Tarp praeities nostalgijos ir žaismingo konceptualumo

Šių metų liepos 1–22 dienomis Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, veikė  pirmoji personalinė jaunos menininkės (g. 1995 m.), Lietuvos ir JAV pilietės, garsios Romerių giminės palikuonės Sofijos Romerytės (Sophie Romer) paroda. Šiais metais Sofija baigia dailės ir chemijos studijas Lankasterio universitete.

Nors dailininkė kuria ir paveikslus, bet parodoje šį kartą eksponuojami objektai-skulptūrėlės – vos penki kameriški, minimalistiniai kūriniai iš dervų, kristalų, gintaro. Tai refleksijos apie atmintį, apie kūrybos autentiškumą ir plagijavimą, apie natūralumą ir dirbtinumą, apie meilę ir vartotojiškumą (tą rodo ir darbų pavadinimai: „Pasaulis kišenėje“, „Meilė ir būtinybė“, „Plagijavimas“, „Šventovės“). 
Autorę kalbinome parodos atidarymo proga. 

– Jūs esate žymios Romerių giminės palikuonė. Ką tai jums reiškia

– Tiesiogine prasme buvimas Romerių giminės palikuone suteikė galimybę  eksponuoti mano darbus. Mano mama ir Jolanta Paškevičienė iš Šlapelių muziejaus surengė šią parodą. Kalbant ne taip tiesiogiai, mano mama dažnai kalbėjo apie Romerių giminės paveldą, kas sustiprino mano sąmoningumą ir atsakomybę. Aš didžiavausi tai žinodama ir tai mane motyvavo sunkiai dirbti.

– Ar jaučiate tarpusavio ryšį su savo prosenele – dailininke Sofija Romeryte?

– Žinoma. Mano mama mane pavadino Sofija – prosenelės vardu – neatsitiktinai – mes visuose namuose turime Sofijos Romerytės eskizų, estampų ir paveikslų. Mano mama pasakojo daugybę istorijų apie prosenelę ir aš paveldėjau jos žiedą.

Kai aš augau ir kūriau savo meną, mano mama kartais juokdavosi ir sakydavo: „Tu – tokia gera dailininkė  dėl to, kad esi Sofijos proanūkė!“

Aš visada žavėjausi jos menu. Mane truputį liūdino, kad visas mano didelis darbas, mano piešiniai buvo priskirti Sofijos genams, bet aš suprantu, kad  mano mama juokavo, norėdama priminti, kokia laiminga dabar būtų Sofija, žinodama, kad ir aš turiu tą pačią aistrą kaip ji.

– Prašau, papasakokite daugiau apie savo Mamą ir jos įtaką Jums.

– Mano mama, Marisha Helena Romer, visada mane palaikė – ir finansiškai, ir emociškai.  Ji į mano svajones žvelgė rimtai, nesvarbu, kokios nerealistinės ir sunkiai pasiekiamos jos atrodė. Mes turime daug panašumų ne tik genetiškai, turime  panašios gyvenimo patirties.

Jos tėtis buvo lietuvis, o mama – amerikietė. Aš ir mano mama mes turėjome tėčius, kurie nekalbėjo ta pačia gimtąja kalba kaip mes, bet mes abi gimėme sudėtingose ir skirtingose šeimų aplinkose. Mano mama patyrė daug iššūkių, kaip ir aš, bet ji visada galėjo mane palaikyti. Ji gyveno keliose šalyse nuo jaunystės. Ir įgijo daug patirties keliaudama, keisdama gyvenimo vietą. O aš pati didžiuojuosi būdama JAV ir Lietuvos pilietė.

Ji išmokė mane pažinti kitas kultūras ir geriau pažinti savąją. Ji suteikė pasitikėjimo savimi nuo jaunumės ir paskatino mane būti nepriklausoma.

– Kas įkvėpė Jus surengti šią parodą? Prašau, papasakokite daugiau apie jos koncepciją. Aš matau kai kurias praeities (kaip gintaro) reminiscencijas, kai kuriuos postmodernaus žaidimo elementus.

– Mano šeima privertė mane patikėti, kad galiu surengti personalinę parodą nepaisydama savo amžiaus.

Parodos pavadinimas yra „Fazė“. Fazė keičiasi, kai keičiasi cheminė būsena: kieta į skystą, skysta į dujinę. Pasitelkus šią metaforą, Romerių giminė yra kaip cheminis elementas, praėjęs tokią kaitą.

Aš esu Romer (Romerytė), bet mano darbai kitokie negu Sofijos Dembovskos-Romerytės ir negu kitų Romerių giminės dailininkų, kaip Alfredo Romerio, darbai.

Tai pirmoji mano personalinė paroda, kurioje eksponuoju darbus, sukurtus Lankasterio universitete.

Taip pat aš pasitelkiu chemijos tematiką, reflektuoda cheminius procesus (kristalus, dervas), parodydama savo susidomėjimą mokslu. Beje, aš studijuoju dailę ir chemiją.

Savo darbe „Šventovės“ naudoju gintarą kaip ilgaamžiškumo, atminties išsaugojimo simbolį.

– Prašau, papasakokite apie savo dailės studijas ir apie savo kūrybą. Jūs tapote, kuriate skulptūrą. Kuri dailės šaka Jums artimiausia? 

– Aš visada domėjausi daile, bet niekada nemaniau, kad tai tinkama karjera man, kol neįstojau į Rod Ailendo dizaino mokyklą. Ten praėjau 6 savaičių trukmės vasaros kursus, kur mokiausi piešimo ir dizaino pagrindų, dailės istorijos. Pagrindinis dalykas buvo iliustracija. Vėliau pradėjau vaizduojamųjų menų studijas Lankasterio universitete, Jungtinėje Karalystėje. Buvo gana sunku pradėti mąstyti kaip vizualiųjų menų atstovei, nes buvau įpratusi mąstyti kaip iliustratorė. Kuriant iliustracijas visada svarbu matyti galutinį, išbaigtą darbą, o kuriant vaizduojamuosius menus svarbiausia yra koncepcija ar priemonė, be jokio konkretaus plano, koks turi būti galutinis rezultatas. Šioje parodoje pats iliustratyviausias darbas „Meilė ir būtinybė“ (vaizduojami saldainiai ir prezervatyvai, kalbantys apie šiuolaikinei kultūrai būdingą malonumų kultą – O. G. past.), o mažiausiai iliustratyvus – „Šventovės“ (šiame darbe iš gintaro išlietos miniatiūrinės žvakutės, vėžlio figūrėlė – O. G. past.).

Beje, visai neseniai susidomėjau performansais. Viename jų, kurį surengė dailininkė Holly Gardner, net teko sudalyvauti. Manau, kad mano kūryba neapsiribos statiškomis skulptūromis, o taps dinamiška, interaktyvi.