G. Nausėda. Dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią

Birželio 20 d. Seimo posėdyje Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda perskaitė savo ketvirtąjį metinį pranešimą. Kaip įtvirtinta Konstitucijos 84 straipsnyje, šalies vadovas metiniame pranešime apžvelgė padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką. Skelbiame visą Prezidento metinį pranešimą:

Mieli Lietuvos žmonės,

Gerbiami Lietuvos Respublikos Seimo nariai,

man didelė garbė, ir dar didesnė atsakomybė, atlikti pareigą, kurią numato Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Laiko tėkmė išryškina esmę – tai, ką turime svarbiausio ir brangiausio. Viską, už ką anksčiau kovojome ir ką gynėme. Viską, dėl ko verta kovoti artimiausioje ateityje.

Mūsų šalies nepriklausomybė, suverenitetas ir demokratija – tai mūsų turtas ir gerovės pagrindas.

Valstybingumo tradicija, išaugusi iš tautos kultūrinės savasties ir nenumalšinamo laisvės troškimo, – tai mūsų įkvėpimo šaltinis.

Lietuvos žmonės nepailsdami rūpinasi savo šeimos, bendruomenės ir visos valstybės ateitimi. Kiekvieno indėlis svarbus, kuriant bendrąjį gėrį. Kiekvienas turi teisę į valstybės apsaugą.

Tačiau galimybė oriai, saugiai ir taikiai siekti gyvenimo tikslų nėra savaime suprantama. Kartą praradus laisvę, ją susigrąžinti gali būti nepaprastai sunku.

Laisvę privalome ginti kasdien, nelaukdami, kol mūsų horizontą užtemdys karo ir tironijos grėsmė.

Rimto perspėjimo sulaukėme prieš 482 dienas, kai Rusija su Baltarusijos pagalba užpuolė Ukrainą.

Nusikalstamas karas tęsiasi jau beveik 16 mėnesių. Neišprovokuota karinė agresija prieš istoriškai artimą šalį skaudžiai palietė kiekvieną iš mūsų. Ukrainai padeda visa Lietuva. Dėl to, tikiu, jau dabar esame vieningesni, stipresni ir atsparesni.

Džiaugiuosi Vilniuje veikiančiu Ukrainos centru, kuris tapo užuovėja tūkstančiams ukrainiečių. Esu dėkingas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, savivaldai ir verslo įmonėms už siunčiamą paramą Ukrainai, taip pat nuoširdų rūpestį, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose įsikūrusiems ukrainiečiams nieko netrūktų.

Lietuvos ir Vakarų demokratinio pasaulio politinė, karinė, finansinė ir humanitarinė pagalba kasdien gelbsti gyvybes. Kartu mes padedame Ukrainai ne tik atsilaikyti, bet ir vaduoti užgrobtas teritorijas.

Negalime sustoti. Jau ne viena šalis suplanavo ir deklaravo daugiametes karinės, ekonominės ir finansinės paramos programas, taip parodydamos politinių įsipareigojimų Ukrainos pergalei tęstinumą. Priimti atitinkamus sprendimus artimiausiam laikotarpiui turime ir mes Lietuvoje.

Gerbiamieji,

kol Ukrainos žmonės tęsia didvyrišką kovą už savo laisvę ir šalies ateitį, mūsų pareiga – pasirūpinti Lietuvos saugumu.

Rusijos grėsmė Lietuvai ir visam mūsų regionui nemažėja. Priešingai – matome pastangas kaupti ginkluotę Kaliningrade, girdime apie planus telkti pajėgas prie rytinių NATO sienų, branduolinis ginklas dislokuojamas Baltarusijoje.

Šiuos iššūkius turime vertinti rimtai ir atsakingai. Atitinkamai ir reaguoti.

Turime patys būti tikri, ir įtikinti mūsų partnerius bei potencialius priešininkus, kad lemiamą akimirką būsime drąsūs ir ryžtingi, ir kad pajėgsime apsiginti.

Pripažinę, kad Rusija kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybei, privalome kuo efektyviau išnaudoti kiekvieną dieną. Tik būdami visapusiškai stiprūs atlaikysime bet kokius išbandymus.

Netrukus, liepos mėnesį, Vilniuje vyks NATO valstybių vadovų susitikimas. Tai istorinis įvykis ir didžiulis mūsų visų pasiekimas.

Per prabėgusius metus su Aljanso šalių vadovais daugybę kartų aptariau būtinybę įgyvendinti Madride pasiektus susitarimus ir greičiau reaguoti į besikeičiančią saugumo situaciją. Pabrėžiau rytinių NATO sienų stiprinimo būtinybę. Akcentavau, kad mūsų šalyje turi atsirasti kovinės brigados dydžio vienetas su visa būtina parama.

Tikiuosi, kad susitikę Vilniuje galėsime patvirtinti, kad esame sutarę ne tik dėl rotacinio oro gynybos modelio, bet ir dėl naujų detalių regioninių gynybos planų.

Diskutuosime ir apie karinį mobilumą kaip veiksmingo sąjungininkių pastiprinimo prielaidą. Lietuva sieks sutarimo dėl išankstinio ginkluotės bei technikos dislokavimo prie Aljanso sienų, kas leistų sutrumpinti NATO reagavimo į galimą agresiją laiką.

Mūsų akiratyje, be abejo, bus Ukraina. Tarsimės ne tik apie tolesnį karinės pagalbos teikimą laisvę ginančiai šaliai, bet ir dėl jos santykio su Aljansu. Lietuva tvirtai pasisako už Ukrainos narystę NATO. Ieškome būdo dar labiau suartinti Ukrainą su Aljansu, jau dabar sustiprinant praktinį bendradarbiavimą.

Vilniuje taip pat pasveikinsime naująja NATO nare tapusią Suomiją. Su viltimi žvelgiame ir į Švediją, kurios narystė reikšmingai sustiprintų Baltijos jūros regiono bei viso Aljanso saugumą.

Galiausiai NATO valstybių vadovai daug dėmesio skirs gynybos finansavimui. Jei norime, kad Aljansas išlaikytų savo technologinį ir gynybinį pranašumą, 2 proc. BVP, skiriami gynybai, turi tapti naujomis „grindimis“. Pagrindu, ant kurio statysime NATO ateities stiprybę.

Lietuva jau dabar rodo kitoms NATO šalims pavyzdį, gynybai skirdama 2,5 proc. BVP. Ateityje, tikiu, pasieksime ir 3 procentus.

Kiekvienas gynybai išleistas euras turi prisidėti prie Lietuvos kariuomenės modernizacijos, stiprinti mūsų valstybę ir didinti jos saugumą.

Valstybės gynimo taryboje jau priimtas sprendimas Lietuvoje kurti diviziją. Tam reikia kuo greičiau įsigyti reikalingą ginkluotę ir techniką, plėsti infrastruktūrą. Viso to su dabartiniu finansavimu nepadarysime.

Atsižvelgdami į Ukrainoje išmoktas pamokas, turime stiprinti nacionalinius ir regioninius oro gynybos pajėgumus, ankstinti vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų įsigijimą, didinti būtinąsias kariuomenės atsargas.

Svarbūs žingsniai stiprinant valstybės karinį saugumą jau daromi. Puikūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai materializuojasi vis naujose srityse. Kartu su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda pradėjome dialogą apie pratybų su Lenkijos ginkluotosiomis pajėgomis mūsų šalyje planą, įskaitant ir Suvalkų koridoriaus gynybą. 

Siekdami greitesnio Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje, pirmiausia privalėsime atlikti savo pačių namų darbus ir tinkamai pasiruošti sąjungininkų pajėgų priėmimui.

Suprantu, kad gali išsiskirti nuomonės dėl metodų ir priemonių, kaip greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tačiau jaučiu pareigą dar kartą pakviesti visus Lietuvos politikus susilaikyti nuo pagundos asmeninius politinius interesus iškelti aukščiau nacionalinio saugumo tikslų.

Neabejoju, kad prireikus galime rasti bendrų sprendimų. Tuo įsitikinau, pasiūlęs 2023 m. valstybės biudžete numatyti galimybę krašto apsaugos projektų išlaidas dengti skolinantis iki 3 proc. BVP.

Praėjusiais metais taip pat buvo pasiektas parlamentinių partijų susitarimas dėl Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos stiprinimo artimiausiu laikotarpiu. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad jis neatliepė pasiūlymų dėl visuotinio šaukimo bei asignavimų gynybai didinimo.

Neabejoju, kad visuotinės karo prievolės klausimas niekur nedings. Egzistencinės grėsmės sąlygomis privalome sparčiau gausinti kariuomenės rezervą ir geriau atspindėti visų Lietuvos piliečių lygybę bei pareigą Tėvynei.

Ateityje turėsime dar daugiau dėmesio skirti piliečių valiai priešintis. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad tai – lemiamas valstybės saugumo elementas. Pilietinis ir patriotinis ugdymas bei piliečių integravimas į šalies gynybą Lietuvoje turi tapti prioritetu.

Sveikintina iniciatyva jau nuo kitų metų rugsėjo įvesti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tam reikės ir tinkamai parengtų pedagogų.

Visuotinės gynybos sistemai taip pat reikalingas valstybės gyvybiškai svarbių funkcijų užtikrinimas tiek taikos, tiek ir krizės bei karo atveju. Tam reikia dar geriau apsaugoti valstybės kritinę infrastruktūrą ir toliau auginti mūsų kibernetinius raumenis.

Civilinės saugos srityje laikas atsikratyti formalaus ir atmestino požiūrio, liautis dangstytis popieriniais planais. Reikalinga aiški kiekvienos grandies atsakomybė ir reguliariai vykdomos pratybos, orientuotos į trūkumų šalinimą. Nebegalime toleruoti atotrūkio tarp planų ir realybės.

Privalome mokytis ir iš karo Ukrainoje pamokų. Būtina įrengti kuo daugiau gyventojų priedangų, užtikrinti tinkamą įspėjimo sistemų ir kitų saugumo priemonių veikimą.

Gerbiamieji,

artimiausiu metu Lietuvai teks veikti tarptautinėje aplinkoje, kuri pasidarė sunkiau prognozuojama ir dėl to – grėsmingesnė.

Vakarų valstybių šeimoje neturi būti vietos svyravimui, neryžtingumui, nuolaidžiavimui. Vadinamoji Realpolitik ne užkardė, o padrąsino Vladimirą Putiną pradėti barbarišką karą Ukrainoje.

Akivaizdu, kad be Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimo Europa nebus nei vieninga, nei saugi. Tai liepą akcentuosiu per susitikimą su Prezidentu Joe Bidenu.

Privalome siekti, kad Jungtinių Valstijų dėmesys Lietuvos saugumui išliktų nepakitęs. Mus sieja daug bendrų interesų. Ne tik siekiame stabdyti Rusijos agresiją, bet ir su nerimu stebime Kinijos vaidmens augimą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, plėtojamus ryšius su Rusija, ekonominį šantažą.

Artimiausius dešimtmečius, tikėtina, matysime dar glaudesnį autoritarinių režimų bendradarbiavimą. Turime būti pasirengę.

Rusija aktyviai veikia mūsų regiono šalyse, kurios nėra NATO ir Europos Sąjungos narės, ir naudojasi jų pažeidžiamumu. Mūsų akivaizdoje naudojamas visas hibridinio karo priemonių paketas – nuo dezinformacijos ir propagandos iki agentų verbavimo, papirkinėjimo ir šantažo.

Nepuoselėkime iliuzijų – ir mes esame taikinyje. Turime dar daugiau dėmesio skirti ardomųjų veiklų užkardymui, stiprinti žvalgybos ir kontržvalgybos institucijas. Kviečiu buvusius pareigūnus ir esamus valstybės politikus gerai pagalvoti, ar asmeninių sąskaitų suvedinėjimas nekenkia nacionaliniam saugumui.

Išskirtinio mūsų dėmesio reikalauja Baltarusija. Šios šalies režimas įstūmė save į priklausomybės nuo Rusijos voratinklį, o dabar leidžiasi jos virškinamas. Kartu nyksta ir Baltarusija. Tai jau atvedė ir prie nesaugios Astravo atominės elektrinės statybų, ir prie nusikaltimų žmoniškumui Bučoje bei Irpinėje, kur žudikai su Rusijos armijos uniforma atėjo iš Baltarusijos.

Sparčiai blogėja Baltarusijos žmogaus teisių padėtis. Opozicijos lyderiai suimti, partijų veikla persekiojama, kankinimai tapo norma. Nepriklausoma žiniasklaida sunaikinta, aktyvios pilietinės visuomenės organizacijos uždarytos. Įvesta mirties bausmė už teroro aktus tapo totalitarinės visuomenės kontrolės vėzdu.

Tarptautinės visuomenės, o kartu ir Lietuvos, pareiga – izoliuoti Baltarusijos režimą ir taikyti griežtas tarptautines sankcijas. Privalome siekti, kad šioje šalyje būtų paleisti ir reabilituoti politiniai kaliniai, taip pat surengti skaidrūs ir demokratiški rinkimai.

Aktuali išlieka ir Astravo branduolinės jėgainės problema. Nepaisydamas pernai branduolinėje jėgainėje nuslėptų rimtų incidentų, kuriuos atskleidė Lietuvos žvalgyba, Baltarusijos režimas paleidžia antrąjį jos bloką.

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė į valdžią atėjo su pažadais stabdyti Astravo jėgainę. Nors to padaryti nepavyko, nuleisti rankas – ne išeitis. Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, būtinas sklandus ir vieningas šalies institucijų darbas.

Asmeniškai pasiekiau, kad Astravo atominė elektrinė būtų pripažinta visos Europos Sąjungos problema. Tai atspindi priimtos Europos Vadovų Tarybų išvados. Atsakingoms institucijoms metas teikti konkrečius pasiūlymus dėl priemonių kovai su Astravo grėsme. Laukti nebegalime.

Ne mažiau svarbu, kad Europos Sąjunga mažintų priklausomybę nuo Rusijos branduolinių technologijų. „Rosatom“ tarptautinių sankcijų nusipelno ne tik už veiksmus Rusijos užgrobtoje Ukrainos Zaporižios atominėje elektrinėje, bet ir Astrave.

Itin svarbi užduotis tenka Vyriausybei – spartinti Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizaciją su kontinentine Europa. Šie metai lemiami, siekiant kuo greitesnio atsijungimo nuo BRELL tinklo.

Pradėjus skaičiuoti jau 20-uosius Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO metus, ar esame pasirengę atsikratyti šios priklausomybės nuo Rusijos? Neabejoju, kad taip. Tai – mūsų pareiga visiems Lietuvos piliečiams.

Gerbiamieji,

žvelgdami į regiono šalių likimą, matome, kad bandymai likti pilkojoje zonoje, svyruojant tarp Vakarų ir Rytų, anksčiau ar vėliau baigiasi nesėkme.

Lietuva apsisprendė labai anksti – ir niekada nesudvejojo. Šiandien nuoširdžiai palaikome tuos, kurie renkasi euroatlantinės integracijos kelią.

Džiugina Europos Sąjungos sprendimai dėl Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų šalių. Pačiame karo įkarštyje Ukraina sugebėjo pasiekti kandidatės statusą. Tikiuosi, kad dar šiais metais – karo metais! – bus priimtas ir sprendimas dėl Europos Sąjungos bei Ukrainos derybų pradžios.

Karas Ukrainoje sutelkė Europą. Savo akimis regėjau, kaip vienoje Europos Vadovų Taryboje po kitos sutelkėme politinę valią temoms, vienaip ar kitaip susijusioms su atkirčiu Rusijos agresijai. Pagaliau išgirdau tai, ko siekiau keletą metų, – kad užteks nuolaidžiauti Rusijai. Pamačiau daugiau Europos, daugiau drąsos kartu veikti pasaulyje.

Energetinis šantažas, kurio griebėsi Rusija, taip pat privertė nusiimti rožinius akinius tuos kolegas, kurie juos dar turėjo. Lietuvos sprendimas atsisakyti rusiškos energijos importo tapo pavyzdžiu kitoms Europos Sąjungos šalims.

Atsispirti Rusijos spaudimui turėsime ir istorinės atminties srityje. Stovėdama ant kreivų ideologizuotos istorijos kojų Rusija kuria išgalvotus istorinius pasakojimus ir siekia klaidinti Europos gyventojus. Neigdama arba pateisindama stalinistinio režimo nusikaltimus, Rusija kėsinasi į juos patyrusių šalių suverenitetą.

Europa neturi teisės žiūrėti į tai pro pirštus. Todėl praėjusių metų liepos mėnesį kartu su Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Rumunijos vadovais paraginome Europos Sąjungos institucijas pasirūpinti Europos istorinės atminties politika, taip pat tinkamai įvertinti ir įamžinti sovietinio režimo aukų atminimą. Tik objektyviai įvertinę totalitarinius režimus ir pasmerkę sovietinius nusikaltimus, pasiektume realią, o ne fasadinę visos Europos vienybę.

Apie tai pernai kalbėjome ir Kaune – Europos kultūros sostinėje. Ieškojome būdų, kaip atnaujinti Europos idėją. Juk Europa – tai nuolatinis gyvas civilizacinių, kultūrinių ir politinių pasirinkimų procesas.

Kauno – Europos kultūros sostinės platforma taip pat dar kartą priminė, kaip svarbu mums aktyviai dalyvauti Europos kultūriniame gyvenime. Tam turime geriau pažinti ir puoselėti tai, ką patys turime geriausio.

Visai neseniai, praėjusiais metais, iš šios tribūnos prakalbęs apie mūsų garbės reikalą – naują mėnraščio „Aušra“ leidimą, negalėjau net įsivaizduoti, kad ji taip greitai iškeliaus į Lietuvos mokyklas, bibliotekas ir muziejus. Šiandien „Aušra“ leidžia jaunajai kartai prisiliesti prie lietuviškumo bei laisvės siekio ištakų.

Ateityje turėsime ne tik tvirtai remtis į savo šaknis, bet ir kryptingai siekti lituanistinės programos įgyvendinimo visame pasaulyje. Atsietai vykdomas lituanistinio švietimo, lituanistikos mokslinių tyrimų bei lituanistikos ir baltistikos centrų veiklas turi keisti nuoseklus strateginis veikimas ir institucijų bendradarbiavimas.

Neabejokime – Lietuvos minkštoji galia turi potencialo. Tai iliustruoja ir įsibėgėjęs pasirengimas Lietuvos sezonui Prancūzijoje, dėl kurio sutariau su Prezidentu Emmanueliu Macronu dar 2021 metais.

Tam, kad šio potencialo būtų dar daugiau, turime užtikrinti, kad kultūra pagaliau rastų deramą vietą valstybės politikoje. Privalome rūpintis savo kultūros paveldo apsauga, daugiau dėmesio skirti kultūros ir švietimo sąryšiui, galiausiai – parengti ir priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą.

Mūsų šalies Konstitucija numato, kad kultūra turi būti prieinama kiekvienam piliečiui. Kiekvienas turi teisę į kūrybinę laisvę, kaip ir galimybę pažinti turtingą Lietuvos, lietuvių ir čia gyvenančių tautų paveldą. Tai užtikrinę, tikiu, būsime įdomesni ne tik sau, bet ir visos Europos bei pasaulio žmonėms. O kartu – ir vertybiškai stipresni bei atsparesni.

Gerbiamieji,

tolesnis darnus Lietuvos valstybės augimas neatsiejamas nuo mūsų ekonomikos augimo.

Dabartinėje sudėtingoje ekonominėje situacijoje, kaupiantis recesijos debesims, būtina nepamiršti, kad per krizę visada pigiau padėti gyventojams ir verslui, negu juos palikti likimo valiai.

Recesijos grėsmė taip pat nepanaikina būtinybės toliau mažinti socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę, plėtoti regionus, užtikrinti švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumą bei kokybę.

Tikiu, kad ateityje galėsime dar daugiau padaryti dėl šeimų su vaikais, jaunimo, senjorų, žmonių su negalia, nepasiturinčiųjų ir kitų, kam Lietuvoje reikalinga pagalba.

Teigiamų ženklų jau yra. Visuomenės nuomonė ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas lemia politikų mąstysenos pokyčius. Gerovės valstybės siekis palaipsniui įsitvirtina politinėje darbotvarkėje.

Reaguojant į beprecedentį infliacijos šuolį, pakoreguotas 2022 m. valstybės biudžetas. Kartu su 2023 m. biudžetu priimtas naujas pagalbos paketas su elektros ir dujų kainų kompensacijomis gyventojams, tęstiniu neapmokestinamojo pajamų dydžio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimu.

Džiugina ir bendros pastangos sušvelninti energijos kainų, taip pat palūkanų šoko poveikį Lietuvos verslui. Savalaikiai sprendimai dėl energijos kainų kompensavimo ir galimybė pigiau skolintis investicijoms iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo suteikė šalies ūkiui viltį, kad jis nebus pamirštas.

Pažangias investicijas paskatintų ir įgyvendintas siūlymas pratęsti pelno mokesčio paskatas.

Daugiau energijos į ekonomiką įlies pradėjęs veikti nacionalinis plėtros bankas, kurio idėją nuosekliai kėliau nuo pat kadencijos pradžios.

Pagaliau sulaukėme ir ilgai žadėtos mokesčių reformos plano. Siūlymas aukštoms pajamoms mokesčius skaičiuoti pagal dydį, o ne pagal veiklos formą – svarbus žingsnis link didesnio mokesčių teisingumo.

Tačiau reformos pasiūlymuose tebėra esminių trūkumų, ypač dėl individualios veiklos apmokestinimo pokyčių, kurie neigiamai paveiktų mažas ir vidutines pajamas gaunančius asmenis. Nuostatas, kurios neatitinka pamatinės reformos logikos, reikėtų kuo greičiau pataisyti.

Inicijavau papildomo pensijų indeksavimo mechanizmą, kuris netrukus leis pasiekti 50 proc. pakeitimo normą, tai yra santykį tarp pensijos ir buvusio atlyginimo. Negalime trypčioti vietoje ir laukti geresnių laikų. Nėra kito būdo garantuoti 60 ar 70 proc. pakeitimo normą – tik nuolat jos siekti.

Pasinaudodamas proga, noriu pasidžiaugti, kad Seimas atsižvelgė į mano poziciją nenaikinti vaistų priemokų kompensacijų senyvo amžiaus žmonėms bei žmonėms su negalia.

Optimistiškai nuteikia ir kintančio požiūrio į žmones su negalia ženklai. Patvirtinti nauji asmenų su negalia teisių apsaugos pagrindai, tikėkimės, įgalins sistemą ateiti pas žmogų, užuot žmogui ieškojus, kaip pačiam į sistemą prasibrauti.

Spartesniam visos fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymui bus reikalingas ir mąstymo pokytis. Kiekvienas bendruomenės, organizacijos narys, politikas turi galvoti, kaip padaryti žmonių su negalia gyvenimą patogesnį, ir pradėti nuo savo atsakomybės lauko.

Svarbiu simboliniu žingsniu tapo sportininkų lygių teisių į premijas, nepaisant turimų galių ar negalių, įtvirtinimas įstatymu. Aukšto meistriškumo sporto finansavimo sistemą galime statyti tik ant lygiateisiškumo pamato.

Jei sportininkams daugiau dėmesio skirtume jų ankstyvame amžiuje, taip pat ruošiantis varžyboms, galbūt tiek daug aistrų nekeltų ir premijų skirstymas.

Mūsų Sporto įstatyme vaikai paminėti 4 kartus. Premija – 14 kartų. Sutelkę tiek daug dėmesio į medalius ir sporto pasiekimus, ignoruojame vaikų fizinį aktyvumą, įtraukimą į sporto veiklas, prasmingą užimtumą, galiausiai – ir šeimų gerovę.

Tačiau sveiko gyvenimo pagrindas klojamas pirmaisiais gyvenimo metais ir dešimtmečiais. Todėl valstybė turi investuoti į vaikų sveikatą, skatindama sveikus pasirinkimus, kad vėliau reikėtų mažiau lėšų išleisti vaistams.

O tais atvejais, kai ligos vaikus užklumpa netikėtai ir grasina vos prasidėjusiam gyvenimui, tai negali būti vien tėvų rūpestis. Mes, kaip visuomenė, turėtume vengti viduramžiškų nuosprendžių, kad vienas ar kitas gydymo būdas yra „per brangus“ ar „neapsimoka“.

Ne, pirmiausia specialistų žodis turi lemti, ar gydymas veiksmingas, ir ar apskritai įmanoma padėti. Toks turi būti pagrindinis kriterijus gydant visus žmones ir taip aš įsivaizduoju vienodą teisę į sveikatos priežiūrą.

Deja, šiandien bendra sveikatos sistemos padėtis nėra gera, ar net patenkinama. Sveikatos reforma, kaip ir daugelis kitų, Lietuvos žmonių lūpose pamažu virsta prakeiksmu.

Seimui pernai vasarą priėmus sveikatos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, esminių permainų pažadai liko pakibę ore. Sumažėjusių eilių, didesnio sveikatos paslaugų pasiekiamumo, operatyvesnės pagalbos, skaidrumo tebelaukiame iki šiol.

Išnaudoję tiek daug galimybių klysti, šiandien tokios teisės nebeturime. Reforma dėl reformos yra beprasmė, jos naudą turi apčiuopti žmonės. Geriausia – čia ir dabar, ar bent artimiausioje ateityje.

Dažnai primenu Lietuvos savivaldybių merams, kad ir jie gali savo iniciatyva stumti sveikatos reformos traukinį pirmyn. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad stumti galima, bet reikalinga ir stipri traukos jėga. Reikalingas Sveikatos apsaugos ministerijos lokomotyvas, be kurio savivaldybių pastangos gali nueiti perniek.

Ne tik sveikatos priežiūros, bet ir daugelyje kitų sričių šiandien matome didžiulį norą sumažinti išlaidas, pagražinti biudžeto eilutę, kaip mėgstama sakyti, optimizuoti. Kartais tai panašu į šaudymo varžybas, kas pastebės – ir sunaikins – kokią neva perteklinę funkciją.

Tačiau buhalterinė eilutė – dar ne viskas. Būtina kurti žmonėms ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę.

Ten, kur nėra kokybiškų sveikatos, švietimo, socialinių, kultūrinių paslaugų, nėra viešojo transporto, nėra ir nenumatomos investicijos į infrastruktūrą, nebus ir žmonių. Ten nebus ką veikti ir dėl ko gyventi. Ten neklestės ir verslas. Šie regionai bus pasmerktì sąstingiui, o ilgainiui ir sunykimui.

Todėl turime susimąstyti, ko reikia ne finansinėms ataskaitoms, o žmonėms.

Artimiausioje ateityje mums teks spręsti dar sudėtingesnius demografinius iššūkius. Jau dabar akivaizdu, kad pavienių idėjų, tokių kaip subalansuotas imigracijos skatinimas, nepakanka. Šeimos politika Lietuvoje lieka podukros vietoje.

Šeimas prisimename tik per Motinos ar Tėvo dieną, gal dar vaikų gynimo šventes. O kodėl neužsibrėžus išties ambicingo tikslo – pavyzdžiui, tapti šeimoms draugiškiausia Europos Sąjungos valstybe?

Pradėti galima nuo mokestinių paskatų. Pastaraisiais metais pasiekėme įspūdingą pažangą, didindami neapmokestinamąjį pajamų dydį. Netolimoje perspektyvoje jis turėtų susilyginti su minimaliu mėnesiniu atlyginimu. Tai tik laiko ir politinės valios klausimas.

Tačiau kodėl pirmiausia nepasirūpinus šeimomis su vaikais? Taikykime joms universalų, minimalios algos dydžio neapmokestinamąjį pajamų dydį, nepriklausomai nuo to, ar tėvai dirba samdomą darbą, ar patys sau susikūrė darbo vietą.

Neabejoju, naudą pajustume labai greitai. Svarbiausia – ją pirmosios patirtų Lietuvos šeimos su vaikais.

Tėvams reikšmingai padėtų ir tolygiai prieinamas kokybiškas švietimas. Tačiau kol kas įsibėgėjusi švietimo komercializacija, kuri ne tik nėra stabdoma, bet ir toliau skatinama, tik dar labiau didina socialinę atskirtį ir programuoja naujas problemas ateičiai. Tuo tarpu valstybinės švietimo sistemos stiprinimas buksuoja.

Nesinorėtų, kad ir Tūkstantmečio mokyklų programa taptų dar viena savitiksle reforma, skirta pirmiausia europiniams pinigams įsisavinti, o ne vaikų mokymosi sąlygoms pagerinti.

Todėl būtina įvertinti tarpinius Tūkstantmečio mokyklų programos rezultatus, tikrinant pažangos planų turinio atitiktį deklaruojamiems siekiams, laiku nustatyti trūkumus ir juos pašalinti.

Šiuo metu priimami sprendimai ir dėl mokyklų tinklo pertvarkos kriterijų, ir dėl programų atnaujinimo – lydimi leitmotyvo, kad viskas nuspręsta, ir nieko naujo sugalvoti negalime. Šitaip politinių sprendimų našta didele dalimi perkeliama ant mokytojų pečių. Mūsų pedagogai ir toliau negailestingai stumiami tarp tėvų reikalavimų kūjo ir švietimo biurokratijos priekalo. Vieni mokytojai praranda viltį. Kiti išeina. Arba neateina, net ir užbaigę valstybės remiamas pedagogikos studijas.

Tad ar nebus taip, kad ir 2025 m. lygiai taip pat grąžysime rankas dėl mokytojo profesijos prestižo? Ar vėl triumfuos skeptikai, kurie dar prieš 5–6 metus sakė, kad užmojis atkurti tą prestižą baigsis šnipštu. Prestižas arba yra, arba jo nėra. Ir sukurti jį gali tik konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, mokytojų darbo užmokesčio didinimo programa.

Tuo pačiu kviečiu Lietuvos pedagogų bendruomenę aktyviau pasisakyti švietimo strategijos klausimais, padedant visuomenei geriau suvokti galimas alternatyvas. Jūsų, mieli mokytojai, pilietinė pozicija reikalinga dabar, o ne rytoj ar poryt.

Visi kartu galime siekti Lietuvos vaikų gerovės ir vengti veiksmų, kurie jai kenkia. Todėl pasipriešinau privalomam pagrindinį išsilavinimą įgijusių vaikų skirstymui į profesines ir bendrojo ugdymo mokyklas. Sveikinu Seimo sprendimą atsižvelgti į pastabas.

Jau artimiausiais metais turėsime užtikrinti, kad visa švietimo sistema veiktų kaip socialinio mobilumo liftas, užuot įtvirtinusi esamas socialines ir ekonomines skirtis.

Nuo pirmųjų švietimo žingsnių vaikai iš socialiai pažeidžiamos aplinkos turi jausti tvirtą padrąsinimą siekti išsilavinimo. Tam skirtas dar 2020 m. mano inicijuotas „Lygaus starto“ paketas, kuris kasmet vis daugiau vaikų įtraukia į ikimokyklinį ugdymą.

Ekonominei ir kultūrinei atskirčiai mažinti turi pasitarnauti ir įtraukiojo ugdymo plėtra. Jau sutarėme, kad visos mokyklos turi atsiverti įvairiausių poreikių mokiniams. Tačiau rezultatų nesulauksime, jei įtraukiojo ugdymo plėtrai ir toliau nebus skiriama pakankamai išteklių.

Pasigirstantys siūlymai Švietimo įstatymo pakeitimus įgyvendinti vėliau arba ne visa apimtimi tėra dar vienas bandymas problemas sušluoti po kilimu.

Ne, Lietuvoje negali būti pamirštų vaikų. Kiekvienas gyvenimas yra unikalus, todėl neturi tapti biurokratinio nerangumo įkaitu.

Išmintingų sprendimų reikia ir vykdant kolegijų tinklo pertvarką. Keliami reikalavimai dėl studentų skaičiaus, visu etatu dirbančių ir mokslinį laipsnį turinčių dėstytojų skaičiaus, absolventų sėkmės darbo rinkoje visas kolegijas kerpa pagal vienodą kurpalį.

Tačiau kiekviena aukštoji mokykla veikia skirtingomis sąlygomis. Svarstant kolegijų ateities perspektyvą, būtina įvertinti kiekvienos jų indėlį į konkretaus regiono plėtrą. Turime užtikrinti, kad aukštasis mokslas neišnyktų iš regionų, o jo kokybė gerėtų ir būtų pagrįsta moksline veikla.

Mūsų žingsnius kultūros ir švietimo srityje turi lemti supratimas, kad Lietuvos Respublika, nors ir remiasi į gilias tradicijas, tebėra jauna valstybė. Kiekvieni metai, kuriuos praleidžiame laisvi ir nepriklausomai, yra aukso vertės valstybingumui stiprinti. Kiekvienas jaunas žmogus – tai mūsų valstybės šiandiena ir rytdiena. Todėl švietimas turi būti ne tik kokybiškas, bet ir vykti saugioje aplinkoje.

Narkotikų plitimas mokyklose negali tapti dar viena statistine eilute policijos ataskaitose ar medikų pranešimuose. Privalome naudoti visas priemones šiam vėžiui sustabdyti – pradedant edukacinėmis ir baigiant užkardymo. Ir čia negali būti jokių išimčių ar išlygų!

Tai, kaip mums šiandien sekasi ugdyti jaunimo žinių troškimą, kūrybingumą, solidarumą, pilietiškumą, galiausiai – autentišką savosios, europinės ir pasaulinės kultūros pojūtį, ištisus dešimtmečius lems mūsų šalies pažangą.

Su komanda dirbdamas Lietuvos regionuose, negaliu atsistebėti mūsų tautos vienybe ir stiprybe. Noru padėti šalia esančiam, stokojančiam. Tam, kuriam reikalingas įkvėpimas ar palaikymas. Noru gyventi darnoje su mus supančia aplinka ir mažinti klimato kaitos padarinius.

Džiaugiuosi, kad mano inicijuotas „Lietuvos galios“ projektas šiandien jungia jau apie 300 bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, socialinių verslų ar pavienių žmonių iniciatyvų. Jie visi kartu man yra gražiausias stiprios, teisingos, žalios ir inovatyvios – gerovės Lietuvos pavyzdys.

Gerbiamieji,

būsima Lietuvos sėkmė priklausys nuo mūsų pasiruošimo globalaus pobūdžio sukrėtimams. O jų bus – nuo klimato kaitos iki dirbtinio intelekto revoliucijos.

Lietuvos skaitmenizacija ir žalioji transformacija vyks Europos Sąjungos konkurencingumo strategijos įgyvendinimo kontekste. Daug dėmesio skirsime bendrosios rinkos, technologinės ir pramonės bazės stiprinimui, perteklinių barjerų šalinimui, tarptautinių partnerysčių skatinimui.

Tačiau niekur nedings mūsų pačių pareiga ieškoti inovatyvių sprendimų ir išskirtinių konkurencinių perliukų. Todėl džiaugiuosi, kad jau šiais metais veiklą pradės inovacijų patarėjų institucijose tinklas, apie kurį pradėjau kalbėti dar 2020 metais. Jis padės mums greičiau tiesti tiltus tarp mokslo ir praktikos bei kurti didesnę pridėtinę vertę.

Kita vertus, šios pastangos nueis perniek, jei stokosime mokslo turinio ir taikomųjų žinių. Todėl turime nuosekliai plėsti mokslo finansavimą ir reikšmingai gerinti sąlygas mokslininkams, kelti jų menkus atlyginimus, kas ilgainiui padėtų pasitelkti ir daugiau užsienio talentų.

Artimiausioje ateityje išliksime ir apdirbamosios gamybos valstybe. Ir tai yra gerai, tuo galime didžiuotis! Tačiau – kokios gamybos? Be šiuolaikinių technologijų bematant užstrigtume vakar dienoje.

Mums reikalingas tikras gamybos renesansas, pagrįstas nulinės taršos pramonės plėtojimu visoje Lietuvoje. Turime siekti, kad Lietuva tarptautinėse rinkose užimtų vis tvirtesnes pozicijas kaip elektrinių transporto priemonių ir komponentų, lustų, saulės ir vėjo komponentų, energijos kaupiklių, šilumos siurblių ir kitų aukštos pridėtinės vertės produktų gamintoja.

Jau dabar aišku, kad konkurencijai su kitomis Europos Sąjungos, taip pat ir trečiosiomis šalimis turėsime pasitelkti atsinaujinančią energetiką.

Būtent vietinės žaliosios elektros energijos generacija artimiausioje ateityje padės mums išvengti naujų energijos kainų šuolių. Ilguoju laikotarpiu turime sukurti žemų fiksuotų energetinių kaštų oazę.

Paskelbtų būsimo jūros vėjo parko aukcionų rezultatai parodys, ar pajėgsime iki 2030 m. savarankiškai apsirūpinti vietine elektros energija.

Nauji horizontai veriasi ir mūsų transporto bei logistikos sektoriui. Jau tikrai metas tarti „sudie“ kryžkelės tarp Rytų ir Vakarų vizijoms.

Privalome sukurti efektyviai veikiančią Šiaurės ir Pietų transporto jungtį, kuri taptų tris jūras – Baltijos, Juodosios ir Adrijos – jungiančiu stuburu.

Šia prasme apmaudu, kad lėčiau, nei planuota, vykdomas europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ projektas. Ir jau visai apgailėtina tapo bendra susisiekimo infrastruktūros, kuria naudojasi dauguma Lietuvos gyventojų, būklė.

Ne taip seniai daugelis baisėjomės betoniniu Utenos plentu. Tačiau jo rekonstrukcijai dar net neįpusėjus, tapo akivaizdu, kad daugelio kitų Lietuvos kelių padėtis yra ne ką geresnė. Ir ji toliau blogėja.

Tiesiog mūsų akyse byra ir griūva vis daugiau Lietuvos tiltų ir kelių. Prie to atvedė ilgi nepakankamo finansavimo metai ir atsakingų institucijų dėmesio stoka.

Jei iš esmės nepakeisime požiūrio į infrastruktūrą ir toliau laikysimės principo „šen bei ten palopyti“, mūsų keliai taps rimtu visos šalies transporto sistemos stabdžiu.

Tikiuosi, kad, planuodami valstybės ir savivaldybių biudžetus, pajėgsime atsikratyti vadinamosios pinigų iliuzijos, kai euro perkamoji galia laikoma nekintama. Tokia pati kaip ir pernai kelių rekonstrukcijai ir plėtrai numatyta pinigų suma reiškia tik viena – darbų bus atlikta mažiau. Primenu, kad papildomas valstybės lėšas, gautas įvedus laikinąjį bankų solidarumo įnašą, numatome panaudoti ir karinės bei civilinės transporto infrastruktūros plėtrai.

Didesnių ambicijų tikiuosi ir viešojo transporto srityje. Iki šiol trypčiojame vietoje, nepajėgdami užtikrinti paslaugų kokybės. Savivaldybių bendradarbiavimas, išskyrus pavienius atvejus, neduoda laukiamo rezultato.

Metas pagaliau suvokti, kad ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose viešasis transportas atlieka išskirtinį vaidmenį. Jis turi garantuoti žmogaus teisę patogiai pasiekti švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų įstaigas, didinti darbo vietų patrauklumą, taip pat suteikti galimybę žmonėms judėti mažiau teršiant savo gyvenamąją aplinką.

Dalį problemų galima būtų išspręsti, savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir kitaip organizuojant paslaugas. Tačiau valstybė taip pat negali nusišalinti kuriant regioninius maršrutus ir tankinant reisų skaičių. Artimiausius dvejus metus tai turi būti kertinis Vyriausybės darbas regionų junglumo srityje.

Neatliktų darbų turime ir žemės ūkyje. Pastaroji pieno krizė parodė, kad vis dar trūksta ilgalaikių ir tvarių mechanizmų, kurie padėtų išvengti tokių rinkos sukrėtimų ar bent sušvelninti jų poveikį.

Vis dėlto esu dėkingas Seimui, kuris įsiklausė į mano argumentus dėl Ūkininko ūkio įstatymo. Tikiu, kad visi siekiame tų pačių tikslų – turėti stiprius regionus, gyvybingus kaimus, užtikrinti kartų kaitą žemės ūkio sektoriuje, paskatinti daugiau jaunų žmonių kurtis ir ūkininkauti regionuose.

Taip pat džiugina sprendimas priimti Žemės įstatymo pataisas, kurios suteiks daugiau galių savivaldybėms. Labai svarbus antrasis reformos etapas, skirtas užtikrinti, kad valstybės turtas duotų didžiausią naudą valstybei ir jos piliečiams.

Bendromis jėgomis turime siekti ir ambicingų klimato politikos tikslų, tarp jų – Nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkės įgyvendinimo.

Iki šiol nėra pakankamai padaryta ir stiprinant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, kuri būtų pajėgi užtikrinti pažeidimų prevenciją ir nustatyti sisteminius pažeidimus. Todėl kartu su Generaline prokuratūra parengiau ir pateikiau Seimui Baudžiamojo kodekso pakeitimus, kuriais siūlau tiksliai apibrėžti, kas yra didelė žala gamtai, už kurią gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Brandaus ąžuolo, nukirsto pačiame Vilniaus centre, istorija negali nei pasikartoti, nei likti be atsakingų už žalą. Nes nuostolis padarytas ne tik gamtai – labiausiai nukentėjo piliečių pasitikėjimas valstybe.

Gerbiamieji,

būtent teisingumas yra esminis žmonių pasitikėjimo savo valstybe, o kartu ir valstybės stiprybės, garantas.

Tačiau mūsų teismų sistema, atsakinga už teisingumo vykdymą, pernelyg ilgai buvo palikta politinių intrigų ir biudžeto taupymo įkaite. Tai lėmė situaciją, kai dar pusmetis, gal metai, ir galėjome likti prie pustuščių teismo rūmų, į kuriuos pasibelstų nebent antstolis su neapmokėta sąskaita už pašto paslaugas.

Pradėta valstybės tarnybos pertvarka išsprendė ir teisėjų atlyginimų problemą. Sveikintinas ir Seimo sprendimas priimti Teismų įstatymo pakeitimų paketą, patobulinusį teisėjų atrankos, skyrimo, karjeros tvarką. Tai – svarbus žingsnis pirmyn, siekiant daugiau teisininkų paskatinti rinktis teisėjo karjerą.

Tačiau lopydami vienoje vietoje, negalime leisti drabužiui plyšti kitoje. Finansinė situacija prokuratūros sistemoje šiandien niekuo nesiskiria nuo tos, kokia ką tik buvo teismuose. Kokias bylas nagrinės teismai, jei nebus prokuratūros?

Juk tai tas pats teisingumo, pasitikėjimo valstybe ir jos vidinio atsparumo klausimas, kurį privalome spręsti.

Ne mažiau svarbu, kad savo atsakomybę suvoktų ir valstybės politikai.

Pastarųjų metų veiksmai ekonomikoje – tiek pandemijos metu, tiek ir siaučiant energetinei krizei – bylojo apie teigiamas permainas. Anksčiau įprastą diržų veržimo politiką ir buhalterinį taupumą keitė anticikliniai veiksmai. Valstybė stengėsi stiprėti ne piliečių sąskaita, o drauge su jais.

Deja, tie gležni ekonomikoje kuriamo pasitikėjimo daigai mindomi veiksmais kitose srityse.

Pastaruoju metu atskleisti faktai apie masinį piktnaudžiavimą savivaldybių tarybų narių veiklai skirtomis lėšomis – vienas iš tokių pavyzdžių.

Žmonių pasipiktinimą kelia ne tik ir net ne tiek protu sunkiai suvokiamos  istorijos apie dešimtis ar šimtus skirtingų kortelių degalams apmokėti, ir ne „čekučių“ trūkumas. Ne, kur kas labiau piktina keisti paaiškinimai ir aklas atsakomybės neigimas.

Taip, teisėsauga yra pradėjusi ne vieną tyrimą, po kurių, tikiuosi, sulauksime atsakymų į daugelį klausimų. Tačiau stebina neveiksni Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri, atrodo, stengiasi ne imtis iniciatyvos ir veikti, o atvirkščiai – ieško preteksto nieko nedaryti. Tuomet kyla abejonių, kokia yra šios institucijos misija apskritai.

Bet dar labiau stebina tai, kaip reagavo valdančioji dauguma.

Vietoj to, kad spręstų, atrodytų, aiškią politinės etikos ir atsakomybės problemą, ji staiga pradėjo ieškoti kolektyvinės kaltės. Mėtytis ultimatumais. O galiausiai prabilo apie mistinę „visuotinę amnestiją“.

Bet juk problema niekur nedingo. Politinės audros dulkėms nusėdus, žmonės tebemato tai, ką matė nuo pat pradžių, – skambių skaidrumo deklaracijų ir veiksmų prarają. Norą bet kokia kaina išsaugoti savus. Politinės atsakomybės stygių.

Gerbiamieji,

jau ne pirmą kartą jaučiu pareigą metiniame pranešime pakviesti Seimo narius, o ypač valdančiuosius, rodyti daugiau pagarbos kitai nuomonei, klausytis ir girdėti.

Vis daugiau nerimo pastaraisiais metais kelia akis badanti dėmesio politikos rezultatams stoka, savitikslės, prastai sumodeliuotos ir praktiniu patyrimu nepagrįstos reformos, skaidrumo stygius, o kartais – tiesiog atviras cinizmas.

Antai mažų mažiausiai keistai atrodė po pertraukos į paviršių vėl išplaukusi idėja grąžinti „amžinus“ valstybės įmonių vadovus.

Vėl esame priversti stebėti naujųjų, kad ir kitomis spalvomis pasidabinusių bebrų atgimimą, savotišką „neobebrystės“ reiškinį. Nedeklaruotas viešųjų ir privačių interesų sankirtas.

Iš tiesų dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią.

Tačiau man atrodo, kad vis dar ne per vėlu pademonstruoti Lietuvos žmonėms pagarbą, kurios jie nusipelno. Ne per vėlu Lietuvoje grįsti sprendimus visuomenės, o ne partinės gerovės tikslais, toliau kurti modernią gerovės valstybę, įveikti visų rūšių atskirtį ir neteisingumą, valstybės ir žmonių susvetimėjimą.

Tikiu, kad ši misija yra įmanoma. Tikiu, kad galime savyje rasti jėgų moraliai, principingai ir nuosekliai politikai. Rasti jėgų būti kantriems, susilaikyti nuo primityvaus politinio kerštavimo, atsisukti į žmones veidu, net jeigu jie kalba ne visai malonius dalykus.

Valstybė bus silpna ir pažeidžiama, jei jos institucijos neras bendros kalbos su visuomene. Nepakanka atverti žmonėms ministerijų, valdžios įstaigų durų ir duomenų bazių, reikia patiems rasti taką pas juos. Įsikūrusius ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miesteliuose bei kaimeliuose. Nes Lietuva graži ir stipri tokia, kokia yra, – įvairi, nesukupiūruota ir nesukirpta pagal vieną „teisingą“ kurpalį.

Šiandien mūsų Tėvynė stovi tarp didžiausių istorijoje saugumo garantijų ir augančios grėsmės. Tarp svaiginančios ekonomikos pažangos perspektyvos ir rūstaus nuosprendžio trypčioti vietoje. Tarp tvirto apsisprendimo kurti teisingesnę visuomenę ir nuolatinio gręžiojimosi į garbės nedarančias praeities klaidas.

Iš naujo prikelti gyvenimui „Aušros“ mėnraštį pakako iniciatyvių bendraminčių, kuriems suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų. Pasiekti teigiamų pokyčių mūsų gyvenime reikia kur kas platesnės talkos. Mūsų pasirinkimas – kaišioti pagalius vienas kitam į ratus ar stoti greta vienas kito. Kuris kelias garantuoja sėkmę – daugiau nei akivaizdu.

Kviečiu visus ir kiekvieną dalyvauti kuriant stiprią, teisingą, žalią ir inovatyvią Lietuvą!

Ačiū už dėmesį.