Sausio 15 d., renginyje „Klaipėda – Lietuvos vartai į pasaulį 1923“, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino klaipėdiečius prijungimo prie Lietuvos šimtmečio proga.
„Sveikinu Jus iš savo jaunystės miesto, iš miesto, kuris gerbia savo praeitį ir puoselėja savo ypatingą, įvairių kultūrinių ir istorinių klodų subrandintą tapatybę.
Sveikinu Jus iš ilgaamžio, tačiau jaunatviško, drąsaus ir energingo miesto, kuriančio savo ateitį laisvoje, demokratinėje Lietuvoje“, – kreipdamasis į renginio dalyvius sakė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Klaipėdos krašto prijungimas Lietuvai svarbus ne tik dėl jūros vartų į pasaulį.
Pasak šalies vadovo, taip į Lietuvos valstybę įsiliejo neišmatuojamos svarbos istorinis ir kultūrinis regionas.
Tai Lietuvos raštijos lopšys, Mažvydo, Vydūno veiklos erdvė, kraštas, kur spausdinta „Aušra“ ir daugybė kitų leidinių, kuriuos platindami knygnešiai kėlė lietuvystės dvasią caro cenzūros alinamoje Lietuvoje.
Sveikindamas Klaipėdą prijungimo prie Lietuvos šimtmečio proga, Prezidentas miestui įteikė ypatingą relikviją – Lietuvių kultūros draugijos „Aukuras“ 1928 metais Jonui Budriui padovanotą autentišką grafiną.
„Sukilimo Klaipėdos krašte ryžtingas vadovas, pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius, Lietuvos diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys yra vertas ypatingos pagarbos ir atminimo.
Tegul prie šio Lietuvos karžygio ir Klaipėdos krašto patrioto atminimo puoselėjimo Klaipėdoje prisideda ir ši išskirtinė relikvija. Tikiu, kad ji bus brangi kiekvienam klaipėdiečiui“, – teigė šalies vadovas.
Prezidentas klaipėdiečiams palinkėjo džiaugtis ir švęsti prisimenant tuos, kurių drąsia vizija, išmintimi ir ryžtu Klaipėda ir jos kraštas prieš šimtą metų amžiams tapo ne tik Lietuvos suvereniteto, bet ir lietuvių tapatybės neatsiejama dalimi.
O kodėl gi Prezidentas minint tokią Klaipėdos istorijos sukaktį negalėjo pasirūpinti, kad būtų skirta atitinkamai lėšų Klaipėdos istoriniams tyrimams. Konkrečiai kryžiuočių istorinių kronikų minimos Kolainių pilies gynimo įvykių tyrimams. Šiai piliai, kaip kronikos mini, Lietuva skyrė ypatingą dėmesį. Ją nuo nuolatinių kryžiuočių puolimų kelis dešimtmečius gynė ir apgynė 120 elitinių karių grupė.
Ta Kolainių pilis, veikiausiai saugojusi kryžiuočių patekimą į Nemuną, gana patikimai tapatintina su Klaipėdos vieta.
Mat, minėta lietuvių pilis labai gali būti vienų lietuvių (kuršių) vadinta Kolainiais, kitų – Kolaipiais (Klaipiais). Be to, Klaipėdoje yra vieta Kūlių vartais vadinama, o Danės upė yra ir Akmenos vardu vadinama. Ir dar – tai, kad lietuvių (gal daugiau žemaičių) akmuo yra žodžiu kūlis vadinamas. Taip, kad pagrindas manyti, jog Vytenio laikų lietuvių didžiūnų ginta garsioji Kolainių pilis – tai Klaipėda, yra pakankamas. Tirti yra ką.
Tad iš kur toks Prezidento nedėmesys Lietuvos istorijai, esančiai valstybės pamatu!…
dėmesys kam yra?
Šiaip labai keistai atrodo kai kurių vietinių noras lietuviškus pavadinimus keisti vokiškais- Klaipėdos kanalas vėl tapo Karaliaus Vilhelmo kanalu, vis skaitome “Memelio miestas”, “Lindenau” ir pan… Tai gal Klaipėdą ( seniausias šios vietos pavadinimas yra kuršiškas) vėl vadins Memeliu, Smiltynę- Sandkrugu, Juodkrantę- Švarcortu, Šilutę- Heidekrugu? Gal tie entuziastai net nežino,kad filosofas Imanuelis Kantas Frydricho gimnazijoje Karaliaučiuje mokėsi lietuvių kalba, o jo tėvas buvo kilęs iš Kantvainių kaimo dabartiniame Klaipėdos rajone?
Taigi ir Kanto kilmė giliau netirta, viešai juo nesididžiuojama. Tai, kad jo tėvas kilęs iš Kantvainių kaimų, t.y. jo pavardei giminingo kaimo pavadinimo, yra tirtina ir šio kaimo atsiradimo istorija, jo pavadinimo kilmė.
Istorijos, apskritai visuomenės moksluose apsileidimas per tuos Laisvės metus baisiausias. Tai ko tada verti tie Lietuvos Prezidentai…
populiacijai (verslinyyykams, pvz.) – Mėmelis. Klaipėdos gyventojams – Klaipėda! Dar yra ir tokie […], sakantys Klaipieda. Tautinės savimonės čia labai nedaug. Kaip ir Vilniuje, ir ne tik.