D. Rastenienė. Dar kartą apie laukines sielas ir Baltijos šalių simbolizmo dailę

Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. Katalogas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2020, 262 p. Tiražas 700 egz.

To, kas šiemet nutiko lankant išskirtinę parodą „Laukinės sielos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, katarsiu nepavadinsi, nors, kita vertus, kuo gi ne katarsis, jei pajautos galios išdidėja, žiūrėjimas į meistrų kūrinius kelia didžiulį estetinį malonumą, siela maudosi vaizduose, protas suvokia siunčiamą žinią, linksi galva pritardamas ir šiam, ir anam pranešimui, atsipalaiduoja nuo kasdienybės. Žiūri ir matai, tau kažkas sakoma, ir supranti! Bet svarbiausia, kas galėjo nutikti šioje parodoje – laiko chronologijos praradimas, ne ta prasme, kad užuot parodą žiūrėjęs valandą, išbuvai dvi ar tris, o ta prasme, kad kažkur prapuolė ištisas šimtmetis ir jauteisi atsidūręs anuose laikuose, jautei jų dvasią, jų lūkesčius, jų nuostatas, svajones, baimes. Man tiesiog pasisekė.

Taip pasisekę yra tik du kartus per visą gyvenimą. Turiu omeny laiko priartėjimus ir susiliejimus. Šį kartą, apie kurį rašau, ir dar kartą, kai, t. y. 2008 metų gruodžio mėnesį, Vilniaus Rotušėje dailininkas Vaidotas Žukas rodė Kazachstane, Tian Šanio kalnuose, Didžiojo šilko kelio teritorijoje netoli Kinijos sienos rastų petroglifų, uolų raižinių, piešinius. Tai buvo priešistorinių (12–10 tūkstančių metų prieš Kristų) raižinių didžiuliai piešiniai. Jų buvo pakabinta ir ant sienų pagal laiptus. Rotušė buvo beveik tuščia, apžiūrėjusi parodą leidausi žemyn ir dar kartą apžvelgiau piešinius. Staiga kažkas atsitiko – piešiniai ant sienos pagal laiptus lyg atgijo, jie kažką norėjo pasakyti, spengianti tyla, o jie kalba – medžiotojai, ožiai, pasaulio medžiai tarytum sukasi, ošia… Buvau pastėrus. Mistika! Bet taip tikrai buvo!

Dabar panaršiau gūgle ir radau trumpą interviu su Vaidotu Žuku „Delfyje“. Komentuodamas parodą, V. Žukas kalbėjo taip: „Tai, ką suradome Taldy Kurgano, Kara Kungei, Bajan Žurek ir kitose vietovėse, pranoko bet kokius lūkesčius. Tai buvo šimtai priešistorinių raižinių, iškaltų lygiame uolų paviršiuje įvairiais laikais – nuo 12–10 tūkstančių metų prieš Kristų. (…) „Petroglifų užtinkama visuose kontinentuose – Sibire, Kinijoje, Mongolijoje, Australijoje, Afrikoje, Skandinavijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Škotų uolų raižinių tyrinėtojas Ronaldas Morris pateikia bent šimtą teorijų interpretuoti petroglifus. Viena jų – tai yra pirmapradis raštas, susižinojimo priemonė tarp genčių ir migruojančių grupių, lyg ankstyvosios runos. Kita, kad tai – šamanistinė priemonė, ritualinė, maginė kalba, netgi natūralūs haliucinogenai. Dar kita teorija sako, kad tai – tuometinio žmogaus genetiškai pakitusių smegenų struktūros išraiška. Galiausiai – visos petroglifų prasmės sumišusios, „daugiakalbės“, kompleksinės. Visi tyrinėtojai sako, kad paslaptingos petroglifų semantikos niekada nepavyks įminti“.

Palyginti su petroglifais, laikas, apie kurį pasakoja simbolizmo dailė, nelabai nutolęs ir palyginti gerai pažįstamas. Vis dėlto baltiškojo simbolizmo, ypač Latvijos ir Estijos, atstovai mums yra nežinomi, išskyrus M. K. Čiurlionį.

Įspūdžiai, patirtys taip ir liktų mistiškais potyriais, jei nebūtų būdo jų sukonkretinti. Tad ėmiausi nagrinėti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodos proga išleistą katalogą, kuris išvaizda ir turiniu prilygsta geram albumui. Jį sudaro Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno pratarmė, parodos globėjo Rodolpho Rapetti‘io įžanginis straipsnis „Terra incognita“, pats katalogas, suskirstytas pagal parodoje išskirtas temas „Mitai ir legendos“, „Siela“ ir „Gamta“, kur kiekvieno paveikslo reprodukciją lydi aiškinamasis, apibūdinamasis nedidelės apimties tekstas, o juos sudėję gauname papildomos informacijos apie to meto kontekstus ir autorius. Albumą užbaigia asmenvardžių rodyklė. Prie albumo pridėtas priedas – Osvaldo Daugelio straipsnis „Skirtingi lietuviai Vilniuje istorijos akivaizdoje“. Knygoje lygiagrečiai lietuviškam tekstui pateikiama vertimas anglų kalba.

Žinodama, kad žmonės gana retai aplanko net tokio lygio parodas ir dar rečiau perka parodos katalogus, norėčiau kuo išsamiau perteikti bent pagrindines ar įdomesnes R. Rapetti‘io straipsnio mintis, nors, žinoma, visiškai nurašyti jums jo aš negaliu…

Rapetti‘s savo straipsnį apie simbolizmą pradeda nuo Rygos miesto dailės muziejaus (dabar Latvijos nacionalinis dailės muziejus) statybos (1903, 1905, baigtas 1908 metais) ir puošybos. Paveikslai buvo patikėti nutapyti Vilhelmui Purvičiui ir Gerhardui von Rosenui: „Šių paveikslų ir peizažo, regimo pro į dangų atsiveriančius vestibiulio langus, atitikties žaismė, rodos, įtraukiama į himną baltiškai erdvei, jos vaizdų ir kultūros grožiui, kuris atliepia pagarbą graikų ir romėnų civilizacijai, atiduotą muziejui keliamus lūkesčius atitinkančiomis dekoro skulptūromis. Tapyti peizažai ragina susikurti įsivaizduojamą erdvę, tikrą meno ir kultūros manifestą, susidūrus su kintančia politine realybe. Šis ansamblis, atspindintis istoriškai susiklosčiusią situaciją, ir šiandien dar geba perverti širdį, nes juo, pasitelkus gamtą ir istoriją, perduodama tapatybė. Palikdamas nuošalyje alegorijas, įprastas tokio tipo įstaigoms, jis įspėja lankytoją, kad šio krašto menas yra glaudžiai susijęs su jo peizažų, metų laikų ir žemės grožiu. Žinoma, šie paveikslai atspindi tai, ko galima tikėtis iš viešosios paskirties pastato, tačiau svarbu konstatuoti, kad jie skamba unisonu su giliu to meto menininkus vienijusiu jausmu, kurį maitino labai aktyvios ir vieningos intelektualų grupės, rateliai, kuriuose, kaip ir visoje Europoje, pynėsi menas, poezija, muzika ir literatūra (…), taip pat parodos ir žurnalai, perteikę tautinio romantizmo bruožų turinčio simbolizmo idėjas“ (p. 12–13).

Aptardamas Baltijos šalių autorius tarptautinio simbolizmo kontekste, Rapetti‘s teigia, kad menininkai, kuriems skirtas šis katalogas, išskyrus M. K. Čiurlionį, beveik „nežinomi ne tik visuomenei, bet ir kitų šalių aptariamojo periodo specialistams. Mūsiškė Vakarų meno istorija (taip pat ir prancūzų rašoma), tokia rafinuota ir kartais labai savimi pasitikinti, paliko nepaliestas ištisas teritorijas (…)“ (p. 14).

Kaip rašo R. Rapetti‘s, Baltijos šalių menininkams XIX – XX amžių sandūroje atsparos taškai buvo Rusijos ir Vokietijos meno erdvė. Susipažinti su naujausiomis kryptimis į Paryžių jie vykdavo jau vėliau. Ypač didelį poveikį darė Sankt Peterburgas ir jo garsioji Štiglico centrinė techninio piešimo mokykla, o Paryžiuje jie galėję nusižiūrėti nuo įvairių garsių menininkų. Vis dėlto Rapetti‘s pripažįsta, kad Baltijos šalių menininkų kūryba nėra savo šnekta perteikiama svetima kalba, kad jie labai saviti, tačiau jų indėlis ilgai buvo neigtas, nes XIX ir XX a. meno istorija ilgą laiką buvo sutelkta vien tik į Prancūziją ir jos įtakos zonas, taip pat ir todėl, kad sovietinio režimo metais simbolistinės idėjos nebuvo pageidaujamos, o didieji Baltijos šalių menininkai nepaisant kelių išimčių priklauso būtent šiai srovei (p.16).

Simbolizmas yra idėjos menas, atmesdamas meno natūralizmą jis stengiasi parodyti, kad už šios materialios tikrovės glūdi kita tikrovė, kuri nemeluoja.

Baltijos šalių dailininkų individualumą Rapetti‘s sieja su šimtmečio sandūros politiniu kontekstu ir tautinės tapatybės formavimo būtinybe. Vienas iš svarbiausių saviidentifikacijos šaltinių buvo atsigręžimas į senovės legendas, mitus, folklorą, savosios žemės, archeologinės liudytojos,  grožį. Vis dėlto mitai ir legendos nėra vien tik politinės situacijos nulemtas šaltinis, sako R. Rapetti‘s. Juose glūdi daug gilesni jausmai ir lūkesčiai.

Kad įsidėmėtume bent kelias pavardes ir vardus, sąmoningai pereisiu prie konkrečių autorių. Pirmame parodos skyriuje „Mitai ir legendos“ buvo eksponuojama daug su estų epu „Kalevo sūnus“ susijusių paveikslų. Tai esto Vӓlko Tuul‘o „Kalevo sūnus su kariais“, Aleksanderio Mϋlerio „Besigalynėjantis Kalevo sūnus ir raganius“, Oskaro Kallis‘o „Kalevas ant erelio nugaros“, „Riedulį nešanti Linda“, iš folkloro perimta tematika sukurti darbai: latvio Janio Rozentalio „Po pirmųjų gaidžių“, apskritai folkloro tematiką atspindintys latvio Adamo Alksnio „Lenktynės“, Kristajns‘o Raudo „Į pasakų šalį“, „Kapų mergelė“, epo pagrindu sukurtas darbas „Kalevo sūnaus mirtis“.

Simbolizmo atraminis taškas – sinestezija, skirtingų menų atitikimų suliejimas, daugiausia išreiškiamas tapybos ir muzikos atitikties paieškomis.  Šioje srityje toliausiai nuėjęs mūsų Čiurlionis (grafinės ir ritminės sąsajos; ciklų ar sonetų išdėstymo struktūrinė paralelė to paties pavadinimo muzikos kūriniui.

Kitas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį R. Rapetti‘s, yra fejerijos. Fejerija (pranc. féerie) – XIX a. Prancūzijoje populiarus teatro žanras, egzistavęs greta vodevilio ir melodramos. Fejerijose kuriamas magiškas poetinis pasaulis dažniausiai išpuoštas įmantriomis, didingomis dekoracijomis ir gausus vizualinių efektų (p. 31).

Fejerija, kaip ir mitas, suteikia menininkui prieglobstį nuo realybės. Tik mitas skatina veiklai, o fejerija lieka svajonė uždarame pasaulyje. R. Ripitti‘s, aprašydamas fejeriją, pasitelkia mūsiškio Petro Kalpoko kūrybą: „Teatrališka erdvė, kurią pasitelkia Petras Kalpokas savo drobėje „Užburtas miestas“ (…), vaizduoja tris jojančius riterius, matomus pirmame plane. Ar tai šešėliai tų, kurie po Vytauto Didžiojo vėliava sutriuškino kryžiuočius Žemaitijos lygumoje? Atvirkštinė perspektyva, nerealios spalvos, fantastinis apšvietimas perkelia žiūrovą kitur, į mirusios didybės sapną. To paties Kalpoko peizažai (…), iš pirmo žvilgsnio natūralistiniai, bet virpantys keista šviesa, suteikia jausmą, kad pažįstamas pasaulis, kuris kartais atrodo blankus, yra užmezgęs magišką ryšį su kosmosu, išsiskleidžiančiu kitoje, už realybės ribų egzistuojančioje plotmėje. Šis įspūdis kyla iš subtilių kompozicijos detalių: švelniai palinkusios medžių linijos, vingiuoto debesų piešinio, atokios tolumos, nušviestos saulės; viso to pakanka, kad peizažas būtų perkeltas už regimosios tikrovės ribų“ (p. 31–32).

Iš kitų parodos menininkų ryšium su fejerija autorius dar mini vienintelę parodos moterį latvę Emiliją Gruzytę, Sigizmundą Vidbergą. Ne kartą kataloge-albume minimas Janis Rozentalis, „kuris, jei ne trikdanti stiliaus ir įkvėpimų kaita, būtų vienas reikšmingiausių savo meto kūrėjų“ (p. 32). (Parodoje buvo eksponuojama J. Rozentalio „Arkadija“, „Pavasario daina“.)

Simbolizmui būdinga apibendrinti. Kaip pavyzdį autorius pateikia latvio Vilhelmo Purvičio kūrybą, jo šiaurietiškus peizažus, kurie apibūdinami kaip „grandiozinė anapusybės simfonija“ (p. 34), vis dėlto atkuriant šiaurietiškos gamtos bruožus.

Kaip apibendrinimo pavyzdys komentuojamas ir mūsiškio Antano Žmuidzinavičiaus „Povilo Višinskio kapas“. Iš tiesų Povilas Višinskis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, kuriame daugybė kitų paminklų, tačiau „dailininkas juos eliminavo, palikdamas Višinskio paminklą grynoje gamtoje, tarsi miške – mitiniame lietuvių dvasios prieglobstyje. Kuklus kryžius skęsta vešlioje augmenijoje, nusvirusios medžių šakos švelniai apglėbia kapą, o dangus nusidažo gilia raudona spalva. Kruvina besileidžiančios saulės žara perteikia tautos liūdesį netekus iškilaus savo piliečio“ (p. 106).

Kaip apibendrinančius, iki universalių reikšmių pereinančius darbus autorius mini ir esto Oskaro Kalliso, Rudolfo Perle‘s, mūsiškių Ferdinando Ruščico, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą.

Simbolizmui būdingas apibendrinimas, keičiantis realų vaizdą į abstrakciją, sukuria kitokios rūšies tikrovę. Saulė, jos atspindžiai, ežeras, medžiai, šešėlis čia įgyja simbolinę prasmę.

Pabaigai – kiek daugiau ir apie paveikslą, kuris kelis mėnesius puikavosi parodos reklaminėse afišose, puošia katalogo viršelį. Tai Johanno Walterio „Valstiečių mergaitė“, nutapyta 1904 metais. Paveikslo apraše rašoma, kad tai – vienas iš daugelio Walterio nutapytų kaimo žmonių paveikslų. Panašiai apsirengusios mergaitės portretą (1896 m.) jis buvo nutapęs studijuodamas tautos tipažus ir besirengdamas Latvių etnografinei parodai Rygoje. Kūrinys apibūdinamas kaip dramatiškas, keliantis „paslaptingai grėsmingą pojūtį“ (p. 138).

Kaip minėjau, prie katalogo yra pridėtas atskiras priedas, Osvaldo Daugelio straipsnis „Skirtingi lietuviai Vilniuje istorijos akivaizdoje“. Tai apžvalginis, gausiais tyrinėjimais besiremiantis straipsnis, kuriuo glaustai ir labai konceptualiai primenama Lietuvos istorija carinės okupacijos laikais, sukilimai, spaudos draudimas, tautinis atgimimas XIX a. pabaigoje, profesionalios dailės gimimas, draugijų veikla, parodų organizavimas, lietuviškosios tapatybės formavimasis, nesutarimai tarp lietuvių ir sulenkėjusios bajorijos atstovų, kurie, pakviesti dirbti išvien Lietuvos ir jos kultūros labui, atšauna: „Przenigdy“ (niekados).

Gera mintis pridėti istorinę laikotarpio apžvalgą, nes mums gi nors kuolą ant galvos tašyk – nieko mes iš istorijos neišmokstame.