Tą pačia dieną, rugsėjo 22-ąją, kai Vilniuje vyko Algrido Martyno Budreckio knygos „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“ pristatymas, Klaipėdoje iškilmingai perlaidoti vieno iš Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių Jono Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai. Urnos su pelenais atskraidintos iš Čikagos, JAV.
Šia proga galbūt įdomu būtų susipažinti su ištraukomis A. Budreckio straipsnio, kurį jis parašė J. Budrio 10 metų mirties proga. Straipsnis ilgas, tad čia pateikiu tik įdomiausias jo vietas.
www.facebook.com, Vidmantas Valiušaitis
* * *
DEŠIMT METŲ NUO LIETUVOS GEN. KONSULO JONO BUDRIO MIRTIES
Algirdas Budreckis
<…>
Mažai kas žinojo, kad Jonas Palubinskas išėjo geriausią carinės Rusijos žvalgybos mokyklą ir praktiką. Posakis, kad geras žvalgybininkas nesireklamuoja, tai patvirtina.
1914 m. vasarą Palubinskas buvo mobilizuotas ir skiriamas į rusų kariuomenės kontržvalgybos (kontrrazviedka) kursus prie rusų penktosios armijos. 1915 m. jis siunčiamas į frontą 19-to korpuso priešžvalgybinio dalinio vadu. Jo veikimo sritis buvo šiaurės Lietuvoje, tarp Kauno ir Alūkštės. Čia jis veikė iki 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje. Pirmosios rusų revoliucijos pasekmė – rusų kariuomenės laipsniškas pakrikimas. <…>
1917 metais Palubinskas siunčiamas į tolimuosius rytus, į Amūro sritį, kur ėjo kontražvalgybos apygardos viršininko pareigas kazokų armijoje majoro laipsniu su brigados vado teisėmis. Majoras Palubinskas dalyvavo baltagvardiečių admirolo Kolčako kariuomenės veiksmuose. Tarp 1918 ir 1920 m. jis studijavo Rytų kalbų institute Vladivostoke. Baltagvardiečių kontrrevoliucijai žlugus, jis pasitraukė pro Vladivostoko uostą į užjūrį. Prasidėjo Palubinsko savotiška odisėja aplink pasaulį: per Hongkongą, Indiją, Viduržemio jūrą, pro Marselį ir atgal į savo gimtąjį kraštą, Lietuvą.
Lietuvos kontražvalgyboje
Jonas Palubinskas grįžo Lietuvon 1921 m., t.y. nepriklausomybės kovų pabaigoje. Žmogus su jo patyrimu karo, susisiekimo ir žvalgybos srityse buvo reikalingas ir naudingas jaunutei Lietuvos respublikai. Jo paties žodžiais:
„Atsikuriančios Lietuvos padėtis buvo sunkiausia iš visų kaimynų. Latvija ir Estija turėjo savo valdininkus. Lietuvoje – jokių. Ji visuomet buvo traktuojama rusų blogiausiai. Petrapilyje už ją niekam nebuvo užsistoti… Tad Lietuvoje studentai-jaunuoliai turėjo užimti aukštas vietas. Besimokydami tarnyboje, darė ir klaidas. Kai kas ir suklupo, bet daugumas patriotų ištesėjo ir, nelyginant kariai-naujokai mūšiuose, tapo valstybiniais veteranais“. (J. Budrys, Kontražvalgyba Lietuvoje, 71 psl.)
1921 m. birželio pradžioje Mykolo Lipčiaus pakviestas kariuomenėn civiliniu tarnautoju, Jonas Palubinskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininku. 1922-23 metais jis vadovavo kontržvalgybai.
Savo atsiminimuose Jonas Budrys labai glaustai ir tiksliai apibūdina Lietuvos Respublikos saugumą kūrimosi etapuose: „Naujai atsikūrus, Lietuva pradžioje, sudarydama savo administracinį aparatą, ėmė pavyzdį iš Rusijos, ir iš dalies iš vokiečių okupacinės valdžios… svarbiausią žodį saugumo srityje, nors ir viduje, turėjo krašto apsaugos ministerija. Jos žinioje, kaip vyriausio štabo padalinys, buvo žvalgybos skyrius, savo ruožtu padalytas į žvalgybą (užfrontės) ir kontržvalgybą (vidaus).
Lietuva tam darbui bent kiek paruoštų žmonių neturėjo. Tačiau tenka pabrėžti krašto apsaugos ministerijos vadovybės išmintį ir apdairumą, kad ji neatidavė tos svarbios šakos kitataučiams, tegul ir specialistams, bet paskyrė į vadovaujančias vietas lietuvius patriotus“. (Ten pat, 11 psl.)
Mažai kam žinoma, kad nuo 1921 m. liepos 21 d. Jonui Budriui, t.y. Palubinskui teko vadovauti kontržvalgybai, sekusiai Lietuvos priešų pogrindinę veiklą valstybės atsikūrimo pradžioje. <…> Jonas Palubinskas iššifravo vadinamus kareivių ‚švietėjus‘, t.y. komunistų pogrindį Kauno įguloje.
Buvo susekti lenkų bei sovietų šnipai. Jonas Palubinskas prisidėjo prie Maskvos šnipo, Lietuvos generolo K. Kleščinskio demaskavimo. Taip pat įrodė, kad tariamas Scotland Yardo detektyvas Kazimieras Pilėnas esąs apgavikas-avantiūristas.
Turbūt sunkiausias klausimas, kurį Palubinskas-Budrys turėjo išrišti, buvo: ar rizikuoti savo karjera ir susekti kabinetinio ministro (t.y., vyresnybės) malversacijas [malversãcija (pranc. maleversation), sukčiavimas, išeikvojimas, klastojimas – V.V.] 1921 m. gruodžio mėn. įvykusios Sacharino bylos pagrindinis dalyvis buvo Palubinskas-Budrys.
Jis ištyrė, kad geležinkelio vagonai rieda Sovietų Sąjungon užantspauduoti, kaip diplomatinės siuntos. Svarbiausias kontrabandos objektas – sacharinas, bet buvo ir kokaino (t.y., narkotikų). Siuntos nepristatomos į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje, bet perėjus Lietuvos-Rusijos sieną kažkokie šmugelninkai tas prekes perima, skubiai iškrauna, o dokumentus sunaikina. Keli aukšti pareigūnai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir pasiuntinybėje Maskvoje buvo įtariami užsiimą tuo šmugeliu.
Nors neturėjo konkrečių įrodymų, dviejų vagonų tariamos kontrabandos siuntimas buvo sekamas. Palubinsko įsakymu traukinys su tais vagonais buvo sulaikytas Jonavoje. Kitą dieną turėjo būti patikrinimas pasikvietus užsienio reikalų ministerijos liudininkus.
Dėl to įsakymo Jonas Palubinskas susilaukė pirmojo grasinimo, būtent: užsienio reikalų ministro Purickio įspėjimo telegrama: „Tuč tuojau atleiskite vagonus. Neišpildžius to reikalavimo, būsite atiduotas teismui!“
Tačiau kietasis Jonas Palubinskas ne taip lengvai gąsdinamas. Užuot atsakęs į ministerio Purickio telegramą, jis nusiuntė vyr. leitenantą Kirlį konfiskuoti tuos vagonus.
Kaltininkai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje nėrėsi iš kailio dėl šių vagonu suėmimo. Netrukus įvyko antras dramatiškas Palubinsko išbandymas. Jis buvo iškviestas į ministro pirmininko dr. Kazio Griniaus kabinetą. Štai kaip jis atpasakoja šį dramatišką momentą: „Pasibeldžiau ir įėjau. Ministras pirmininkas padavė man ranką, bet rūsčiai pažiūrėjo ir pasakė: ‚Tai Tamsta kompromituoji mano kolegą užsienio reikalų ministrą? Kaip Tamsta išdrįsai? Aš reikalauju sustabdyti tą bylą!“
Palubinskas dar neturėjo kaltinamųjų įrodymų, kad tikrai daromas šmugelis. Jei tie du vagonai su sacharinu paspruktų Rusijon, tai būtų galas jo karjerai. Ir ministro pirmininko nurodymas buvo aiškus grasinimas.
Tačiau Palubinskas dr. Griniui ramiai atsakė: „Aš dar nežinau ar ministras paliestas tiesiogiai, bet aš turiu pakankamai duomenų tam, ką darau. Manau, kad tokiu keliu eidamas geriausiai atlieku savo pareigas.“ (Kontržvalgyba Lietuvoje, 204 psl.).
Kai diplomatinės plombos buvo numuštos nuo vagonų durų, paaiškėjo, kad krovinys buvo kontrabandinis sacharinas. Užsienio reikalų ministras Juozas Purickis ir kiti aukšti ministerijos valdininkai buvo implikuoti sacharino šmugeliavimą. 1921 m. gruodžio 20 d. J. Purickis atsistatydino. O 1922 m. sausio 18 d. atsistatydino visa K. Griniaus vyriausybė.
Klaipėdos sukilimo vadas
Kai buvo pastebėta, jog Alijantai (Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija) delsia ir neketina perleisti Lietuvos Respublikai Klaipėdos kraštą, patys mažlietuviai, kauniškiams talkinant, planavo pravesti ‚sukilimą‘ ir prisijungti prie Lietuvos. Klaipėdos veikėjų priekyje stovintis ūkininkas Jonas Budrus vis dėlto suabejojo ir nesiryžo vesti lietuvninkų į laisvės žygi. Laimė, jo vieton be svyravimo dėl reikalo teisingumo drąsiai stojo Jonas Palubinskas.
To meto ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas apie tą reikšmingą momentą, kai reikėjo valingo karvedžio sustiprinti klaipėdiečių ryžtą, rašo:
„Anuomet buvo ministru …p. Sližys. Todėl jam ir pavedžiau parinkti tam žygiui tinkamą kariškį. Jo pakviestieji drąsiausieji su karine patirtimi ir kitomis teigiamomis savybėmis karininkai atsisakė vadovauti tam žygiui.
Iš jų vienintelis išsiskyrė p. Jonas Palubinskas (Budrys), dabartinis generalinis konsulas New Yorke, kuris, kiek pamenu, man pareiškė: „Tą misiją atlikti, jei ji man bus patikėta, aš laikau nepaprasta garbe“. Mažiausia dvejodamas aš sutikau jį paskirti minėtam uždaviniui. P. Jonas Budrys tą rizikingą žygi atliko nepaprastai sumaniai, tiksliai ir sėkmingai.“
Nuo to momento iš Lietuvos istorijos puslapių dingo Jonas Palubinskas. Jo vieton stojo Jonas Budrys. Ši pavardė ‚Budrys‘ primena Adomo Mickevičiaus poemą „Broliai Budriai“. Ją saisto romantika. Bet iš tikro šis slapyvardis buvo pasirinktas sudaryti įspūdį Antantės agentams, jog tas pats klaipėdietis, ūkininkas Budrus, vadovauja sukilimui.
1923 m. sausio mėn. 16 d. sukilėlių vyriausiu vadu buvo paskirtas mūsiškis Jonas Budrys. Jam buvo suteikta visa galia pasirinkti ir skirti padalinių vadus. Jonas Budrys sutelkė 600 lietuvių savanorių. Nors sukilimas buvo apskaičiuota rizika, Budrys norėjo išvengti nereikalingų nuostolių. Sukilimas jokiu būdu neprivalo tapti avantiūra ar Vakarų galybių išprovokavimu.
Prisimindamas sukilimo planavimą ir vykdymą, Jonas Budrys vėliau rašė: „Mūsų uždavinys buvo: atsiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą?“
Budrys labai sumaniai atliko savo uždavinį: apgulė uostą, davė laiko susižinoti signatorių valstybėms tarp savęs. Ir tikrai Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija sukilimo akivaizdoje nepanorėjo komplikuoti padėties. <…>
To sukilimo dalyvis generolas S. Dirmantas atsisveikindamas su generaliniu konsulu Budriu laidotuvių koplytėlėje Čikagoje (Chicagoje) labai teisingai įvertino Jono Budrio žygdarbį:
„Jei jis tada nebūtų sugebėjęs laimėti, kad ir valstybiškai atsistačiusi, Lietuva būtų turėjusi be savo jūros uosto begaliniai skursti, priklausyti nuo latvių ir vargiai ūkiniai atsilaikytų.“
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Jonas Budrys baigė pulkininko laipsniu ir apdovanotas II laipsnio ir I laipsnio Vyčio kryžiumi. (Su kardais).
Lietuvos Respublikos aukštose pareigose
Lietuviams užėmus Klaipėdos kraštą, reikėjo įvesti Lietuvos administraciją. 1923 m. vasario 24 d. Antanas Smetona buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos valstybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui. Jo padėjėju tapo Jonas Budrys. Smetonai pasitraukus iš tų pareigų 1923 balandžio 23 Budrys tapo aukštuoju įgaliotiniu.
Jonas Budrys 1924 m. spalio 27 d. tapo pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatorium. Dėl nepaprastos padėties jo valdžia buvo daug platesnės apimties negu vėlyvesnių gubernatorių. Jis ėjo gubernatoriaus pareigas iki 1925 m. lapkričio 8 d.
Tarp 1927 m. sausio 12 d. ir 1928 m. sausio 1 d. Budrys buvo Vidaus reikalų ministerijos valstybės saugumo departamento direktorius.
Jonas Budrys vedė Reginą Kašubaitę 1926 m. spalio 21 d. Jo sūnus Algirdas gimė Karaliaučiuje 1931 m. sausio 9 d. Rašydamas mokslinės fantastikos literatūrą (science fiction) Algis Budrys vėliau Amerikoje ėmė intriguoti skaitytojus savo apysakomis ir romanais apie ateitį. Įsidėmėtina, jog jaunasis Budrys gavo inspiracijos iš tėvo karjeros dviejų fantastinių romanų siužetams, būtent: „The Falling Torch“ ir „Who?“ <…>
Diplomatinėje tarnyboje
Jonas Budrys buvo kalbų žinovas. Be to, vadovaujant kontražvalgybai ir vėliau einant Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas jam dažnai tekdavo sueiti su Rytprūsių administracijos valdininkais. Tad, tarp 1928 m. sausio 23 d. ir 1933 m. lapkričio 15 d. jisai tarnauja Karaliaučiuje, kaip Lietuvos generalinis konsulas. Nuo 1933 m. lapkričio 15 d. ligi 1936 m. lapkričio 1 d. jisai buvo Lietuvos generalinis konsulas Rytprūsiams.
1936 m. lapkričio 1 d. Jonas Budrys buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu New Yorke. <…>
1964 m. rugsėjo 1 d. Jonas Budrys mirė nuo širdies smūgio. Jis buvo atitarnavęs Lietuvos Respublikai 43 metus. Jo palaikai buvo iškilmingai palaidoti Čikagoje (Chicagoje), Lietuvių tautinėse kapinėse.
Iš jo bendradarbių, turbūt senas bičiulis Vladas Chase-Čekanauskas gražiausiai atsisveikino, tardamas šiuos elegiškus žodžius: „Netekome didžiojo Lietuvio patrioto, Klaipėdos išvaduotojo ir genialaus Lietuvos valstybininko, kuris visa savo širdimi buvo atsidavęs Lietuvos valstybės ir Lietuvių Tautos reikalams.“
Parengė Vidmantas Valiušaitis
