V. Sinica. Švietimo ministras kaip švietimo krizės simbolis: „Nežinau, kiek yra lyčių, aš ne ekspertas“

Internete plinta švietimo ministro pasisakymas, kad jis nežino, kiek yra lyčių ir kaip į šį klausimą turėtų atsakyti vaikams mokytojai. Nežino, nes ne ekspertas. Žmonės pagrįstai juokiasi, kad čia tas pats, kaip nežinoti, kiek yra 2×2, nes nesi matematikas.

Visgi juoktis vėlu ir maža. Reikia susirūpinti. Nes lyčių yra dvi ir tik dvi – vyrai ir moterys. Visa kita, kas vadinama lytimis, yra būklės ir diagnozės, reikalaujančios pagalbos.

Tie, kas domisi ideologiniais procesais Vakaruose (turėtume bent kiek domėtis visi), jau teko ne kartą ir ne du matyti aukščiausius JAV politikus ir tarnautojus, įskaitant mokslininkus, negalint atsakyti, kiek yra lyčių. Ar dvi, ar daugiau? Jei daugiau, tai kiek?

Lietuvoje dauguma žmonių su šia beprotybe dar nesusidūrė ir girdėjo nebent kaip pokštą apie kažkokius ten radikalius ar kvailiojančius žmones, kurie prisigalvoja daugiau lyčių nei yra iš tikrųjų.

Deja, tai visai ne pokštas ir jau tikrai nebe už Atlanto. Rimti, suaugę, kostiumuoti, aukščiausias pareigas einantys žmonės yra sukaustyti arba ideologinio marazmo arba politinio korektiškumo ir negali atsakyti į vieną paprasčiausių klausimų šiame pasaulyje. Nes jie arba rimtai tiki genderizmo sapalionėmis apie 72 lytis, arba tiesiog taip bijo tuo tikinčiųjų ir mažumų teisių vėliavą iškėlusiųjų pykčio, kad negali į tai atsakyti.

Ideologiškai nuprotėjusį ministrą būtų galima tiesiog pakeisti. Bet daug realesnė ir labiau sisteminė problema yra antrasis atvejis, kai vieši žmonės, nors su protu nesusipykę, tiesiog labai bijo nuskambėti „nejautriai“, „įžeisti translyčius“, pasirodyti „atsilikę“ nuo beprotybės ir panašiai.

Ministro pasisakymas ypač aktualus Gyvenimo įgūdžių programos kontekste. Viena vertus, programos rengėjai akcentuoja, kad joje jokio genderizmo nėra. Kritikai (ir aš) atsako, kad programos lydintys dokumentai genderizmo tiesiog pilni.

Programos rengėja jau pasirinko kartoti, kad ministerijos pateikta metodinė medžiaga yra tik šiaip, mokytojai nebūtinai ja naudosis. Kam ji tada ten tokia? Kodėl tarp rengėjų buvo vienintelė – būtent genderistinė – visuomeninė organizacija? Kodėl jos lektoriai numatyti vesti neva universitetų rengiamus kursus šios programos mokytojams?

Visų šitų klausimų fone Švietimo ministro patarėja sako, kad programa nenori diskriminuoti jokių šeimų, todėl nenurodo, kad šeima tarp vyro ir moters. Ministras savo ruožtu prideda, kad negali pasakyti, kiek yra lyčių ir ką turėtų tuo klausimu mokiniams atsakyti mokytojai.

Kokią žinią tai siunčia? Kokia pasaulėžiūra vyrauja (arba yra per baimę jėga įdiegta) ministerijoje? Kaip gali neva laisvas rinktis priemones ir metodikas mokytojas pasirinkti kitokią, teisingą perspektyvą, kai ir programa, ir visa prie jos pridėta metodinė medžiaga, ir ministerijos vadovybė skelbia priešingą ideologiją? Ar jis nenori ramiai dirbti, nori problemų?

Ministrui ir visiems, kam kyla tokie patys klausimai, labai rekomenduoju perskaityti Amazon ideologinės cenzūros uždraustą daktaro Ryano Andersono 2018 metų knygą „Kai Haris tapo Sale“ (pavadinimas pagal 1998 metų filmą). Knygoje kaip niekad aiškiai, išsamiai ir dalykiškai išaiškinta, kas per reiškinys yra translytiškumas ir kokias pasekmes jis turi. Būsite ekspertai, galėsite ir jūs atsakyti, kiek lyčių yra iš tikrųjų.

P.S. Girdžiu kritikus klausiant, ar bijot, kad vaikus išmokys būt gėjais ir lesbietėm? Ne, nebijom. Bet va išmokyti būti biseksualais ir transseksualais gali ir išmoko. Šalyse, kuriose įsigalėjo toks „įtraukus“ ir tolerantiškas švietimas, būtent tai ir nutiko. Drastiškai išaugo biseksualais save laikančių ir savo biologine lytimi nepatenkintų paauglių skaičius.

Mokymo programos (ne identiškos mūsiškei, bet paremtos tais pačiais principais ir lytiškumo samprata) kviečia jaunimą eksperimentuoti su lytiškumu, ieškoti savęs, ieškoti, kas patinka, kuo jautiesi. Natūralu, joks ieškojimas neprivers heteroseksualios mergaitės nesidomėti berniukais. Bet va pabandyti meilės nuotykius ir su mergaitėmis padrąsina (vyrukų, tiesą sakant, santykinai tokioms nesąmonėms nepadrąsina beveik niekas). Dar aiškiau viskas su translytiškumu. Analogiškai tik stipriau yra su lyties tapatumo sutrikimais (translytiškumu).

Jungtinė Karalystė čia išsiskiria tuo, kad užfiksavo pokyčius, juos pripažino ir imasi veiksmų. Praėjusį dešimtmetį ten pastebėta, kad 4400 procentais (44 kartus) išaugo nepilnamečių merginų, kurios kreipiasi dėl „lyties keitimo“ skaičius. Vyriausybės lygiu pradėta aiškintis to priežastis, reiškinys pripažintas problema, o ne kokiu natūraliu sveikintinu procesu.

Galiausiai visgi suvokta, kad mokyti vaikus ieškoti lyties tapatybės nėra gerai ir nepilnamečiai negali priimti tokių sprendimų.

Tiek Šiaurės šalyse, tiek JK einama link nepilnamečių „lyties keitimo“ draudimo. Mes gi, kaip visada, atsilikdami ratu dar tik pradedam daryti klaidas, iš kurių kiti jau pasimokė.