Šiandien, aplinkosaugos krizių akivaizdoje, svarbiu tapo vienas dalykas – turime iš naujo išmokti veikti bendruomenėse, atgaivinti kaimynystę.
Tyrimai rodo, kad daugiau negu pusė Baltijos šalyse gyvenančių žmonių su kaimynais nekuria ir nepalaiko draugiškų santykių – apsiribojama tik mandagiu pasisveikinimu.
O juk kaimynai yra tie žmonės, kurie gyvena arčiausiai ir gali ištiesti pagalbos ranką nelaimės atveju.
Jau beveik neabejojama, kad ateityje krizių, su kuriomis susidurs žmonija, tik daugės.
Nematytos ligos, migracija, karščio bangos – kaip su visais šiais iššūkiais ir grėsmėmis kovoti?
Kas turi prisiimti atsakomybę: kiekvienas žmogus, verslas, valstybė?
Apklausų duomenimis, dauguma lietuvių (85 proc.) žino apie klimato atšilimą, tačiau atsakomybę spręsti iš to kylančias problemas linkę permesti valdžiai, verslui, o ne prisiimti sau.
Vis dar tikimasi, kad pasaulinės problemos Lietuvą kažkokiu mistiniu būdu aplenks.
Deja, taip nebus.
Lietuvą lygiai taip pat, kaip ir kitus Žemės kampelius jau paliečia klimato pokyčiai: nyksta augalų, gyvūnų rūšys, o oras, vandenys ir dirvožemis yra užteršti.
Raktas – žmogaus teisės
Kalbėdami apie prisitaikymą prie galimų gamtosauginių krizių, politikai, verslas, mokslininkai viešoje erdvėje dažniausiai akcentuoja infrastruktūros nepritaikymą temperatūros svyravimams, trūkinėjančias globalias tiekimo grandines, ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Bet po šiais sudėtingais terminais slepiasi galimos socialinės problemos.
Lietuva išnaudoja Žemės išteklių daugiau, nei turi (mūsų šalies perviršio diena šiemet buvo balandžio 7 d.).
Tuo pat metu Lietuvos gyventojų skurdo lygis – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
2022 m. 21 proc. Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos.
Taigi, kažkur nesusieina galai: naudojame išteklių daugiau, nei reikia, bet kas penktas gyventojas gyvena skurde.
Atsakymą duoda klimato teisingumas (angl. climate justice): neteisingas išteklių paskirstymas tarp visuomenės narių.
Neteisingumo problemų pavieniai gyventojai neišspręs, čia reikia sisteminių pokyčių.
Tačiau šiems pokyčiams įvykti reikia visuomenės spaudimo.
O visuomenė spaudimą gali sukurti tik tada, kai ji pajėgi tai padaryti.
Kalbant apie gyventojų įgalinimą vykdyti pokyčius, sociologijos mokslininkai pabrėžia būtinybę žadinti kolektyvinę atsakomybę, didinti bendruomenių galimybę įsitraukti į procesus, gautas žinias ir taip paveikti priimamus sprendimus, kad jie būtų kuo draugiškesni aplinkai.
Būtent žmogaus teisės yra matomos kaip raktas sprendžiant klimato kaitos problemą.
Žmogaus teisė gyventi švarioje gamtinėje aplinkoje neatsiejama nuo jo teisės į gyvybę ir sveikatą.
Savivaldybių vaidmuo – kertinis
Bendruomenės, kaimynų vaidmuo – itin svarbus, susidūrus su krizėmis.
Net keturi iš penkių lietuvių tiki, jog, esant svarbiam reikalui, pagalbos ranką išties kaimynai.
Tačiau paradoksas – lietuviai kurti santykių su kaimynais neskuba. Tuomet, kaip atkurti ir sustiprinti kaimynų santykį, kas turi imtis sumanymo?
Jei gyventojams sunku patiems, kas galėtų jiems padėti?
Bendruomenių aktyvistai, nevyriausybinės organizacijos, socialiniai darbuotojai – tai organizacijos ir žmonės, veikiantys savivaldos lygmeniu.
Būtent savivalda matoma kaip lyderė, stiprinant žmonių, bendruomenių atsparumo įvairioms krizėms gebėjimus.
Savivaldybės stengiasi neatsilikti, kuria įvairius tvarumo planus, tačiau juose pasigendama holistinio požiūrio ir bendruomenių stiprinimo strategijos.
Įrankis, kurio savivaldybės neišnaudoja – „žaliasis“ socialinis darbas.
Šis terminas Lietuvoje dar pakankamai naujas.
Nuo įprasto socialinio darbo jis skiriasi tuo, kad skatina laikytis socialinio teisingumo ir žmogaus teisių, siekia mažinti socialinę nelygybę, atstovauja ateities kartų teisę gyventi sveikoje aplinkoje.
Kartu su kintančia visuomene išvien veikdamas „žaliasis“ socialinis darbas gali būti veiksmingas sprendžiant holistinio požiūrio reikalaujančias aplinkosaugos problemas.
Socialinis darbas – nesuprastas
Socialiniam darbui klimato krizių akivaizdoje skiriamas ypatingas vaidmuo.
Juk labiausiai nuo klimato pokyčių nukenčia ta visuomenės dalis, kuri yra labiausiai pažeidžiama.
Būtent socialiniai darbuotojai kasdien tiesiogiai dirba su šia grupe.
Deja, mūsų šalies socialiniai darbuotojai – pesimistiškai nusiteikę.
Šiuo metu jų profesija, o kartu ir vaidmuo visuomenėje, yra iki galo nesuprasti.
Visuomenės pokyčiams besiruošiantys ir kompetencijas įvairiuose mokymuose kaupiantys socialiniai darbuotojai kol kas vis dar atlieka „maisto dalintojų“ vaidmenį, o socialinis darbas suprantamas kaip vis griežčiau reglamentuojamas individualių paslaugų teikimo procesas.
Pamirštama kita socialinio darbo dimensija – globalių socialinių pokyčių valdymas, socialinio kapitalo kūrimas, įgalinimas ir atstovavimas žmogaus teisėms.
Socialiniai darbuotojai dirbdami su bendruomenėmis mato visas galimas rizikas ir padeda „nuleisti garą“ besikaupiančioms įtampoms.
Užsienyje yra gražių pavyzdžių, kaip socialiniai darbuotojai padeda rasti kalbą kaimynams, rengia bendruomenių šventes, įvairius užsiėmimus, kuriuose kaimynai turi galimybę būti kartu, bendrauti, vieni kitus pažinti.
Taip, svarbu yra infrastruktūra ir jos pritaikymas krizėms, bet ne mažiau svarbu yra tai, kaip artėjančius iššūkius priims ir atlaikys visuomenė.
Autorė yra Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro žinovė
