Vaistininkas apie vaistažolių rinkimą – kaip neapsigauti?

Vasarai įpusėjus, Lietuvos gyventojai eina rinkti įvairių uogų, vaistažolių ir kitų augalų bei pradeda ruošti namines uogienes, arbatas arba prieskonių mišinius.

Anot vaistininko Kęstučio Beržinio, naudingiausias „instrumentas“, kurį reikia pasiimti į vaistažolių žygį – žinios apie augalus.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkas Kęstutis Beržinis teigia, kad svarbu susipažinti su ieškomo augalo savybėmis ir nesumaišyti jo su kitais, galbūt net nuodingais augalais.

„Pavyzdžiui, teoriškai galime vietoje kmynų pririnkti dėmėtųjų maudų – tai tos pačios šeimos augalai, jų žiedynai panašūs.

Šiuos ir kitus augalus reikia gebėti atskirti, nes dėmėtosios maudos yra pavojingos žmogui, o ypatingai nuodingi yra jų neprinokę vaisiai.

Grybautojai turi gerą taisyklę – nedėk į krepšį nepažįstamų grybų, ši taisyklė puikiai tinka ir vaistažolių ieškotojams“, – sako jis.

Kalbėdamas apie įrankius, kurių gali prireikti, pašnekovas pamini peilį, sodininko žirkles ir kastuvą, ir perspėja, kad yra tam tikrų augalų, kaip beržo grybas arba amalas, kurių be kopėčių pasiekti neįmanoma.

„Surinktų vaistažolių jokiais būdais nereikėtų dėti į plastikinę tarą, nes ypač jeigu bus suspaustos, jos gali sukaisti dėl fermentų, bakterijų ar grybelių poveikio.

Geriausiai tam tinka pinti krepšiai, medžiaginiai arba popieriniai maišeliai.

Turėkite omenyje ir tai, kad vaistažolės, kurios būna surinktos po lietaus arba nenukritus rasai, sugenda greičiau“, – patarimais dalinasi vaistininkas.

Ieškoti patariama atokesnėse vietose

K. Beržinio teigimu, vaistažolės, kurios bus surinktos natūralioje aplinkoje, turės daugiau veikliųjų medžiagų negu tos, kurios yra auginamos lysvėje, kadangi su kiekvienais metais dirvožemis vis labiau skursta.

„Reikėtų rinktis ne tik tas vietas, kurios yra atokiau nuo intensyvaus judėjimo kelių ar pramonės centrų, bet ir nuo žemdirbystės plotų, kur naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai ar herbicidai.

Į krepšį turėtų patekti tik sveiki, virusų, grybelių ar vabzdžių nepažeisti augalai ar jų dalys.

Idealu būtų, jeigu natūralioje augavietėje nuskintume tik apie 10 proc. vaistingųjų augalų, taip išsaugodami aplinką ateinantiems metams“, – tikina vaistininkas.

Anot jo, augalai veikliąsias medžiagas, tokias kaip antriniai metabolitai, gamina savo pačių apsaugai nuo nepalankių aplinkos sąlygų, ligų ar kenkėjų.

Pažeistame augale dalis medžiagų jau yra sunaudotos savigynai, todėl silpsta jų aktyvumas ir padidėja virsmo į nuodingas medžiagas tikimybė.

„Žiedai paprastai būna renkami žydėjimo pradžioje, o lapai – pilnai užaugę.

Žinoma, yra keletas išimčių, pavyzdžiui, pupalaiškiai daugiausiai veikliųjų medžiagų sukaupia nužydėję, o šalpusniai lapus auginti pradeda tik po žydėjimo.

Pumpurai dažniausiai renkami pilnai išbrinkę, bet dar nepradėję skleistis.

Labai svarbu atsiminti, kad juos džiovinti reikia vėsioje ir vėdinamoje patalpoje – kitaip jie gali išsprogti“, – dalinasi vaistininkas.

Pašnekovas priduria, kad eterinius aliejus kaupiančios žolės turi būti džiovinamos paskleidus storu sluoksniu, siekiant, kad kvapiųjų medžiagų išgaruotų kuo mažiau.

Tuo tarpu lupti augalų žievę jis pataria tik nuo kirtimui paskirtų šakų – prieš sprogstant pumpurams ji lengviausiai atsiskiria nuo medienos.

„Kalbant apie augalų šaknis, jose naudingųjų medžiagų bus gausu augalui nuvytus arba pavasarį, dar nepradėjus sprogti.

Kol augalas žydi ir žaliuoja, šaknyse daugiausia rasim cukrų.

Žinomesnius augalus, kaip gyvatžoles arba valerijoną, patogiausia rinkti rudenį – tuomet juos lengva ir rasti, ir atpažinti“, – pataria jis.

Nuo uždegiminių neinfekcinių ligų – darže augantys gaminiai

Paklaustas apie pačią veiksmingiausią vaistažolę, pašnekovas sako, kad tokios nėra, kadangi skirtingos sveikatos problemos gali reikalauti pačių įvairiausių augalų.

„Rinkdamas augalus ir vaistažoles pirmenybę visuomet atiduodu kelių paprasčiausių vaistažolių mišiniui:

po vieną dalį gysločių lapų, kraujažolių žolės, vaistinių ramunių žiedynų ir po pusę dalies jonažolių žolės ir mėtų lapų“, – pažymėjo K. Beržinis.

Jis teigia, kad tokį mišinį galima surinkti jau dabar, vasaros laikotarpiu, tačiau reikėtų atidžiai patikrinti, ar jonažolės nėra peržydėjusios.

Labai dažna sveikatos problema yra uždegiminės neinfekcinės ligos, o toks vaistažolių rinkinys tam gali puikiai pasitarnauti.

„Pavyzdžiui nuo šlapimtakių uždegimo, kai reikalingas diuretinis, priešuždegiminis, priešmikrobinis ar spazmus atpalaiduojantis poveikis, puikiai gali pagelbėti prieskonių mišinys iš svogūnų, salierų, petražolių, gelsvių, porų, morkų, pastarnokų, krapų ir česnakų.

Daržoves reikia susmulkinti peiliu, kad prarastumėte kuo mažiau vitaminų ir pašauti į džiovyklę.

Vėliau šaukštą šio mišinio reikėtų užpilti puse litro verdančio vandens ir palaikius apie pusvalandį nukošti bei išgerti per dieną“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas.

K. Beržinis pataria, kaip lengviau atsiminti, kiek laiko galima naudoti džiovintas vaistažoles – mintyse reikia piešti augalą su žiedais, lapais, stiebais ir šaknimis.

Galiojimo laikas yra toks pats, kaip įsivaizduojamo piešinio eiliškumas:

žiedus naudoti galima vienerius metus, lapus ir stiebus – dvejus metus, o šaknis, vaisius arba žievę – trejus metus.