Darbo rinkoje įsivyrauja nauja tendencija – darbdaviai nebenori per daug dirbančių ir ant perdegimo ribos balansuojančių darbuotojų, kurių savivertę palaiko tik darbinė veikla.
Vis daugiau įmonių skatina darbuotojus skirti laiko pomėgiams ir poilsiui, nors tai lietuviams, pasak žinovų, nėra taip lengvai įveikiamas uždavinys.
Skatina negyventi vien darbu
Balanso paieškos – vienas sudėtingiausių dalykų lietuviams, tikina streso valdymo ir dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) trenerė, kognityvinės elgesio terapijos konsultantė, organizacijų koučingo žinovė Janina Sabaitė.
„Mes esame linkę labiau rūpintis kitais, nei savimi“, – pastebi žinovė.
Žinovė atkreipia dėmesį, kad laimės suvokimas yra subjektyvus, tačiau remiantis įvairiais tyrimais, jaustis laimingais padeda savirealizacija, gyvenimo prasmė, vertybės, puoselėjami santykiai, patiriamas fizinis ir psichologinis saugumas, pakankamas finansinis pajėgumas.
J. Sabaitės teigimu, darbą paprastai matome kaip savirealizacijos dalį, tad profesija ir galimybė būti organizacijų dalimi yra svarbi pasitenkinimo jausmui.
Taip pat darbas yra svarbi geros psichologinės sveikatos prielaida, nes suteikia pastovumą, saugumą, bendravimo ir daugelį kitų galimybių.
„Daugelis įmonių yra supratusios, jog persidirbęs ir perdegęs darbuotojas – prasčiausias variantas, todėl jos diegia ilgalaikes mindfulness, psichologinio atsparumo programas.
Tai skatina darbuotojus negyventi vien darbu“, – sako J. Sabaitė.
Pasak žinovės, praktika rodo, kad IT kompanijos – vienos tų, kurios daug investuoja į darbuotojus ir jų gerovę.
„Net tada, kai darbuotojai ar komandos patiria iššūkių, tokios įmonės nevengia prašyti žinovų pagalbos, suteikia galimybių gauti konsultacijas, rengia mokymus“, – pastebi J. Sabaitė.
Trenerės teigimu, pandemija, šalia vykstantis karas parodė, kad problemų ir sunkumų negalime numatyti, tačiau galime mokytis, kaip su tuo gyventi lengviausiu sau būdu.
Perdegimo prevencija – kruopštus planavimas
„Svarbu pažinti save, kad pajutęs pirmuosius perdegimo ir nemalonius pojūčius, sustotum ir grįžtum prie tokio darbo ir poilsio režimo, kuris užtikrintų geresnį balansą“, – pataria Ivo Almanis, informacinių technologijų bendrovės „Accenture“ komunikacijos, medijų ir technologijų industrijų vadovas Baltijos šalyse bei tarptautinės mokymų kompanijos „FranklinCovey“ treneris.
Jis pasakoja pats prieš daugiau nei dešimtmetį susidūręs su perdegimu, kurio nebenorėtų patirti dar kartą ir kuris privertė permąstyti pirmenybes, kasdienius įpročius, pasirinkimus ir paprasčiausiai sustoti.
Žinovo nuomone, kai susiduriama su perdegimu ir atrodo, kad daugiau nieko nebesinori, tuomet kiekvienas turėtume sąžiningai savęs paklausti: kas man svarbu šiame gyvenimo laike?
Vieniems svarbi karjera, kažkam svarbu rasti laiko pomėgiams, kelionėms, kitam – šeimai ir vaikams.
Svarbu susidėlioti savo pirmenybes, kurias tuomet reiktų įtraukti į kalendorių ir kasdienybę.
„Planai ir sumanymai neturėtų likti tik popieriuje ar kalendoriuje, daug svarbiau – jų laikytis“, – primena treneris.
Vienas iš būdų įtraukti daugiau pilnatvės teikiančių veiklų į savo gyvenimą – pagalvoti, kas man patinka, kas teikia džiaugsmo?
Verta prisiminti pomėgius, kurie anksčiau teikdavo pasitenkinimo, arba išbandyti ką nors naujo.
„Aš pats mėgstu sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą – bėgiojimą, vaikščiojimą, sporto salę, plaukimą.
Stengiuosi darbo dienas planuoti taip, kad bent du kartus per savaitę darbo dienos pradžioje arba pabaigoje skirčiau laiko fizinei veiklai.
Jei to padaryti nepavyksta, išeinu bent valandai pasivaikščioti gryname ore, tuo pačiu šį laiką derinu su skambučiais“, – savo patirtimi dalinasi I. Almanis.
Jis pasakoja, kad anksčiau bėgiodamas klausydavosi muzikos, bet tuomet suprato, kad tuo metu gali klausytis podkastų ar mokymų, o mindamas treniruoklį gali žiūrėti dokumentiką ar kitą aktualų vaizdo turinį.
„Taigi, svarbu būti lanksčiam ir ieškoti galimybių, kaip į savo kasdienybę įtraukti norimas veiklas, kurios kurtų gyvenimo balansą“, – pasakoja I. Almanis.
Svarbu ir kitos veiklos, su kuriomis tapatinamės
„Laisvalaikiu labiausiai mėgstu šokti liaudies šokius ir eiti į žygius, – pasakoja Rūta, dirbanti SAP funkcine konsultante įmonėje „Accenture“.
– Į 20-30 km žygius einu reguliariai, bent du kartus per mėnesį, taip pat ir žiemą.“
Pasak jos, namuose ant sienos ji turi kalendorių, kur kartu su draugu žada būsimus žygius ir laisvalaikio veiklas.
Šiuo tikslu ji taip pat naudoja ir kalendorių telefone.
„Kartais būna, kad po darbo savaitės nesinori niekur eiti, bet jei žygis suplanuotas, vis tiek susidedu daiktus ir einu.
Po žygio labai džiaugiuosi, ypač, jei teko įveikti save, pereiti krūmynus ar kitas gamtos kliūtis“, – pasakoja Rūta.
„Visus skatinu neatsisakyti savo svajonių.
Aš pati visada norėjau išmokti liaudies šokių, bet maniau, kad šią galimybę jau praleidau, nes man jau per trisdešimt.
Vis dėlto žygiuodama sutikau žmones, kurie rekomendavo šokių grupę netoliese ir jau antrą sezoną šoku tautinių šokių ansamblyje.
Su kolektyvu dalyvavome Dainų šventėje“, – pasakoja Rūta.
Jos kolegė Aliona, dirbanti verslo analitike, dukart per savaitę po darbo lanko chorą ir taip pat dalyvavo Dainų šventėje.
Ji taip pat mėgsta keliauti ir tai daro kartu su šeima – pastaruoju metu ji aplankė Suomiją ir Ispaniją.
„Kelionės tinka apmąstymams, kuriems kasdienybėje neužtenka laiko. Taip pat įdomu stebėti, kaip žmonės gyvena kitur, susipažinti su jų gyvenimo būdu, kultūra.
Visa tai man teikia džiaugsmo, pakeitusi aplinką, gaunu naujų pojūčių, tuomet galiu grįžti į kasdienybę ir dirbti su nauju įkvėpimu bei jėgomis“, – pasakoja moteris.
Jai svarbu, kad vakarus, savaitgalius ir atostogas galėtų skirti sau ir šeimai:
„Gerbiu kolegas už tai, kad atostogaudama ar per laisvas dienas nesulaukiu skambučių dėl darbo.
Manau, kad svarbu skirti laiko šeimai ir pomėgiams.
Jei lieka tik darbas, su kuriuo gali save tapatinti, laikui bėgant prarasi ugnelę akyse, reikia sveikos darbo ir laisvalaikio pusiausvyros, kad darbe galėtum būti darbingas“.
