Šių metų sausį Dzūkijos nacionaliniame parke palei Marcinkonių-Varėnos kelią iškirtus plantacinį ūkinės paskirties mišką atverta 12,8 hektarų gamtiškai vertingos žemyninės kopos.
Artėjant svarbių įstatymų, kurie didintų gamtos apsaugą Lietuvoje, svarstymams Seime, iš miško ir medienos pramonę atstovaujančių lobistų pasipylė klaidinančios žinios apie šiuos gamtai svarbius darbus.
Gamtininkai dar kartą primena, kad žemyninių kopų atvėrimas – seniai mokslininkų numatyta veikla, kuri padės retoms atvirų vietų rūšims įsikurti ir klestėti.
Gamtininkas ir mokslininkas dr. Eduardas Budrys sako:
„Išskyrus pelkes, natūralių buveinių Lietuvoje beveik nelikę, tad dauguma žmonių natūralių buveinių – natūralaus miško su įvairiaamžiu ir įvairiarūšiu medynu bei natūralia sukcesine mozaika ar natūralios, gamtinių veiksnių palaikomos pievos – tiesiog nėra matę ir nė neįsivaizduoja, kaip jos turėtų atrodyti.
Pavyzdžiui, monokultūrinė medienos plantacija vadinanama mišku, o natūraliai, sukcesijos keliu susiformavęs įvairiarūšis medynas – šabakštynu, ir daugelis žmonių dėl ekologinio išprusimo stokos su tokia terminologija sutinka.
Gamtai reikia įvairovės, greta miškų reikia turėti atvirų plotų – pievų, tų pačių kopų.“
Jam pritaria žinomas gamtininkas ir laidų bei knygų apie gamtą kūrėjas Selemonas Paltanavičius.
Jis sako, kad pats lankėsi žemyninių kopų atvėrimo vietoje, jį džiugina toks sumanymas ir teigė, kad šie darbai – tai kadais žmogaus padarytų klaidų atitaisymas.
„Dzūkijai būdingos žemyninės kopos ir atviri smėlio ploteliai vienu metu žmogaus buvo sunaikinti sugalvojus ten pasodinti mišką.
Ieškota kaip iš kiekvieno metro kažkokią naudą išpešti ir prikaišiota tų medelių, visur, kur papuola.
O miškas juk turi turėti langus – atviras vietas, kur galėtų glaustis tik ten galintys gyventi augalai, gausybė vabzdžių.
Tam yra mokslas, yra europinė ir pasaulinė patirtis.
Mes turim pripažinti, kad užsodinti mišką ten, kur jis neturi augti, buvo klaida ir tą ištaisyti.
Reikia sugrąžinti pavyzdinius tokių atvirų smėlynų ruoželius, kur namus galėtų rasti retos rūšys.
Tai Dzūkijoje šiuo metu ir pradėta daryti.“ – pasakoja žinomas gamtininkas.
Dzūkijos kaimų istoriją ir kultūrą tyrinėjanti etnografė Onutė Drobelienė papildo, kad šiam regionui istoriškai buvo būdingi smėlynai, tarmiškai – pieskynai:
„Kaimų senoliai pasakoja, kad kaimas su kaimu sunkiai susisiekdavo, kumelaitės klimpdavę iki pilvo smėlyje.
Net ir kaimai aplink Marcinkonis vadinti pieskynų dzūkų kaimais.
Vietiniai gyventojai prievarta buvo varomi miško tuose smėlynuose sodinti.
Labai sunkus darbas buvęs.
Tekdavo tempti ant pečių brezentiniuose maišuose vandenį, sodinukus.
Nuolat reikėdavę atsodinti.
Atkūrus žemynines kopas, geriau suprasime ir šio krašto kultūrinį išskirtinumą, bei gyvenimo būdą.”
Plantacinį mišką pakeis Europos mastu saugomos buveinės
Naujausi tyrimai parodė, kad Lietuvoje labiausiai nyksta atviro kraštovaizdžio buveinės ir jose gyvenančios rūšys, tokių ekosistemų reikėtų atkurti daugiausiai.
Iki šiol vietose, kur atvertos žemyninės kopos, augo žmogaus pasodintas menkos gamtinės vertės miškas, o jį iškirtus ilgainiui čia turėtų įsikurti Europos mastu saugomos atviros buveinės su jose tarpstančiomis augalų ir gyvūnų rūšimis.
Teiginiai, kad čia sunaikintos kažkokios buveinės (buveine laikoma ES mastu saugoma teritorija, kurioje mokslininkai nustatė retų saugotinų gamtinių vertybių) yra melas.
„Svarbu suprasti, kad prieš tai čia nebuvo išskirtinių gamtinių vertybių.
Buvo paprastas, žmogaus sodintas plantacinis pušynas.
Kai kur nedideliuose ruoželiuose miško pakraščiuose kažkiek buvo išlikusių šilagėlių augimo vietų ir tiek.
Dabar gi, gamtininkai atvėrė didžiulius plotus toms pačioms šilagėlėms ar kitiems retiems augalams, vabzdžiams, gyvūnams.
Remiantis pasauline praktika, panašia kolegų Kuršių Nerijoje patirtimi, tai turėtų duoti didžiulį postūmį gamtai.“ – pasakoja Selemonas Paltanavičius.
Kopas atkurti gali gaisras arba pakankamo miško ploto iškirtimas
Mokslininko E. Budrio teigimu, natūraliai nesusivėrusios smiltpievės ant žemyninių kopų Dzūkijoje susidarydavo po miškuose vykusių gaisrų, todėl idealiausia būtų buvę tokias buveines atkurti būtent taikant kontroliuojamą deginimą:
„Būtų buvę geriau ne iškirsti, o išdeginti pušų plantacinį jaunuolyną, ar bent jau po medyno pašalinimo atlikti kirtavietėse susidariusių medienos atliekų ir miško paklotės išdeginimą iki atviro smėlio.
Tačiau, kiek žinau, Lietuvoje tokį išdeginimą atlikti net ir gamtotvarkos tikslais yra draudžiama dėl sukurtų biurokratinių ribojimų.
Tad šios buveinės yra vienas iš pavyzdžių, kai vardan intensyvesnio gamtos išteklių naudojimo ir pelno siekimo sukurti ribojimai trukdo išsaugoti Lietuvos gamtos natūralumą.“
Jį papildo į žemyninių kopų atkūrimą įsitraukęs mokslininkas prof. Gediminas Brazaitis teigdamas, kad pirminiame kopų atkūrimo žingsnyje deginimas nebuvo geriausias pasirinkimas:
„Gamtotvarkos priemonė buvo pasirinkta siekiant kuo didesnio poveikio nykstančiomis pustomų smėlynu rūšims, nes ir vyriausybės 2016 m. patvirtintas nacionalinio parko planas numato kopų atvėrimą.
Medyno deginimas būtų buvęs naudingas tam tikrai specializuotai rūšių grupei, susijusiai su šviežiai apdegusia mediena, tačiau būtų didelė viršūninio ir tuo pačiu nevaldomo miško gaisro rizika, plotas nesikeistų taip greitai į pustomą kopą.
Iškirtus medžius buvo sumažintas biomasės kiekis, kuris nėra būdinga seniesiems pustomiems kraštovaizdžiams.
Tikimasi, jog kopa be didesnio kiekio žuvusių ar gyvų medžių formuosis daug greičiau, nors tam, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas ir taip gali prireikti dešimtmečių ir nemažai pastangų.
Jos atsipirks, nes ši vietovė taps dar vienu išskirtiniu Dzūkijos kampeliu atkuriant tai, kas buvo prarasta.“
Mokslininkas taip pat priduria, kad siekiant palyginti taikytų gamtotvarkos priemonių poveikį, yra žadama dalyje atvertų žemyninių kopų atlikti kontroliuojamą paklotės deginimą.
Jei medyno deginimas Lietuvoje draudžiamas, tai paklotės deginimą vykdant gamtotvarką atlikti galima.
Paklaustas, ar kopų atkūrimas negalėjo būti pasiektas išvengiant plyno kirtimo, jis teigė, jog reikia atverti pakankamą plotą, kad kopoje prasidėtų natūralūs procesai.
„Aktyvi kopa turi būti didelė, nes vėjui reikia vietos įsibėgėti.
Palyginti su visu miško masyvu, iškertamas plotas yra labai nedidelis, tačiau tai leis žymiai pagerinti biologinės įvairovės padėtį.
Noriu pabrėžti, kad tai daroma labai nedidele apimtimi.
Iš viso kopų atvėrimui parinktos trys vietos, jos yra šalia pažintinių maršrutų ir kartu pasitarnaus visuomenės švietimui“, – teigia VDU Miško mokslų katedros profesorius.
Gamtos išsaugojimo veiksmai teisėti ir kelis kartus derinti
Lobistų žiniasklaidoje keliamos interpretacijos, kad gamtotvarka vykdyta neteisėtai yra melas.
Jokie teisės aktai nebuvo pažeisti, priešingai – buvo įgyvendintas senai mokslininkų numatytas planas.
Apie žemyninių kopų atvėrimą gamtininkai svajojo jau kone dešimtmetį.
Ši vizija buvo numatyta ir prieš septynis metus patvirtintame, visas derinimo su visuomene ir atsakingomis institucijomis procedūras praėjusiame Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymo plane.
Antrą kartą derinimas vyko tvirtinant šios vietovės gamtotvarkos planą, kurį rengiant įsijungė patyrę mokslininkai iš Vytauto Didžiojo universiteto ir kuris tapo Miškotvarkos projekto, pagal kurį vykdyti kirtimai, dalimi.
„Viskas vyko teisėtai. Urėdija atliko darbus pagal suderintą gamtotvarkos planą, palei kelią, kaip numato teisės aktai, medžius nukirto kelininkai.
Nors apie šiuos darbus vietovėje pranešė stendai, rengėme pristatymus vietos bendruomenėms, pranešimus ir reportažus žiniasklaidai, sutinkame, kad komunikacijos ir viešinimo niekada nebūna per daug ir jos galėjo būti dar daugiau.“ – pasakoja Valstybinės miškų urėdijos atstovas Sigitas Kvedaras.
Įžvelgia lobistų norą silpninti gamtosaugą
Gamtininkams pasirodė keista, kad žemyninių kopų atvėrimu Lrytas.lt žurnalistė Audrė Srėbalienė ir miško ir medienos pramonę atstovaujantys lobistai susidomėjo praėjus beveik pusmečiui po gamtotvarkos darbų.
Ir kaip tik tuo metu, kai pasirodė kiti du šios žurnalistės straipsniai, kvestionuojantys gamtosaugos prasmę ir kaip pagrindinius kalbėtojus cituojantys būtent lobistus, atstovaujančius miško bei žemės savininkus.
Tai vyksta artėjant Saugomų teritorijų ir Miškų įstatymų svarstymams Seime.
„Mano manymu toks tendencingas suaktyvėjimas ir bandymas prikibti prie vienokių ar kitokių gamtosauginių sumanymų yra sietinas būtent su artėjančiais svarbiais svarstymais Seime.
Juk šiuose įstatymuose, atliepiant visuomenės lūkesčius, ketinama stiprinti gamtos išsaugojimą.
Ar nebus šie svarbūs pakeitimai lobistų blokuojami kaip tai vyko su Nacionaliniu miškų susitarimu?
Man tai panašu į vieną didelę rengtą akciją silpninti gamtosaugą.“ – svarsto neseniai iš Aplinkos ministro patarėjo pareigų pasitraukęs gamtininkas ir žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis.
Žemyninių kopų atkūrimas vykdomas įgyvendinant Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymo planą.
Siekiant įgyvendinti šią priemonę, buvo parengtas gamtotvarkos planas, kurio sprendiniai buvo įtraukti į šios teritorijos miškotvarkos projektą.
Šis dokumentas parengtas vykdant projektą „Naturalit”, kurį finansuoja Europos Sąjungos LIFE programa ir Lietuvos Respublika
Video reportažas:
Susijęs straipsnis: čia.
