Liepos 31-oji – dar viena tragizmo spalvomis pažymėta diena ilgoje Lietuvos kovų už laisvę istorijoje.
Šiemet minime jau trisdešimt antrąsias metines, kai Medininkų pasienio kontrolės punkte sovietų smogikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus:
muitininkus Antaną Musteikį ir Stanislovą Orlavičių, kelių policijos pareigūnus Juozą Janonį ir Algirdą Kazlauską, greitojo reagavimo rintinės „Aras“ pareigūnus Algimantą Juozaką ir Mindaugą Balavaką.
1991 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė sunkiai sužeistas muitininkas Ričardas Rabavičius.
Po kraupių Medininkų žudynių iš aštuonių pareigūnų buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno tik vienintelis Lietuvos muitinės pareigūnas Tomas Šernas.
Žiauri, kruvina, kaip sovietai mėgsta sakyti, „operacija“ buvo įvykdyta Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę.
Tačiau puikiai suprantame, kad šiandien minėti Medininkų žudynių metines ir pagerbti šių žudynių aukas nebeužtenka.
Rusijos vykdomas karas Ukrainoje tęsiasi, jis plečiasi taikios Europos valstybių nenaudai.
O mes, Lietuva, visai šalia turime labai nedraugišką kaimynę – Lukašenkos Baltarusiją.
Jeigu dar kam nors neaiškūs tikrieji Rusijos kėslai ir Lukašenkos glėbesčiavimosi su Putinu reikšmė, galbūt akivaizdžią grėsmę paliudys tas faktas, kad į Baltarusiją persikėlusi privati karinė kompanija „Wagner“ pildo savo gretas ir dabar šioje šalyje yra jau daugiau kaip penki tūkstančiai samdinių, apsišarvavusių karine technika ir ginklais.
Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo centro duomenimis, Jevgenijaus Prigožino grupuotė rengia Baltarusijos kariškius su sąlyga – naujieji samdiniai turi būti pasirengę kovoti prieš Lietuvą ir Lenkiją.
Baltarusijos gynybos ministerija liepos 20 d. taip pat pranešė, kad Bresto srityje, netoli Lenkijos sienos, vyko keturių dienų bendri „Wagner“ ir Baltarusijos kariuomenių mokymai.
Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas, su kuriuo kalbėjome apie Medininkų tragediją ir neramias šių dienų aktualijas, paklaustas, ką mano apie Lietuvos pašonėje, Baltarusijoje, dislokuotus Rusijos privačioms karinėms bendrovėms priklausančius Wagner samdinius, pasakė:
„Reikia ruoštis viskam, blogis nesnaudžia“.
Jis turi didelės patirties, nes buvo vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos muitinės pareigūnų.
Kodėl pasiryžo juo būti ir ar nebuvo baisu – juk mūsų valstybės sienos dar tuomet nebuvo stipriai apsaugotos, joms priešinosi Maskva?
„Tuo metu, 1990-1991 metais, formavosi praktinė Lietuvos nepriklausomybė, formavosi pati valstybė.
Visa visuomeninė aplinka buvo revoliucinė, permainos tarsi „tvyrojo ore“.
Įsirašiau į Sąjūdžio savanorius, saugojau tuometinius Spaudos rūmus.
Vėliau, jau po Sausio 13-os, padaviau prašymą į muitinę.
Buvo baisu, bet man padėjo apsispręsti minties suvokimas – „kas, jeigu ne tu“.
Mes turime savo gyvenimuose atlikti savo pasirinkimą, savo pareigas.
Tuo metu daugelis norėjo Lietuvos nepriklausomybės, norėjau ir aš“.
Jis tą tragišką naktį Medininkuose iki šiol atsimena labai aiškiai.
„Kai Rusija pradėjo karą, mano jausmai buvo baisūs.
Pasirodė, jog jokių, nei moralinių, nei juridinių ribų nebėra.
Viskas įmanoma – masinės žudynės, kankinimai Europoje vyksta XXI-ame amžiuje.
Ribų kvailybei nėra, nėra svarbu, kokiam amžiuje ta kvailybė ir neapykanta vyko ar dar vyks.
Tai yra tikras velniavos pasireiškimas.
Skirtumas yra, kad ankstyvais laikais žudynės vykdavo kardais ir strėlėmis, t.y. ne taip greitai ir veiksmingai.
O dabar kvailybė gali panaudoti kur kas veiksmingesnius būdus.
Psichologiškai man buvo sunku, dabar yra lengviau“.
Okupanto įžengimas į valstybę prasideda nuo tos valstybės sienos kirtimo.
Pirmoji Lietuvos auka, įžengus sovietams į Lietuvą, buvo 1940 m. birželio 15 d. naktį nužudytas Ūtos pasienio sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas.
Antroji tokio pobūdžio tragedija įvyko 1991 m. liepos 31-ąją Medininkuose.
Kokių veiksmų Lietuvai reikia imtis, kad tokios tragedijos Lietuvos pasienyje nepasikartotų – šis ypatingos svarbos klausimas svarstomas įvairiuose lygiuose.
„Niekas negali apsisaugoti nuo nežinomos ateities.
Bet mes turime tam tikrą žinojimą, kad nebūtume naivūs.
O žinojimas yra toks, jog Rusijos imperija nesikeičia.
Nepriklausomos valstybės pareigūnas buvo nužudytas įsibrovėlių okupantų.
Pasienio sargybos viršininko A. Barausko nužudymu prasidėjo pusę amžiaus trukusi Lietuvos okupacija.
Kaip sovietai 1940 metais vasarą pasienyje pradėjo savo įprastinę žudymo ir bauginimo veiklą dar neokupuotoje Lietuvoje, lygiai taip pat 1991 metais vasarą pasienyje ir pabaigė.
Kokie jie buvo, tokie ir liko.
Pasikeitė ginkluotė, pasieniečių kardais, kaip A. Barausko, nebekapoja, kartos pasikeitė, bet kraugeriškos imperijos esmė kol kas liko ta pati.
Tai žinodami mes esame įspėti.
Tas „įspėjimas“ Lietuvai labai daug kainavo.
Todėl žinodami su kokiu pavojumi galime susidurti, galime ruoštis visokiems pasipriešinimo būdams.
Mes norime būti laisvais. Tik mokėsime? Ar turime strateginio mąstymo kultūrą?
Man atrodo, jog Lietuva, padėdama Ukrainai ir bent užimdama aiškią politinę poziciją, bent bando tai daryti“, – pažymi T. Šernas.
Gyvendami laisvoje valstybėje, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, ne visada susimąstome, kokia visgi trapi ir pažeidžiama yra šalies sienų saugumo, o drauge ir jos piliečių, sąvoka ir kokia atsakinga yra pasieniečio profesija.
Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje tai tapo labai akivaizdu.
Garbingai prisiekę Lietuvos valstybei, pasieniečiai jos sienas profesionaliai ir budriai saugo kasdien.
T. Šerno teigimu, dabartiniai Lietuvos pasieniečiai, saugantys Lietuvos sieną su nedraugiška valstybe Baltarusija, patys žino, ko jiems reikia ir ką reikia daryti.
„Aš galiu tik linkėti ramybės pasienyje“.
Aš taip pat linkiu jiems neprarasti ryžto, atsakomybės ir tvirtybės profesionaliai ir sąžiningai atliekant pareigą Tėvynei.
Kad niekada nepasikartotų nei 1940 m. birželio 15 d. Ūtos tragedija, kai buvo nužudytas pasienio sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas, nei 1991 m. liepos 31 d. Medininkų tragedija, kai buvo nužudyti septyni pasienio punkto pareigūnai.
Visų jų didelė ir prasminga auka vardan mūsų Lietuvos nepriklausomybės tegu mums neleidžia apsnūsti, tegu primena ir vienija, kad kur bedirbtume – valdžios, valstybės institucijose ar privačiame sektoriuje, turime būti ne susiskaldę, bet susitelkę, vieningi ir budrūs kiekvienas pagal savo galimybes veikti saugant taip nelengvai iškovotą Lietuvos laisvę ir valstybingumą.
