Žinome, kad lygiadienis yra laikas kai dienos trukmė beveik susilygina su nakties trukme. Astronomai lygiadienį dar vadina ekvinokcija (iš lotyniško – aequinoctium < aequus – lygus + nox, kilm. noctis – naktis, lietuviškai būtų – lygianaktis). Tuomet visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė beveik lygi nakties trukmei. Žemės šiauriniame pusrutulyje astronominis pavasario lygiadienis būna apie kovo 21 d. (astronominio pavasario pradžia), astronominis rudens lygiadienis – apie rugsėjo 23 d. (astronominio rudens pradžia). Šiemt astronomins rudens lygiadienis – rugsėjo 23 d., 09:50 val..
Nors lygiadienį suvokiame kaip dienos ir nakties trukmės susilyginimą, tai yra diena ir naktis trunka lygiai po12 val., tačiau astronominio lygiadienio dieną, dienos ir naktires trukmės lygios nebūna, nes astronominis lygiadienis tai tik akimirka, kai saulės skritulio matematinis centras atsiduria ekliptikos ir dangaus pusiaujo susikirtimo taške. Dėl to tikslios nakties ir dienos lygybės niekuomet nebūna.
Mūsų kalendoriuose Saulės patekėjimu laikomas Saulės disko viršutinės dalies o ne jos centro išnirimas iš už horizonto. Saulės nusileidimu taip pat laikome jos disko viršutinio kraštelio pasislėpimą už horizonto linijos. Be to dėl Saulės spindulių užlūžimo atmosferoje tekanti Saulė mums pasirodo kiek anksčiau o besileidžianti pasislepia kiek vėliau, tad dienos ilgumas šiek tiek padidėja. Dėl šių priežasčių buitiniuose kalendoriuose nurodytas dienos ilgumas skiriasi nuo astronominio keliomis minutėmis. Dienos ir nakties trukmė susilygina pavasarį 2-3 dienom anksčiau o rudeni tiek pat vėliau astronominio lygiadienio dienos atžvilgiu.
Mūsų protėviai metų laikus skaičiavo sekdami metinio Saulės kelio kaitą. Pirmieji metskaitliai (kalendoriai) sudarinėti bei tikslinti pažymint Saulės tekėjimo ir laidos kryptis. Tuo būdu kraštinės (saulėgrįžos/solsticijos) ir vidurunės (lygiadieniai/ekvinokcijos) Saulės tekėjimo bei laidos kryptys ir tapo senojo Saulės metskaitlio pagrindiniais atskaitos taškais. Lygiadienio rytą stebima Saulė teka tiksliai geografiniuose rytuose, leidžiasu – vakaruose.
Šiemet astronominio lygiadienio dieną, rugsėjo 23 d., diena Vilniuje truks 12 val. 10 min. 41 sek.. O dienos ir nakties pusiausvyra pagrįstas lygiadienis įvyks rugsėjo 25 d.. Tą dieną Saulė tekės tiksliai rytuose, o leisis tiksliai vakaruose, dienos trukmė labiausiai priartės prie nakties trukmės – 12 val. 01 min. 54 sek.. Būtent šią dieną ir reikėtų laikyti tikruoju paprotiniu lygiadieniu siejamu su gamtinės ir mitinės Šviesos ir Tamsos pusiausvyros vaizdiniu.
Tiems kam rūpi ne tik pramogos, bet ir ryto rato ritimų tikslumas – verta rinktis šį laiką.
Po rugsėjo 25 d., iki kovo 18 d., („tikrojo“ pavasario lygiadienio), naktys jau bus ilgesnės už dienas.
Tad tiek trumpai apie šio dangiškojo virsmo laiką. Na, samprotavimus apie su šiuo laiku sietus mūsų protėvių papročius pateikiu per laikraštyje „Lietuvos žinios“, prieš 12 metų, rudens lygiadienio progą, skelbtą mano rašinį.
Rudens lygiadienis pravers vėlių laiko vartus
Astronomiškai rudens lygiadienis tai laikas, kai Saulės skritulio centras atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos (regimojo metinio kelio per dangų) susikirtimo taškuose. Žemės šiauriniame pusrutulyje tai įvyksta kasmet apie rugsėjo 23 d. Tuomet visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė tampa beveik lygi nakties trukmei. Po šios dienos šiauriniame Žemės pusrutulyje naktys tampa ilgesnės už dienas.
Keturios kertinės metinio Saulės kelio padėtys dangaus skliaute – pavasario ir rudens lygiadieniai bei vasaros ir žiemos saulėgrįžos nuo seno buvo svarbios kalendorinio laiko skaičiavimams. Būtent pagal šias datas buvo nustatoma kalendorinio laiko atskaitos pradžia, prie jų derinamas kalendorinis švenčių ciklas. Kadangi žemdirbiškose tradicijose svarbiausiu žemdirbio darbų pradžios atskaitos tašku buvo pavasaris, tai svarbesnę reikšmę kalendorinei sistemai įgavo ne rudens, o pavasario lygiadienio data, kuri ir šiandien išlieka kalendorinių skaičiavimų atskaitos tašku, žymi Zodiako ženklų ciklo pradžią.
Gyvosios gamtos, o tuo pačiu ir joje veikiančio žmogaus gyvenimo ritmas yra pavaldus Saulės padėčiai dangaus skliaute. Tai visiškai akivaizdu stebint Saulės paros ratą: kylame kylant Saulei, budime Saulei esant danguje, gulamės jai nusileidus, miegame kai ji po žeme. Akivaizdu, kad ir metinis Saulės kelias sąlygojantis metų laikų kaitą ženkliai veikia visos gamtos ir žmogaus būtį. Viso šio poveikio esmė – dangiškosios šviesos, pasiekiančios žemės paviršių, kiekyje.
Rudens lygiadienio metu Saulės spindėjimo trukmė dangaus skliaute, lyginant su vidurvasariu, sutrumpėja 5-omis valandomis. Visa gyvoji gamta pradeda rengtis žiemos miegui. Jau negirdėti paukščių balsų. Danguje – į Dausas iškeliaujančių paukščių voros. Žvėrys ruošiasi žiemojimui. Dienoms toliau trumpėjant vėsta orai. Augalams stinga šviesos – kad geriau įsisavintų menkstantį šviesos srautą lapų spalvą pradeda keisti beržai, klevai, liepos, ažuolai. Netrunka atūžti ir rudeniui būdingi lietūs bei smarkūs vėjai. Prasideda lapų kritimas.
Rudens lygiadienio laikas gamtiniame kalendoriuje siejamas su vasaros pabaiga ir rudens pradžia. Apie tą laiką buvo baigiama rudeninė sėja, kasamos bulvės ir klojami linai.
Dar ir dabar Gudijoje apie tą laiką sakoma, kad tai esą žemės užsidarymo žiemai šventė, pasakojama, kad Saulė tą dieną šoka, keičia spalvas ir net persislenka. Tuo laiku neinama į mišką, nes tikima, kad gyvatės ir žalčiai spiečiasi į kamuolius, ruošdamiesi slėptis į urvus žiemai.
XIX a. tradicijose liaudies krikščioniškame kalendoriuje senųjų ruddens lygiadienio papročių likučiai yra susitelkę ties rugsėjo 21 d., siejama su Šv. Mato vardu ir rugsėjo 29 d., siejama su Šv. Mykolo vardu. Pasak istoriko Liudviko Jucevičiaus, rugsėjo 21 d. buvo vadinama Ragautuvėmis. XIX amžiuje giminės, draugai, kaimynai ir pažįstami šią dieną rinkdavosi paragauti naujo derliaus miežių alaus. Gerdavo gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes. Pasak senų žmonių, ši diena esanti tikro rudens pradžia. Todėl tuolaik sakoma: „Nuo Mataušo ir žemė ataušo” arba – “nuo Mataušo vanduo ataušo“.
Praėjus savaitei po rudens lygiadienio – rugsėjo 29 dieną, liaudies vadinamoje Mykolinėmis – pradedamas bulviakasis. Iš šios dienos oro spręndžiama apie rudens bei žiemos orus. Jei pučia pietų ar vakarų vėjai – bus ilgas ruduo ir šilta žiema, jei šiaurės arba rytų – šalta žiema. Giedra šią dieną taip pat buvo laikoma šaltos žiemos požymiu.
Mykolinės laikomos Bobų vasaros viduriu. „Bobų vasara“ vadinamas rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje kas keleri metai pasitaikantis orų atšilimas, susijęs su tuo metu į Lietuvą iš pietų atklystančiu anticiklonu. Tuomet laukuose draikosi voratinkliai, šviečia skaisti Saulė, oras gali sušilti net iki 20 laipsnių. Atrodo tartum būtų sugrįžę šilti vasaros orai. Tačiau neilgam, nes toks orų atšilimas dažniausiai prasideda trejetą dienų prieš ir baigiasi trejetą dienų po Mykolo.
Mitologo A.J. Greimo nuomone, senovėje apie tą laiką, kuomet jau visi javai būna nuimti ir suvežti į klojimus, buvo švenčiamos Dagotuvės arba Dagos šventė. Tai buvo bendruomeninė derliaus nuėmimo pabaigos – pabaigtuvių šventė. Viena iš svarbiausių šios šventės apeigų, istorinių šaltinių liudijimu, buvo ožio aukojimas. J.Basanavičiaus paskelbta senoviška piemenų giesmė mus tarsi nukelia į tuos laikus:
Tu voželi juodbarzdėli,
Augk, augk, augk!
Dievuks mūsų tavęs
Lauk’, lauk’, lauk’.
Po rugsėjo prieš žiemelę
Vesma tave, juodbarzdėli,
Ant to tai kalnelio,
Vo ruginis su Žvaginiu
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.
Rugsėjo 29 d. – lauko darbų pabaigtuvių ir ožio aukojimo diena, laikyta taip pat ir latvių tradicijose. Pasak latvių, tą dieną Mykolas jodinėja baltu arkliu, klausinėdamas ar viskas iš laukų suvežta po stogu. Jei mato, kad darbai baigti, tai apveda apie kokį didesnį akmenį baltą ožką 3 kartus, ir tuoj kitą dieną ima snigti.
Nors istoriniai šaltiniai ožio aukojimo apeigos laiko tiksliai nenurodo, tačiau dažniausiai priskiria ją derliaus nuėmimo pabaigtuvių ciklui, ir laiko padėkos auka dievams. Pavyzdžiui J.Maleckis-Sandeckis 1551 m. nurodo, kad prūsų gentis-sūduviai ožį aukoja pabaigę pjūtį, o istorikas M.Strijkovskis 1582 m. pažymi, kad ožys aukojamas „spalio mėnesio gale, kada jau visi javai nupjauti, suimti ir į klojimus suvežti“.
Iš istorinių šaltinių liudijimų ir išlikusios etnografiinės medžiagos duomenų palyginimo galima spręsti, kad garsioji ožio aukojimo apeiga galėjo būti atliekama nekartą laikotarpyje nuo rudens lygiadienio beveik iki spalio pabaigos ar net lapkričio mėnesio vidurio. Būtent šis laikotarpis buvo laikomas Vėlių laiku. Latviai šį laiką be to dar vadino Dievo dienomis.
Sprendžiant iš etnografinės medžiagos, šis laikotarpis apėmė spalio mėnesį ir trukdavo apie 4 savaites nuo rugsėjo 29 d. iki spalio 28 d. Neveltui Latvijoje ir Lietuvoje seniau spalio mėnuo buvo vadinamas Vėlių mėnesiu. Ožys galėjo būti aukojamas šio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Pavyzdžiui, ožio aukojimo apeigos Gudijos-Lietuvos pasienyje dar net XIX a. viduryje buvo atliekamos naktį prieš Vėlines, baltarusių ir dzūkų vadinamomis Diedais (gud. Dziady).
Rudens lygiadienis mūsų protėviams rodos bus buvęs laiko vartais į Vėlių pasaulį. Ir tai nestebina, nes tamsai nugalėjus šviesą, ateina tamsos – vėlaus laiko, vėlumos, taigi – Vėlinių metas, kai lauko darbus dirbti – vėlu, metas juos baigti ir susikaupti veiklai siauresniame namų rate – sodyboje bei troboje prie židinio.
Regis neatsitiktinėmis bus buvusios ir šio vėlėms skirto laikotarpio pradžios ir pabaigos dienų sąsaja su bobos ir diedo vaizdiniais: rugsėjo pabaigoje – Bobų vasara, spalio pabaigoje – Diedai.
Itin archaiškas baltų ir slavų tradicijas išsaugojusiuose Rytų Lietuvos ir gudų papročiuose išliko tiesioginių paliudijimų, kad Bobomis laikomos moteriškos giminės pramočių, o Diedais vyriškos giminės protėvių vėlės.
Štai kodėl po rudens lygiadienio vėlais vakarais blykčiojant namų židinio liepsnai sekamos pasakos prasidės įsimintinais magiškais žodžiais: Gyveno kartą Boba ir Diedas…
