Mėsos muštukas, plaktukas, minkštiklis – visiems puikiai pažįstamas virtuvės įrankis turi daug vardų ir vieną svarbią užduotį. Jis net ir kietą mėsą gali padėti paversti burnoje tirpstančiu patiekalu. Tik ar žinote, kodėl skiriasi mėsos plaktuko pusės? Kurią naudoti, priklauso nuo gaminamos mėsos.
Kad ir kokią mėsą pasirinktumėte, tobulam jos paruošimui gali labai praversti plaktukas, teigia „Iki“ mėsos technologas Gintaras Bičkovas. O jeigu žinosite, kaip tinkamai jį naudoti – gyvenimas gal ir neapsivers aukštyn kojomis, tačiau vakarienė bus skanesnė ir kokybiškesnė.
3 skirtingi paviršiai – kurį kam naudoti?
Mėsos plaktukas gali būti kvadrato arba ovalo formos, tai neturi didelio skirtumo. Tačiau kas yra svarbiausia – paprastai viena plaktuko pusė aiškiai skiriasi nuo kitos. Dažniausiai pasitaikančios faktūros yra piramidės formos dantys, pailgi grioveliai arba lyguma. Verta žinoti, kad kiekviena iš jų turi savo paskirtį.
„Žinoma, mėsą galima mušti bet kuria puse, tačiau tuomet nepasieksite geriausio rezultato. Kurią pusę naudoti, paprasčiausiai priklauso nuo to, kokią mėsą ruošiate“, – teigia G. Bičkovas ir dalijasi patarimais:
-
Dantuota pusė labiausiai tinka kietesnei kiaulienai. Ja puikiai suminkštinsite mėsą, o šniceliai ar karbonadai bus minkšti.
-
Tuo tarpu griovelių puse patariama ruošti jautieną – ji tinkamai suskaldo šios mėsos skaidulas, kurios gali sukietėti termiškai apdorojant. Šia puse išmušta jautiena bus ne guminė, o lengvai kramtoma – grioveliai nesunkiai suardys stiprias ir ilgas skaidulas. Ji tinka ir, pavyzdžiui, kiaulienos sprandinei.
-
Galiausiai, lygus paviršius geriausiai tinka minkštesnei mėsai, pavyzdžiui, nugarinei ar paukštienai. Ją galima naudoti ir jautienai. Ja taip pat galima papildomai išlyginti anksčiau kitomis plaktuko pusėmis išmuštą mėsą.
„Renkantis muštuką verta atkreipti dėmesį ne tik į jo paviršių, bet ir į medžiagą, iš kurios jis pagamintas. Medinis plaktukas atrodo ekologiškiausias variantas, bet jeigu ir su mėsa besiliečianti dalis yra medinė – gali kilti rimtų iššūkių. Kodėl? Nes kruopščiai išvalyti ir dezinfekuoti „dantis“ bus ypač sunku. Plyšiuose užsilikę žalios mėsos likučiai gali tapti taršos ir bakterijų šaltiniu bei vėliau užteršti kitus produktus“, – pataria mėsos technologas.
Kad ir virtuvė liktų švaresnė, geriausia prieš mušant mėsą ją įdėti tarp dviejų maistinės plėvelės lakštų. Taip išvengsite netvarkos, kartu ir apsaugosite mėsą nuo galimai ant plaktuko likusių likučių.
Ar mėsą būtina išmušti?
Plaktukas buvo dažnai naudojamas įrankis tėvų ir senelių namuose. O kas nutiktų, jei atsisakytumėte šios nemažai laiko ir jėgų reikalaujančios veiklos?
„Daug kas priklauso nuo mėsos rūšies, laukiamo rezultato ir mūsų pageidavimų, – teigia mėsos technologas. – Pavyzdžiui, lietuviai dažnai griliuose kepa kiaulienos sprandinę. Ją galima pjaustyti plonomis riekėmis, galima ir storesnes išmušti plaktuku. Abiejų variantų tikslas yra tas pats – kad kepdama mėsa nevirstų kieta ir stangria. Kepant raumenų skaidulos netenka vandens, o kai sprandinė turi šiek tiek daugiau riebalų, ji po kepimo ant grotelių bus minkštesnė. Išsilydę riebalai mėsai suteiks sultingumo.“
Dėl šios priežasties G. Bičkovas pataria sprandinėje plaktuku išmušti daugiausia riebiąsias mėsos dalis – tai suteiks puikų efektą kepant. Tačiau reikėtų nepersistengti, kad mėsa neprarastų savo struktūros ir netaptų per plona.
„Svarbu kiaulienos sprandinę marinuoti – tada mėsa būna geresnės, ne tokios stangrios struktūros nei šviežiai supjaustyta. Į marinatą įpilkite verta įpilti šiek tiek obuolių acto, garstyčių arba citrinos sulčių – dėl šių produktų kiaulienos sprandinė bus minkšta ir švelni. O prieskonius rinkitės pagal savo skonį – pavyzdžiui, maltą papriką, česnaką, pipirus“, – pataria mėsos technologas.
Apibendrindamas G. Bičkovas pabrėžia, kad nebūtina išmušti kiekvienos kepamos mėsos, bet daugeliu atvejų verta pasistengti ir vis tiek tai daryti – tai turi įtakos patiekalo kokybei, skoniui ir jo paruošimo greičiui. Išmuštą kepsnį bus lengviau tolygiai iškepti, o pats procesas vyks daug greičiau. Per ilgai kepamą mėsą nesunku sudeginti, o tuomet jis prarastų daug skonio ir maistingųjų vertybių.
