Birželio 9 d., penktadienį, 10 val., Seime Kovo 11-osios Akto salėje (I rūmai) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas surengs minėjimą „Antanas Terleckas ir 45-osios Lietuvos laisvės lygos metinės“.
Renginio pradžioje tylos minute bus pagerbiami mirę Lietuvos laisvės lygos nariai, sugiedotas Lietuvos himnas.
Lietuvos laisvės lyga (LLL) įkurta 1978 m. birželio 14 d. kaip pogrindinė, tautinė, politinė Lietuvos organizacija, kovojusi už Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSRS.
Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. Rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą. Jai vadovavo Antanas Terleckas.
1979 m. LLL inicijavo Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą (jį pasirašė 15 Lygos narių; juo remdamasis Europos Parlamentas 1983 m. specialia rezoliucija parėmė Baltijos šalių laisvės siekį).
Pogrindžio sąlygomis Lyga paskelbė ir išplatino keliasdešimt pareiškimų, kreipimųsi, viešų laiškų vyriausybėms, valstybių vadovams ir tautoms dėl Baltijos šalių sovietinės okupacijos, žmogaus teisių varžymo, rusifikacijos.
Svarbiausi jų: Lietuvos Laisvės Lygos Deklaracija (1978 m.), Moralinis ultimatumas SSRS vyriausybei (1979 m.), Kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius rusus (1979 m.), Kodėl niekinama lietuvių tautos praeitis? (1979 m.), Viešasis laiškas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, Afganų tautai (1980 m.; smerkiama SSRS invazija į Afganistaną), Atviras laiškas popiežiui Jonui Pauliui II (1987 m.), LLL programa (1988 m.), Ištikimybės 1918 metų Vasario 16 dienos aktui paskelbimas (1988 m.), Viešas laiškas profesoriui V. Landsbergiui, LSSR Aukščiausiajai Tarybai (1990 m.) ir Dėl pirmosios sesijos darbotvarkės (1990 m.).
1979 m. LLL Vilniuje surengė viešą spaudos konferenciją Vakarų žurnalistams. 1979–1980 m. Lygos pagrindiniai organizatoriai buvo nuteisti ir įkalinti; KGB pačios organizacijos neatskleidė, bet jos veikla prislopo.
1987 m. SSRS vykstant pertvarkai, LLL suaktyvino veiklą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengė pirmąjį per SSRS okupaciją ir aneksiją Lietuvoje viešą protesto mitingą (mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo dėl Ribentropo-Molotovo pakto) – reikalavo išvesti SSRS kariuomenę iš Lietuvos.
Vėliau surengė kitų protesto akcijų – pirmuosius viešus Vasario 16 d. (1988 m.) ir didžiųjų 1948 sovietinių trėmimų į Sibirą minėjimus (1988 m.).
1988 m. rugsėjo 28 d. LSSR Vidaus reikalų ministerijos specialios paskirties dalinys prieš LLL rengto mitingo dalyvius Katedros aikštėje Vilniuje panaudojo jėgą.
1989–1991 m. kartu su jaunalietuviais (Jaunoji Lietuva) organizavo šaukimo į sovietinę kariuomenę boikotą, surengė mitingą, raginantį Lietuvos jaunimą netarnauti okupacinėje kariuomenėje (1989 m.).
Smerkė ir demaskavo Lietuvos komunistų partijos pastangas (1988–1989 m.) įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją.
1990 m. LLL su jaunalietuviais surengė sovietinių paminklų demontavimo akciją.
1989 m. Varniuose pastatė pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą 1944–1953 m. Lietuvos partizanams.
Kovoje dėl nepriklausomybės (kitaip negu Sąjūdis) laikėsi radikalios taktikos, kėlė reikalavimus tučtuojau įvesti Lietuvos pilietybę, lietuvių kalbą paskelbti valstybine, išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę, nepaisant politinių aplinkybių, atkurti Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos laisvės lyga reiškėsi šalies politiniame gyvenime: oponavo parlamentinėms daugumoms ir vykdomajai valdžiai, kritikavo kai kurias politines ir ūkines reformas, protestavo prieš buvusių Lietuvos komunistų partijos ir KGB struktūrų siekį išlikti valdžioje, pastangas nuvertinti pasipriešinimo judėjimo reikšmę atkuriant nepriklausomybę.
2003 m. nutraukė veiklą, kai kurie nariai įstojo į kitas politines partijas ir organizacijas. LLL leido žurnalą „Vytis“ (1979–1981 m. pogrindyje ir 1988 m.) ir informacinį biuletenį „Lietuvos šauklys“ (1988–1992 m.).
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas dr. Laurynas Kasčiūnas teigia: „Kovodama dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos laisvės lyga visada stengėsi pabrėžti Lietuvos tuometinio statuso neteisėtumą, nuolat pabrėžė 1940 m. įvykusios okupacijos faktą, pirmoji viešai prabilo apie 1939 m. slaptuosius Vokietijos ir SSRS protokolus.
Visų Lietuvos tautinio atgimimo jėgų pastangos galiausiai susiliejo vienoje linijoje – toje, kurią pirmoji nubrėžė Lietuvos laisvės lyga.
Nepaisant visų LLL nuopelnų Lietuvos valstybingumui, organizacijos atminimas iki šiol nėra tinkamai įamžintas ir pagerbtas valstybės viešose erdvėse“.
Būtų neteisinga kalbant apie tą 1973-1989 metų laikotarpį nepažymėti disidentinio Statybininkų blaivystės klubo “Sąjūdis” (jį su vienminčiais įkūrė ir vadovavo Juozas Kančys) veiklos, kuria buvo siekiama lietuvybės, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minties gaivinimo visuomenėje, tai siekta per blaivaus, lietuviškos dvasios gyvenimo būdo išlaikymą ne tik žmones šviečiant žodžiu, ber ir lietuviškų popiečių, iškylų po Lietuvą, į atlaidus parapijų bažnyčiose organizavimu ir pan.
Pagrindiniais 1987 m. rugpjūčio 23 d. protesto akcijos atlikėjais, centriniu būriu, kurio ratu apsupta N. Sadūnaitė pradėjo protesto kalbą prieš 1939 m. rugpjūčio 23 d. Rybentropo – Molotovo sudarytą paktą, buvo būtent Juozo Kančio klubo žmonės. Konkrečiai jie būriu kartu su N. Sadūnaite atėjo nuo šv. Mikalojaus bažnyčios prie paminklo. Mat, buvo tikėtasi, kad rinktis prie paminklo pavieniui valdžia gali neleisti, todėl nutarta ir rinktasi į šv. Mikalojaus bažnyčią, tarsi į pamaldas, o tada iš jos eiti prie paminklo būriu, numačius protestuoti toje vietoje, kur jie galėtų būti sustabdyti. Šį J. Kančio klubo vaidmenį vykdant protestą ir pats A.Terleckas yra viešai paminėjęs. Taigi antisovietinių jėgų, siekusių Nepriklausomybės, buvo veikta išvien. Pamiršti statybininkų blaivybės klubo “Sąjūdis” veiklą (jis šiuo vardu nelegaliai veikė nuo 1981 metų) Vilniuje ir visoje Lietuvoje siekiant Lietuvos laisvės nebūtų sąžininga ir istoriškai teisinga.
Taigi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas rengiamame minėjime, kalbant apie A.Terlecką, derėtų prisiminti ir Juozo Kančio statybininkų klubo “Sąjūdis” Laisvės siekį skatinusią veiklą, juolab, kad A.Terleckas yra dalyvavęs J.Kančio ir klubo vienminčių organizuotose nelegaliose popietėse. Taigi partizanų siekiai Laisvės Lietuvai buvo tęsiami beginklėmis priemonėmis.
.
Dėkui už tokią žinią. Girdėjome gerų atsiliepimų apie statybininkų klubą, bet įsivaizdavome, jog kalbama apie dainų, šokių ar kitų menų mėgėjų būrelius…
Internete, regis gal prieš kokia 20 metų, buvo paskelbta KGB 1987 m. ataskaitos apie antitarybinių organizacijų veiklą, tai ten Statybininkų blaivystės klubo “Sąjūdis” veikla vertinama kaip antitarybinė. Kelis kartus savo renginiais ji buvo sujudinusi visą Lietuvą, pridariusi Lietuvos valdžioms strioko. Klubo vadovui Juozui Kančiui KGB buvo suformavusi baudžiamąją bylą ir perdavusi prokuratūrai, kad ši bylą teiktų teismui. 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Sovietų Rusija, kuria pripažinta Lietuva nepriklausoma, minėjimą 1989 m. liepos 12 d. Katedros aikštėje su ėjimu prie Lenino paminklo organizavo ne LLL, o būtent J. Kančio statybininkų “Sąjūdžio” klubas. Tą dieną J.Kančys su žmona buvo sulaikyti ir nugabenti į prokuratųrą vos jiems išėjus iš namų. Girnius savo pranešime klaidingai šį renginį paminėjo kaip LLL organizuotą. Garsų alkoholio išpylimo į “kanalizaciją” renginį Kalnų parke, regis pavadinimu “Negersiu – geriau išpilsiu”, 1989 m. taip pat organizavo blaivystės sąjūdžio klubas. Jau pats žodis “Sąjūdis” nebuvo tarybinis – dabartinės kalbos žodyne jis buvo nurodytas kaip pasenęs, neteiktinas. Taip pat buvo su žodžiu blaivystė. Apskritai tarybinėje visuomenėje komunistų supratimu negalėjo būti sąjūdžių, viskam vadovavo TSKP Centro komitetai.