Kalba, pasakyta 2023 06 03 Mokslų akademijos salėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti „Sąjūdžio istorija ir patirtis“.
Prieš 375 metus beveik tuo pačiu metu, kai LDK bajoras Kazimieras Simonavičius rašė veikalą „Artilerijos menas“, kitas aukšto luomo švedų grafas, diplomatas Akselis Oksenšerma laiške savo sūnui rašė: „Argi Tu sūnau nežinai su kokia menka išmintimi valdomas pasaulis“.
Štai tokiu filosofiniu rakursu ir prisilieskime prie išminties su kuria kelis dešimtmečius buvo bandoma projektuoti aneksuotos Lietuvos ekonominį, ekologinį ir politinį veidą.
Pradėsiu nuo šokiruojančio fakto apie kurį mažai kas žino. Lietuvoje atominė elektrinė turėjo būti jau 6-ame dešimtmetyje tuomet dar būsimų Elektrėnų vietoje.
Tokius nebranduolinius Elektrėnus šiandien matome tik dėka tam pasipriešininusių mokslininkų tuo metu sėkmingai „užspaudusių“ lietuvišką valdžią.
Tai buvo didelė, bet ilgam likusi bene vienintelė mokslininkų pergalė prieš monstrų atsiradimą Lietuvoje. Prireikė lukterėti tris dešimtmečius, kad vėl įsijungtų mokslininkai. Tada su biurokratais buvo galima kalbėti tik pasitelkus žinias.
Nieko nauja nepasakysiu, kad kai kurių sričių mokslininkai susiduria su griūtes reiškiniu: ar tai grandininė reakcija branduolinėje fizikoje, ar tai viruso plitimas medicinoje, ar tai cunamio formavimasis hidrografijoje ir netgi revoliucinės bangos augimas socialinėje sferoje.
Kai kurių netikėtų ar laukiamų įvykių atsiradimui turi susiformuoti tam tikrų objektyviai būtinų sąlygų visuma išsidėsčiusių į priežastinių ryšių seką.
Kaip tai galėjo atrodyti ir sąlygoti palankias sąlygas Sąjūdžiui atsirasti? Manyčiau turėjo būti tinkamos tiek vidinės, tiek išorinės sąlygos.
Būtinosios vidinės netolimos praeities sąlygos:
- jau kartą turėjome Nepriklausomą Lietuvą;
- Ribentropo-Molotovo paktas, aneksija, trėmimai;
- partizaninis pokario pasipriešinimas;
- gyvena pakankamai gyventojų menančių minėtus įvykius.
Pakankamos išorinės sąlygos:
- imperinio socializmo buksavimas ir agonija;
- Černobylio avarija;
- senų revoliucionierių ir karo veteranų pasitraukimas;
- „perestrojkos“ atsiradimas;
Būtinosios (palankios) tuometės dabarties sąlygos:
- Ignalinos III bloko statyba;
- numatoma gigantiška sąjunginių objektų plėtra Lietuvoje;
- planuojamas telkinio D6 eksploatavimas ir „Globe Asimi“ avarija pajūryje;
- informacijos blokavimas.
Visa tai kūrė baimę ir psichologinį spaudimą visuomenei, iššaukdavo nepasitenkinimą. Tiesa, natūrali pavienių neorganizuotų asmenų pasipriešinimo bet kuriuo klausimu (ekologija dar niekada nebūdavo raktas veiklai) reakcija visada buvo blokuojama KGB.
Taigi, visuomenėje trūko kritinio taško, kritinės masės branduolinio sprogimo terminais kalbant. Kas nutinka po didelio sprogimo? Viskas išsilaksto, susiformuoja kone visa akimirksniui ir ilgiau egzistuojančių Medelejevo elementų lentelė.
Socialiniame sprogime – tai partijos, judėjimai, grupuotės, vargšai, turtingi, ligoti, teisybė ir neteisybė ir pan. Sąjūdis ir buvo tas sprogimas, jis savo padarė, ir nebegrįš. Ir naujas nebesusikurs, kol vėl nepasikartos kritinės masės susidarymo sąlygos.
Kalbėsiu apie du „Žemynos“ ir žaliųjų etapus – iki LPS grupės išrinkimo, ir nuo išrinkimo iki LPS suvažiavimo spalio mėnesį.
Neseniai savo archyve radau datą – 1988-ųjų sausio 21 dieną MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus kabinete vyko pasitarimas ekologiniais klausimais.
Nors jo pagrindinė sritis buvo ne ekologija – jis buvo vienas žinomiausių tikimybių teorijos mokslininkų pasaulyje, bet sukvietė aptarti ekologines grėsmes.
Tuo metu vis dar tvyrojo didžiulė įtampa dėl numatyto naftos telkinio D6 eksploatavimo Baltijos jūroje. Tam priešinantis buvo renkami parašai, daugybė inteligentų, mokslininkų pasirašė ir Maskvoje.
Bet iš Lietuvos parašai buvo blokuojami, juos reikėjo slapta išvežti į Maskvą, nes tik ten buvo galima pasiekti, kad atsirastų bent kokia informacija apie tą telkinį.
Viena šiaulietė aplink kūną apsisuko lapus su parašais, sėdo į traukinį ir paslapčia juos išvežė į Maskvą.
Po pasitarimo su specialistais apie Lietuvai kylančių ekologinių grėsmių pluoštą V. Statulevičius man sako:
„Sauliau, reikia kurti ekologinį klubą.“ Per jaunųjų mokslininkų tarybas kiekviename Mokslų akademijos institute vasario 11-ąją sukvietėme į MA pasikalbėti dėl ekologinio klubo steigimo.
Tai buvo „Žemynos“ klubo, kuris vėliau ženkliai prisidėjo tiek prie Sąjūdžio, tiek ir Žaliųjų judėjimo atsiradimo, steigimo data.
Manau, tai ir buvo tikrosios Sąjūdžio ištakos – 1988-ųjų sausio 21 dienos posėdis, o akademikas V. Statulevičius, nors jo labai ir nesimatė to meto politinėje viešumoje, bet jis buvo superdrąsus ir jį laikau kertiniu Sąjūdžio pradžių pradžios asmeniu bent jau mokslininkų tarpe.
Taigi, vasario 11 diena laikoma „Žemynos“ klubo pradžia.
Kiekvieną savaitės ketvirtadienį nuo 17:30 val. akad. V. Statulevičiaus kabinete rinkdavomės posėdžiauti, tartis dėl akcijų, renginių. Kartais lankydavosi Rūta Gajauskaitė, tuo metu jos tema buvo nitratai, ateidavo ekologinės genetikos srities prof. Romualdas Lekevičius ir kt.
1988 05 01 vyko svarbus „Žemynos“ posėdis, buvo suformuota taryba. Tarpusavyje pasiskirstytas tuo metu ypač neįprastų visuomeninei organizacijai klausimų koordinavimu pagal tokias sritis kaip Kuršių marių klausimai (Juozas Dautartas), atominės elektrinės klausimai (Zigmas Vaišvila), landšafto klausimai (Jonas Jonynas), Vilniaus klausimai (Alvydas Karalius) ir pan.
Pamenu, Arvydas Juozaitis prieš visus atsistojęs pasakė – „Surinksiu 100 žmonių ir nueisime protestuoti iki Jonavos“. Ir tai buvo pasakyta gegužės pradžioje MA Prezidiumo Mažojoje konferencijų salėje per „Žemynos“ klubo tarybos posėdyje. Tarybai pasiūliau priimti Arvydą į klubą inkorporuojant jį į klubo Tarybą.
Šiandien jau žinau, kad būsiu suklaidinęs visus istorikus savo rašytame sąjūdžio numeryje parašęs, kad MA buvo įkurta mokslininkų komisija Konstitucijos pataisoms rengti. Iš tiesų kiekvieną savaitės pirmadienį ryte vykstančiuose MA Prezidiumo posėdžiuose gegužės 23 dienos posėdyje buvo tema tarp „Kitų klausimų“.
Vadinosi „Dėl nacionalinių santykių ir problemų“. Ir čia esančioje parodoje eksponuojamas to posėdžio protokolas. Posėdyje, kuriame dalyvau pagal pareigas, į komisiją nuo jaunųjų mokslininkų pasiūliau Arvydą Juozaitį. Faktiškai žemynietis žemynietį.
Beje šį posėdį ir klausimą netiesiogiai išprovokavo Puslaidininkių fizikos instituto mokslininkas Raimundas Mickūnas, kuris po manęs Jums ir papasakos iki šiol nepasakotą ir niekur neaprašytą istoriją.
Man pavyko nustatyti, kad iki LPS grupės įsteigimo birželio mėnesio pirmą savaitę du laikraščiai („Komjaunimo tiesa“ ir „Literatūra ir menas“) iš trijų asmenų ėmė interviu, kuriuose buvo vienaip ar kitaip minimas Liaudies fronto aprašymas, arba jo steigimo reikalingumas. Du iš interviu davusiųjų buvo žemyniečiai.
Vienas interviu (mano) buvo atspausdintas birželio 7 dieną, kitas Vaišvilos konkrečiai Ignalinos atominės elektrinės klausimu atspausdintas birželio 9 dieną. Informaciją apie Estijos liaudies frontą gegužės mėnesį buvo išspausdinęs tik Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava“ (jei gerai pamenu).
Žinoma, pakeliui buvo birželio 2 diena. Mokslininkų rūmuose Verkiuose vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratiją“. Atsimenu, baigiantis renginiui jau prasidėjęs šurmulys, visi patenkinti diskusija, bet tvyro nuojauta, kad kažkas turi įvykti, gal jau čia ir dabar.
Išdrįstu stoti prieš visus ir pakviečiau kitą dieną, birželio 3-ąją ateiti į susirinkimą MA, paminiu ir žodį „Sąjūdis“. LRT mediatekoje neseniai radau dokumentinį filmą, užfiksavusį ir tą renginį Verkių rūmuose, išgirdau skambant ir mano balsą.
Beje, yra išlikusi ir šio susirinkimo stenograma (gal ji čia parodoje yra eksponuojama), bet joje mano pasakyti žodžiai neatpažinus mano balso buvo priskirti Romualdui Ozolui.
Ir štai birželio 3 dieną susiklosto viena unikali priežastinių ryšių detalė – visų aukšiausiųjų vadovų nėra irakademikas Eduardas Vilkas automatiškai tą dieną tampa MA vadovu. Taigi ant tuo metu 53-mečio mokslininko pečių užgula nepamatuojama atsakomybė.
Birželio 3 d. ryte prasidėjo „velniava“ – skambučiai su įsakmiais reikalavimas nedaryti renginio. Procedūros galva buvo LKP CK ideologijos sekretorius Lionginas Šepetys, na, o paskui jį ir visas CK mokslo skyriaus kolektyvas su S. Imbrasu priešakyje.
Ne kartą tą dieną teko užeiti pas akademiką į kabinetą, zonduoti partinio spaudimo situaciją ir savaip raminti, atsilaikyti prieš spaudimą ir leisti renginiui įvykti. Saugumas kiek žinau visiškai nesikišo į šį reikalą. Tiesa, ne vienas jų dirbo MA ir buvo priklausantys, bet tai jau istorija po 75 metų.
Birželio 7 d. MA Partijos komitete vyko E. Vilko svarstymas už birželio 3 d. renginį. Turbūt įvyko kažkokia pagarba ar baimė prieš Mokslų akademiją, akademikus ir profesorius, kad visa partinė miesto grietinėlė (to niekada nėra buvę, visada prasikaltusį kviesdavo pas save ant kilimo) sugužėjo į mūsų pastatą – ir iš CK, ir iš miesto ir iš rajono „nubausti“ Vilką.
MA partinio komiteto nariai balsavo prieš pasiūlymą Vilkui skirti lyg tai griežtą papeikimą. Tą siūlė padaryti ir tuometinis Partinio komiteto sekretorius, Valentinas Lazutka, vėliau tapęs „burokevičininku“ ir Aukštosios partinės mokyklos rektoriumi.
Birželio 13 d. pasirodė „Sąjūdžio žinių“ antras numeris, nors iš tiesų pirmasis vertinant pagal fizinę jo atsiradimo datą, netgi valandą. Laikraščio-straipsnio autoriai buvo du žemyniečiai.
„Žemyna“ tuo metu jau turėjo informacijos gaminimo priemones.
Savo kabinete (darbinė ar likimo sėkmė) turėjau vieną iš pirmųjų kompiuterių IBM PC XT su spausdintuvu. Tai buvo naujos kartos informacinis „ginklas“. Jo, kaip saugumas darydavo su spausdinimo mašinėlėmis ar dauginimo aparatais niekas nekontroliavo, nes aišku nieko ten ir neišmanė.
Čia buvo spausdinami pirmieji kvietimai ir į birželio 3 d. renginį, į kitus renginius ar mitingus, būsimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ numerio maketas, kurį dviese parengėme su Rūta Grinevičiūte.
Atsiprašysiu Žaliųjų judėjimo pradininkų ir kolegų, bet tam tikrame pradiniame etape lemiamos pilietinės akcijos vykdavo Vilniuje, todėl į akiratį dažniau pakliūdavo žemyniečiai Z. Vaišvila ir A. Juozaitis, epizodiškai dar keli klubo tarybos nariai.
Todėl ir kai kurie LPS veiksmai negalėjo būti atsiejami nuo „Žemynos“ žmonių. Nepriklausomai nuo to ar tai būtų super masiniai renginiai, gyvybiškai būtini Lietuvos visuomenei išbudinti, padrąsinti, sutelkti veikimui, ar kažkurie tai svarbūs susirinkimai, posėdžiai, pareiškimai ar pan.
Po LPS grupės išrinkimo, nors ir Z. Vaišvila ir A. Juozaitis nepasitraukė iš „Žemynos“, bet jie natūraliai išėjo į aukštesnius pilietinės politikos vandenis. Bet mes nelaikėme jų nežemyniečiais. Arvydas vėliau ant savo pečių laikė visą „Sąjūdžio žinių“ spaudą.
Bandysiu chronologine tvarka vardinti esminius, mįslingus, arba mases telkiančius įvykius. Kai kur bus sausi faktai, kai kur su komentarais.
Statulevičiaus kabinete prasidėjo Mitkino išvertimas. To niekada nesu išsamiai kur nors viešai pasakojęs.
1988 birželio 14 d. vyko Trėmimų dienos paminėjimas. LPS nariai persiskyrė į dvi dalis: vieni dalyvavo Lietuvos laisvės lygos (LLL) mitinge Gedimino aikštėje, o kita dalis vadovaujant akademikui A. Buračui – Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute.
Gal savotiškai gerai gavosi, neT partinis oficiozas „Tiesa“ buvo priverstas kažką parašyti. Tai LLL renginį pasmerkė, o kitą aprašė kaip mokslinį. Beje, LLL mitinge pirmą kartą Lietuvoje buvo sugiedotas himnas, ir apie valandą buvo iškelta geltona-žalia-raudona vėliava. Regis pateikiau su žaliaisiais nesusijusį faktą, nebent tik su minėtoje vėliavoje esančia žalia spalva…
Čia ir prasideda įdomiausioji istorijos dalis, netgi detektyvas. Nepamenu kiek laiko praėjus užeina pas mane į kabinetą Statulevičius ir sako –„Ar gali sukviesti Sąjūdžio jaunimą. Reikia padėti akad. R. Rajeckui“
Pasirodo už tuos Trėmimų minėjimo renginius „generalgubernatorius“ Nikolajus Mitikinas ir už „nesusitvarkymą“ su moksline visuomene grasina jį išmesti iš darbo.
R. Rajeckas tuo metu buvo Visuomenės mokslų skyriaus akademikas-sekretorius. Menu, kad tą dieną vyko kažkoks tai MA lygio renginys, ar tai visuotinė ataskaitinė mokslinė konferencija, nes renginiui pirmininkavo E. Vilkas.
Prieš tą renginį paskambinau Juozaičiui, Vaišvilai ir Vitui Tomkui. Statulevičius mums susirinkus jo kabinete pakvietė Rajecką, kuris detaliau papasakojo kas vyksta.
Jau buvo sutarta su Vilku, kad reikės pasisakymų metu duoti žodį jaunimui. Bet dar nebuvo aišku, kuris iš mūsų pasisakys apie Mitkino elgesį MA akademiko atžvilgiu. Nepatikėsite, teko traukti burtus. Burtai lėmė, kad pasisakys Vaišvila. Beliko tik konferencijos metu duoti Vilkui ženklą, kuris iš mūsų eis kalbėti.
Buvome sutarę, kad reikiamu momentu jis žiūrės į mane, o aš pasuksiu galvą į tą, kuris eis kalbėti. Taip Zigmas davė pradžią Mitkino išvertimui.
Po jo kalbos aidint galingiems plojimams buvo visuotinai priimta rezoliucija ir perduota į CK. Tiesa, galutinai Mitkinas „krito“ po rudeninio „bananų baliaus“. Tai va, trys iš keturių verčiančių Mitkiną buvome žemyniečiai.
1988 birželio 27 d. „Žemyna“ kartu su LPS rengia mitingą prieš ELTOS skleidžiamą melą. Laikome, kad pirmą kartą buvo pasinaudota „Žemynos“ įstatuose numatyta demonstracijos teise.
1988 m. liepos 9. Mitingas Vingio parke. Nedidelės grupelės kalbėtojų tarpe buvo ir du žemyniečiai, Arvydas ir Zigmas.
1988 m. liepos 20 d. Žemyna organizuoja ekologinį dviračių žygį per Lietuvą. Tai buvo vienas iš būdų fiziškai vežti per kaimus ir miestelius lietuvišką atributiką, kuri dar nebuvo rodoma nei per TV, nei spaudoje. Patį žygį išprovokavo Z. Vaišvila per liepos 9 d. vykusį mitingą Vingio parke pasiūlęs tokį surengti.
1988 m. liepos mėnesį vyksta Ekologinė akcija prie Jonavos azotinių trąšų gamyklos.
1988 m. liepos 28 d. kauniečių klubas „Atgaja“ organizuoja ekologinį protesto žygį baidarėmis ir plaustais užterštumo klausimų viešinimui.
Plebiscitas – 700 000 parašų. Zigmas čia kaltas, kabutėse. Jis rugpjūčio 27 d. „Komjaunimo tiesos“ straipsnyje „Pabuskime visi“ išplatino MA prezidiumo adresą su mano pavarde.
Mokslų akademija buvo tapusi daugiausiai laiškų vienu adresu gavusi įstaiga sovietinėje Lietuvoje. Mano kabinetas buvo pavirtęs pašto skyriumi. Man į talką kas rytą kaip į darbą ateidavo dvi moterys ir vesdavo laiškų ir parašų apskaitą.
Iki pat Sąjūdžio suvažiavimo ėjo laiškai. Pas mane laiškų nebebūdavo kur dėti, tai aš viceprezidento kabineto spintose saugodavau.
Neretame laiške būdavo žodžiai ar į juos panašūs – „Ačiū Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, kad mūsų visuomenė pradėjo pabusti iš letargo miego“.
Po LPS suvažiavimo Lietuvos žmonių emocinis lygmuo perėjo į kitą kokybę, laiškai apstojo. Prasidėjo lėti žingsniai link Nepriklausomybės atkūrimo …
Gaila, savo laiku nepavyko gauti medžiagą iš Laimos Pangonytės archyvo, kur jos videojuostose galima būtų pamatyti kaip tai atrodė.
1988 rugsėjo 3 d. „Žemyna“, „Atgaja“ ir LPS surengė didžiulę ekologinę-politinę akciją „Apkabinkime „ Baltiją“. Šiame renginyje jau skambėjo skanduotės „Baltija bus laisva“, „Laisvę Baltijai“.
Klaipėdos miesto visuomenės susirinkime 1988 m. rugpjūčio 4 d. „Žemynos“ klubas ir Klaipėdos m. LPS iniciatyvinė grupė surenka kelis tūkstančius žmonių parašų, reikalaujančių uždaryti Celiuliozės kartono kombinatą.
Tiesa, mano kalboje vis nuskamba laikraštinis vardas „komjaunimo“. Negaliu nepaminėti fakto, kad tuo metu LLKJS CK Mokslo skyriuje dirbo du buvę žymaus jaunųjų mokslininkų klubo „Po Zodiaku“ prezidentai, vienas jų buvo klubo Tarybos narys, aktyvus žaliųjų veiklų organizatorius. Taip, „Žemyna“ ir čia tiesiogiai turėjo saviškių.
O tuometinis skyriaus vedėjas amžiną atilsį Gintaras Valiukonis, fizikos mokslų daktaras, turėjęs baigtą antrą aukštąjį mokslą ir įgijęs teisininko kvalifikaciją daug padėdavo klubui tiek įregistruojant Žaliųjų judėjimą, tiek ir kituose svarbiuose klausimuose.
Rudeniop „Žemynoje“ svečiavosi (susitikimas vyko čia už sienos) žymus JAV ekologas Valdas Adamkus. Paklausėme jo teigdami, kad TATENA komisijai užduota padaryti viską, kad statyba būtų tęsiama. V. Adamkus atsakė: „Na, žinoma, visas krūvis guls ant jūsų pečių. Ekspertai gali ištirti, gali pasakyti, ką galvoja. Jeigu jie pasakys, kad Ignalinos AE tikrai yra pavojinga, tada vienintelis jūsų kelias sukelti visuomenę. Jums tai ne problema. Aš jau pasirašiau dėl III bloko nestatymo“.
1988 m. rugsėjo 17 d. vyksta didžiulis proteso mitingas prie Ignalinos atominės elektrinės. Ir čia buvo masiškai pasirašinėjama prieš III reaktoiaus statybą. Dieną prieš buvo išleistas laikraščio „Atgimimas „ pirmasis numeris ir buvo atvežtas tiesiai į protesto akciją.
1988 rugsėjo 28 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje vyko „Bananų balius“, o kitą rytą atėjęs į darbą radau prie kabineto durų keletą mokslo akademijos darbuotojų su iki šiol nepatirta bėda – jų mitingavę paaugliai buvo suimti ir uždaryti areštinėn.
Žinoma, geri santykiai ir ryšiai su Romualdu Ozolu padėjo – iš karto skambinau jam ir pranešiau apie bėdą. Operatyviai įsikišo LPS.
Taip atėjo spalio 22-23 diena. LPS suvažiavime į tarybą išrenkamas 21 žaliasis.
Trumpai dar turiu pakalbėti apie aplinką anuometinėje Mokslų akademijoje. Tai buvo ideali vieta kurti pokyčių pradžią Lietuvoje. Čia dirbo užsienyje ir SSSR plačiai žinomi mokslo sričių lyderiai.
MA vadovų aukščiausią ešeloną sudarė Prezidentas (Požela), du viceprezidentai (Statulevičius ir Žukauskas) ir Vyriausiasis mokslinis sekretorius (Vilkas).
Pabandykime užduoti sau klausimą, ar lengva būtų buvę „paauklėti“ Poželą, kuris buvo Gorbačiovo suformuotos SSSR-JAV ginkluotės mažinimo klausimų derinimo grupės narys.
Arba viceprezidentą Statulevičių, kurio dėka kas antri metai vykdavo tarptautinės tikimybių teorijos konferencijos – viena Vilniuje, kita Los Andžele.
Atsargiausiu ir nuolankiausiu valdžiai buvo akad. A. Žukauskas, šiluminės fizikos srities pasaulinio garso mokslininkas.
Žinau viena tiesiog iš jau tuo momentu 5 metų darbo prezidiume patirties , kad A. Žukauskas būtų uždraudęs mūsų (du iš organizatorių buvome „Žemynos“ atstovai) renginį. Na, tiesiog jis buvo atsargiausias MA vadovų tarpe.
Nelabai kas būtų pavykę ir su Vilko paspaudimu, kuris buvo laikomas Lošimų teorijos pradininku, buvo žurnalo „The Economist“ (jei dabar neklystu) redkolegijos narys.
Besidomintiems žaliųjų istorija moksliniu tiriamuoju aspektu yra parengti du labai svarbūs darbai. Tai 2011 metų Dianos Raudonytės magistrinis darbas „Žaliųjų sąjūdis Lietuvoje 1987-1992 m.“ ir 2011 metų Jūratės Kavaliauskaitės ir Ainės Ramonaitės studija „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“.
Tiesa, yra netikslumų, ir gana grubių. Sąmoningų ar ne, nežinau. Pavyzdžiui:
„Bet jį (Landsbergį) išrinko į Iniciatyvinę grupę, nes jis tiesiai išėjo į tribūną ir pasakė: „Reikia kurti Liaudies frontą“ (314 pusl., Interviu su Gintaru Songaila. 2010 m. spalio 28 d., šaltinio eilės Nr. 213).
Deja, pasakyta buvo įmantrai, bet kitaip. Cituoju V. Landsbergio kalbos pabaigą iš 1988 m. birželio 3 d. renginio stenogramos:
Pasiūlymas, kad reikalinga respublikoje kokia nors visuomeninė organizacija, remianti persitvarkymą, man atrodo, yra ne tik savalaikiškai pavėluotas, ir jeigu tyčia tokio klausimo sprendimas kompromituoja gerbiamus akademikus, tai matyt, visuomenė turbūt nepaliks to klausimo taip. Jis bus sprendžiamas kitur. Bet galbūt Akademija galėtų nenusišalinti nuo tokios visuomeninės reikšmės.
Kitas netikslumas liečia mane tiesiogiai. 304 puslapyje rašoma: „Be to, 1988 m. jis (Lapienis) buvo Mokslų akademijos (MA) mokslinio ir organizacinio skyriaus viršininko pavaduotojas ir komjaunimo sekretorius (Interviu su Sauliumi Lapieniu, 2010 m. kovo 18 d., balandžio 23 d., šaltinio eilės Nr. 150).
Patikslinu, kad nuo 1987 m. sausio mėnesio aš jau nebuvau sekretorius. Matyt studijos autorės supainiojo ir apjungė du faktus į vieną?
Gal ne veltui kinų išmintis sako, kad istoriją reikia pradėti aprašinėti praėjus 25 metams. Natūralu, juk kartais žmonės dalyvavę kažkokiose tai veiklose galėjo tylėti, galėjo neturėti laiko kažką papasakoti, arba per vėlai pradėjo žiūrinėti savo archyvus.
Baigdamas priminsiu kokie kreipimaisi buvo surašyti pirmojoje mūsų laikraščio „Žalioji Lietuva“ versijoje.
SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS DARBUOTOJAI! PRADĖKITE SKELBTI VISUOMENEI LIGŲ IR MIRČIŲ PRIEŽASTIS.
LIETUVOS MINISTRAI! INFORMUOKITE ŽMONES, APIE TAI KĄ NUVEIKĖTE, KAD STABILIZUOTUMĖTE LIETUVOS EKOLOGINĘ SITUCIJĄ.
MEDIKAI IR HIDROMETEOROLOGAI! ŽMONĖS TURI ŽINOTI KOKIU ORU JIE KVĖPUOJA, KOKĮ VALGO MAISTĄ IR GERIA VANDENĮ.
O man prieš penkiolia metų per Sąjūdžio 20-mečio minėjimą iš Seimo tribūnos buvo proga pasakyti, -„Nenorėčiau, kad Lietuva pavirstų į LDSR – Lietuvos dvejopų standartų respubliką“.
Šiandien jau turėčiau keliaprasmiškai pareikšti, kad apsukę ratą atėjome prie LTSR, tiesa kiek kitokios – Lietuvos Trejopų Standartų Respubliką, ir jau brandinasi LDSR versija 2 – Lietuvos Daugialypių Standartų Respublika.
Su Sąjūdžio metinėmis bendražygiai ir konferencijos dalyviai.
Romualdas Žekas. QUO VADIS?
– pozicija.org/romualdas-zekas-quo-vadis/