sandecki) veikalais, daugiausia – J. Sekliucjano, tuo metu dirbusio Karaliaučiuje, katekizmais ir giesmynu. Jų necituojant.

2020-aisiais ar 2023-aisiais AEPKT turėtų atlikti tyrimą. Pirmiausia, Mažvydas galimai pažeidė etiką. Tirtume pagal panašumą. Ką ten galimai Mažvydas pažeidė etiką – AEPKT „tyrimas” garantuotų, kad daugiau nei prieš 476 metus tas tikrai pažeidė etiką, o toks pažeidimas yra amžinas kaip prigimtinė nuodėmė.

Tuomet reikia informuoti teisėsaugą, kad ji pradėtų tyrimą. Gintų viešą interesą. Martynas Mažvydas beveik aiškiai yra autorystės vagis pagal Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą. Bent tikimybė tam yra labai didelė. Vadinasi – kaltas. Taigi, panašu, turime pirmąjį autorystės vagį Lietuvos istorijoje – Martyną Mažvydą.

Absurdas? Ne. Dabarties laikų logiškas sprendinys”, – apibendrino A. Krupavičius.

Spausdinti