Kolega Vytautas Žeimantas paklausė, kodėl pasirinkau žurnalisto specialybę. Kas paskatino?
Manau, kad tai procesas. Pažintis su spauda prasidėjo nuo vaikystės. Senelis ir tėvai nuolat prenumeravo po keletą laikraščių.
Prisimenu, kad be rajono laikraščio „Draugas“ ir „Valstiečių laikraščio“ gaudavome laikraštį „Liaudies sargyboje“, jie prenumeruodavo „Valstiečių kalendorių“, mums, vaikams – „Genį“ ir „Žvaigždutę“, o kai paaugome – „Lietuvos pionierių“ ir „Moksleivį“.
Pastaruosius galbūt todėl, kad klasės auklėtojų pareiga buvo raginti mokinius juos prenumeruoti ir skaityti, o tėvai tą jų norą vykdė.
Tačiau aš drauge su tėvuku ir „Vatikano radijo“, ir „Amerikos balso“ pasiklausydavau. Nors ir traškėdavo, buvo galima suprasti.
Per radiją ir apie tikrąją Lietuvos istoriją, ir skaitomą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ pasiklausydavau.
Tik nieko išsamiau paaiškinti nei tėvuko, nei tėvų, nei kunigų neprašiau.
Žinojau, kad mama buvo tremtinė, kažkiek apie tai pasakodavo ir kitas tėvukas, jos tėtė, buvęs politinis kalinys Pranas Bendžiūnas (plačiau apie tai rašoma knygoje „Mus skaičiavo vagonais…“ , „Naujasis lankas“, 2001).
Bet kadangi iš nieko jokių priekaištų dėl to neišgirsdavome, tai turbūt todėl ir neklausinėjau.
Manau, kad nemažą įtaką mano artimesnei pažinčiai su spauda turėjo tai, kad mano teta, mamos sesuo Elena Bendžiūnaitė buvo Briedžių pašto laiškininkė.
Mamos tėviškėje, Katinėlių kaime mano tėvukus ir kartu gyvenusią tetą aplankydavau dažną savaitgalį. Vis matydavau, kokius laikraščius ir žurnalus teta prenumeruoja ir kokius neša prenumeratoriams.
Pasitaikė nematytų ir negirdėtų rusiškų. Kadangi vasarą per mokinių atostogas kaimynui padėjau statybose, tai užsidirbęs pinigų už juos galėjau užsiprenumeruoti įvairių leidinių.
Kitomis vasaromis dirbdavau kolūkyje (laukininkystėje, statybose, mechaninėse dirbtuvėse), taigi pinigų jiems užsiprenumeruoti turėdavau kasmet.
Be to, dar gaudavau ir honorarus. Už ilgesnę žinutę gautus pinigus jau galėjau užsiprenumeruoti kokį nors leidinį.
Be to, keliskart vasarą tetą išleidau atostogauti ir dirbau tikru laiškininku, žmonėms nešdavau ne tik užsiprenumeruotus leidinius, laiškus, bet ir pristatydavau telegramas, pensijas, perlaidas.
Važiuodavau dviračiu arba su arkliu, nes teta dar dirbo galvijų šėrėja ir galėjo jį laikyti, o gyvulių ferma buvo nacionalizuotuose jos tėtės statytuose tvartuose.
Tada aplankydavau kiekvieną sodybą, nes visose buvo prenumeruojamas bent vienintelis laikraštis „Draugas“.
O pats ėmiau prenumeruoti daug laikraščių ir žurnalų, net rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis.
Vokiški ir lenkiški buvo apie sportą, su daugiau nuotraukų, o ne teksto: „Fuwo die neue Fussballwoche“, „Sportowiec“.
Be abejo, visko perskaityti buvo neįmanoma, bet iš visų leidinių galėjau susidaryti geresnį vaizdą apie spaudą.Bet tai buvo jau vėliau, besimokant vyresnėse klasėse.
O mano rašymo pradžia prasidėjo tada, kai aš, skaitydamas, „Draugą“, kurį tada redagavo Antanas Salys, ten rasdavau spausdinamus ir mokinių rašinius.
Kartą per mėnesį išeidavo puslapis mokiniams „Draugužis“.
Būdamas 6 klasėje ryžausi ir aš ten pirmąkart parašyti – papasakojau, kaip mes, mokiniai, žiemą ėjome į mišką lesinti paukštelių ir šerti žvėrelių.
Ir „Draugas“ tą žinutę išspausdino. Džiaugiausi.
Paskui vis rasdavau apie ką į „Draugą“ parašyti. Bet kartą ir aš supratau, kad rašyti galima ne apie viską.
1978 m. gruodžio 8 d. Kaune mirė kraštietis mano jau minėtas mokytojas kraštotyrininkas Plokščiams daug nusipelnęs Tomas Glodas.
Kadangi jis prašėsi būti palaidojamas Plokščiuose, mes, mokiniai, kartu su mokytojais, turėjome dalyvauti jo laidotuvėse, pasitikti atvežant jo karstą iš Kauno, palydėti į kapines.
Ilgai laukėme atvykstant laidotuvių dalyvių, sutemo. Kai pagaliau jie atvyko, išgirdome, kad mokytojas labai prašė ne tik jį palaidoti Plokščiuose, bet ir iš Kauno jo karstą vežti ne per Šakius, o panemune, kur nebuvo tinkamo kelio.
Be to, turbūt niekas nė nežinojo, kaip aplinkiniais keliukais važiuoti, todėl pasiklydo…
Kai sutemus atvyko, mums, laukusiems Plokščiuose, teko užsidegti žvakutes ir į kapines lydėti joms šviečiant. O prie kapo duobės išvydome kunigą Juozą Adomaitį.
Bet jis buvo be bažnytinių rūbų, matyt, irgi ilgai laukė, kunigas tikriausiai atėjo todėl, kad velionis buvo jo vaikystės draugas. Galbūt ir kapo duobę iš anksto pašventino.
Tokios laidotuvės buvo neeilinės, įspūdingos, bet vis dėlto turbūt kai kas buvo jomis nelabai patenkinti.
Aš telefonu skubiai perdaviau žinutę apie šias laidotuves „Draugui“, korespondentė Zita Zokaitytė užsirašė, bet laikraštyje ta žinutė nepasirodė.
Supratau, kad nors dar 1960 metais Tomas Glodas buvo reabilituotas, jam leista tęsti Kaune, Pasvalyje, Anykščiuose, Ignalinoje, Švenčionėliuose dirbtą mokytojo darbą – jis buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, bet jei jau kalėjo Macikų lageryje, tai visam gyvenimui esąs kaltas.
1951 metais Tomas Glodas apkaltintas antisovietine veikla: esą Ignalinoje jis subūręs pogrindinę jaunimo antisovietinę organizaciją ir jai vadovavęs.
Tada nieko neklausinėjau, kodėl tos žinutės nespausdina, nes pats įsitikinau, kad pogrindyje leidžiama komunistinės valdžios „šmeižikišku leidiniu“ vadinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ rašo tiesą.
Nors buvau dar tik 8 klasėje, apsimečiau, kad nieko nebuvę, o ir man nei redaktorius, nei kas kitas nepasakė, kodėl ta žinutė netiko.
Labiausiai turbūt netiko todėl, kad mokytoją lydėjo šviečiant žvakutėms, o jos tada tebuvo tokios, kaip bažnyčiose, be jokių gaubtų, kaip dabar, taigi jautėsi religinis atspalvis.
Vėliau kapinėse Kauno kraštotyrininkų sumanymu jo kapas paženklintas kauniečio skulptoriaus Ernesto Leono Juozonio stogastulpiu su įrašais, jo reverse iškaltas Vytauto Didžiojo atvaizdas ir metai „1430 1980“ bei patriotiniai įrašai:
Nežinantieji savo / tautos istorijos / yra maži vaikai / J. Basanavičius ir Tomai, – šviesus / grūdeli Lietuvos / lyg vaidila / iš Maironio dainos, / nepamiršim niekados / A. Mackevičiaus aukos, / knygnešių drąsos, / rūsčios baudžiavos, / emigrantų dalios, / protėvių kalbos, / papročių tautos, / motinų raudos, / vaidilučių doros, / blaivybės idėjos, / tikėjimo šviesos / ir verpstelės / Tavo ginamos.
O „Draugužis“ vis spausdindavo mano žinutes apie naujienas iš Plokščių vidurinės mokyklos.
Ko gero, kiekvienai mokyklai buvo garbė, kad „Draugužyje“ vis yra žinių iš jos, o iš kitų retai tebūna. Kiti mokiniai iš mūsų mokyklos retai berašė.
Mūsų mokyklos vadovai turbūt džiaugėsi, kad per mano rašinius apie įvairias naujienas ji yra garsinama ir rajone atrodo, kad čia visko daug vyksta.
Nežinau, kiek vykdavo kitur, bet mūsų mokykloje vis kas nors vykdavo ir aš vis parašydavau. Ir apie jau anksčiau minėtas krepšinio varžybas su Raudonės mokiniais.
Bet visos žinutės būdavo be nuotraukų.
Vėliau, kai „Draugas“ vienas pirmųjų rajono laikraščių Lietuvoje imtas spausdinti ofsetine spauda ir redakcijos fotokorespondentas Gediminas Jokūbaitis iš fotonegatyvų darė ne nuotraukas, o skaidres, tas žinutes jau buvo galima iliustruoti.
Kaip minėjau, aš jau mokėjau fotografuoti, darydavau ir nuotraukas, todėl jau ir fotonegatyvus galėjau „Draugui“ pateikti.
Iš jų fotokorespondentas Gediminas Jokūbaitis padarydavo skaidres, nuotraukomis talkindavo ir klasės draugas Virginijus Vitkaitis – iš jo padarytų negatyvų irgi buvo galima pasidaryti skaidrių.
Tada tos mano žinutės atrodydavo gražiau ir reikšmingiau.
„Draugo“ redakcija vis kviesdavo neetatinius korespondentus ir dažniau laikraščiui rašančius skaitytojus į susitikimus su kuo nors iš žymesnių rajono ar atvykusių iš toliau žmonių, o ir redakcijos žurnalistai supažindindavo su savo virtuve, pakalbėdavo apie rašymo kokybę, prisimenu, kad net davė tuos pačius rašinius suredaguoti, paskui vertino ir pasakė, kurie geriausiai suredagavome.
Mums vadovavo laiškų skyriaus vedėja Joana Aleksiukienė.
Susipažinome su redakcijos žurnalistais, patiko žemės ūkio skyriaus vedėjas Benjaminas Bagdzevičius, korespondentas Algimantas Krapavickas.
Nors aš buvau dar mokinys, bet net redaktorius Gintautas Judickas neatrodė išdidus, nerodė savo viršenybės.
Pamačiau, kad tie žurnalistai visai normalūs žmonės.
Tada pamažu ėmiau galvoti apie tai, kad ir aš norėčiau su jais. Vyresnėse klasėse kartais parašydavau į „Lietuvos pionierių“ (tas dažniausiai nieko nespausdino, tik laiškais vis padėkodavo už gautus rašinius), „Komjaunimo tiesą“.
O čia perskaičiau, kad laikraščiui rašančiam jaunimui yra toks Jaunųjų korespondentų universitetas: skaito paskaitas, žurnalistai pasakoja apie savo darbą, jiems svarbius dalykus, net ekskursijas rengia.
Ir aš nusprendžiau pabandyti prie tų korespondentų prisijungti. Ir mane, kaimietį, pakvietė atvykti. „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje pamačiau daugiau iš įvairių vietų atvykusių panašių į mane.
Mums vadovavo Angelina Orenderaitytė, o iš mums kalbėjusių žurnalistų prisimenu tik Aloyzą Urboną ir Alfredą Gusčių, kuris ir dabar kartais parašo „XXI amžiui“.
Tarp to „universiteto“ klausytojų įsidėmėjau tik būsimą kurso draugę Almą Mosteikaitę iš Joniškėlio.
Iš Šakių ir atgal važiuodavome su Alfonsu Gustu iš Kidulių, kuris buvo už mane vyresnis ir žurnalistu netapo.
Aš labai retai praleisdavau pamokas, todėl į mokyklą nenueidavau tik tomis dienomis, kai vykdavau į Vilnių.
Tada apie įvairius žmones ir renginius jau rašiau ne tik į „Draugą“, „Komjaunimo tiesą“, bet ir „Valstiečių laikraštį“, „Tiesą“.
Kadangi, kaip minėjau, vasaromis dirbdavau kolūkyje, tai mačiau, kurie žmonės yra darbštūs, verti aprašyti, bet niekas apie juos neparašo galbūt tik todėl, kad jie ramūs, tylūs, nesigiria, nekomunistai, todėl pamirštami.
Aš rašiau dažniausiai apie tokius. Taigi stodamas į Vilniaus universitetą jau turėjau surinkęs nemažai mano spausdintų tekstų iškarpų, kurios tada buvo privalomos.
Apie stojimą į žurnalistiką universitete ėmiau galvoti gal 9 klasėje, bet visada abejojau, ar aš, kaimo mokyklos abiturientas, tik kalvio vaikas, praeisiu kūrybinį konkursą ir išlaikysiu stojamuosius egzaminus.
Todėl visąlaik galvojau ir apie atsarginį variantą – jei neįstočiau į universitetą, stočiau į Vilniaus technikos mokyklą, fotografijos specialybę. Vis arčiau žurnalistikos.
Bet praėjau kūrybinį konkursą, išlaikiau stojamuosius egzaminus, tapau studentu. Taigi štai koks tas procesas renkantis žurnalistiką.
Galbūt dar paminėčiau, kad tėvukas buvo ne tik stalius ir kalvis, bet savo bičiuliams mėgdavo pasakoti įvairiais su juo susijusias istorijas, nes kuriantis kolūkiams jį, kaip patikimą žmogų, paskyrė „Progreso“ kolūkio pirmininku.
Vis pasakodavo, kodėl tada atsisakė imti ginklą esą apsisaugoti nuo miškinių, todėl nenukentėjo nei nuo stribų, nei nuo partizanų.
Dar prisimenu, kad draugams pasakodavo, kaip nuvažiavęs į Vilnių aiškintis dėl mažos pensijos ir už tai atsakingo ministro išgirdo, kad nepadidins.
Tada jam palinkėjo kuo greičiau išeiti į pensiją ir apakti…
Tėvukas pakritikuodavo valdžią, rašydavo satyrinius eilėraščius, juose nevengdavo aštresnių žodžių, ironijos, sarkazmo, atrodo, kad ir į „Šluotą“ jų yra siuntęs.
Taigi gal ir nuo jo prasidėjo mano kelio į žurnalistiką užuomazgos.
