Jau dešimt metų gyvename be poeto Marcelijaus Martinaičio. 2013 metų balandžio 5 dieną jis nelauktai ir netikėtai iškeliavo į Anapilį.
2013-aisiais nepaprastai pasiilgau pavasario. Pasiilgau lyg ilgai laukto ir nesulaukto geriausio draugo.
Įtampoje, užsibuvusioje per ilgai užsibuvusioj žiemoj, kažkas turėjo įvykti. Į atsiminimus ar neatsiminimus kažkas sėlino, kažkas artėjo nieko nesiūlydamas mainais.
Su išėjusiu į Anapilį žmogumi iškeliavo dalis manęs ir viskas JO. Sugrįžo prisiminimais, jaudinančiais, skausmingais, sujaukė prasmę, subadė sielą.
Viltis nemiršta paskutinė ir nuojauta neapgauna, bet joje žmogus griebiasi paskutinės vilties kaip skęstantis šiaudo.
10 metų po Marcelijaus mirties sunku rašyti apie Tą, kurio paunksnėje prabėgo prasmingos gyvenimo akimirkos.
Kaip šiandien matau Jo žvilgsnį, nukreiptą į kažkokią tolimą, sunkiai apčiuopiamą erdvę, kurioje glūdi atsakomybė už Lietuvą ir jos etnines žemes.
Prieš akis išnyra nepaprastai gyva ir geraširdė jo šypsena, meilė ir nuoširdumas.
Atklysta Jo eilėraštis apie mirtį.
Taip sninga,
lyg žinočiau,
kad manęs jau nėra.
Taip graudžiai man gera
nuo prabėgančių metų –
lyg seniai
mane pakasė jauną
su mylima prie Širdies.
Vingiuotuose gyvenimo takeliuose ir klystkeliuose turėjau laimę sutikti M. Martinaitį.
Labai mėgau Jo eilėraščius. Jų autorius į mano gyvenimą pasibeldė 1981 metų vasarą. Man tuomet atrodė, kad tai Apvaizdos ranka.
„Metuose“ apie pirmąją mano knygą Jis rašė:
(…) Paskutinieji nutyla poetai. Ir štai Punsko krašte neliks tuščia Albino Žukausko vieta: greta Bubelių dabar bus ir Ožkiniai.“
2008 metų rudenį Marcelijus pasikvietė mane į Vanaginę, kaimą netoli Vilniaus, kur vasarą mėgo gyventi. Priėmė labai nuoširdžiai. Vaišino arbata, sūriu, juoda namine duona.
„Šis namelis, tai mano tėvų palikimas, – kalbėjo M. Martinaitis. – Aš persikėliau jį iš savo tėviškės, Paserbenčio kaimo, parsivežiau ir pats pasistačiau.“
Kalba nenumaldomai pradėjo suktis apie Kukutį. Nesusiturėjau nepaklausęs, kaip gimė šis nepaprastai įdomus veikėjas, kaip jį „pražiopsojo“ sovietų cenzūra.
„Kukutis praėjo, – atsakė JIS. – Praėjo be audrų. Gyvenime kartais būna taip, kad to, kas vyksta, neįmanoma paaiškinti.
Pasikvietė mane leidyklos vyriausiasis redaktorius ir sako:
„Tegu eina tas kvailys, kas jį rimtai besupras!“. Taip jis nuėjo ir neįmanoma buvo vėliau jo sulaikyti.
Tauta suprato… ir dar kaip suprato.“
1977 m., kai pasirodė „Kukučio baladės“, prasidėjo lyg ir naujas tarpsnis Lietuvos gyvenime.
Martinaičio Kukutis už savo autorių buvo sodinamas į kalėjimą, slapstėsi nuo cenzorių pomirtiniame pasaulyje, iš kurio sėkmingai sugrįždavo…
„Ar žinai, iš kur atsirado Kukutis? – paklausė anuomet Marcelijus. – Iš pasakų apie tris brolius, vieną kvailą ir du protingus, ir lietuvių pasakojimų bei sakmių.“
„Poetui svarbu, kai jo eilės tampa dainomis. Aš tapau suprantamas plačiajai visuomenei, kai pradėjo mane dainuoti Vytautas Kernagis.
V. Kernagis man buvo reikalingas, aš – jam. Kukutyje sukluso tauta.
Štai kvailas Kukutis moka pažvelgti į save ir kitus iš šono, demaskuoti, kas menka, niekinga, žema.
Kukutis yra viduje laisvas. Jo nevaržo nei valdžios užgaidos, nei valstybės sienos.“
„Metų metais kukučių daugėjo, – pagalvojau. – Iš pradžių jų buvo šimtai, vėliau tūkstančiai, dešimtys tūkstančių.
Į mitingus Vingio parke susirinko keli šimtai tūkstančių. Keli šimtai tūkstančių kukučių susikibo rankomis Baltijos kelyje.
Daugiau kaip milijonas kukučių 1990 m. vasario 24 d. atėjo balsuoti ir išrinko tautos atstovus, paskelbusius Lietuvos nepriklausomybę.“
Bendraudamas su M. Martinaičiu supratau, kad jis ne tik rašytojas, bet ir tautos vedlys į laisvę ir nepriklausomybę.
Jis žadino tautą, skiepijo žmonėms laisvės ir nepriklausomybės sumanymus. Tauta, Tėvynė buvo jam didžiausias iššūkis ir didžiausia pareiga.
Vienas iš pirmųjų stojo į Sąjūdžio gretas. Jo butas Vilniaus senamiestyje tapo konspiracinių sąjūdiečių susirinkimų vieta.
Vėliau – tautinės atributikos einantiems į mitingus sandėliu. M. Martinaitis bolotiravosi ir buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Marcelijus tomis dienomis vyko į Maskvą pas prezidentą M. Gorbačiovą. Nebuvo tai maloni išvyka. Praeityje daug kas iš panašių išvykų negrįždavo, būdavo, kad žūdavo autoavarijose.
**
Paskutinis 2014-ųjų gegužės penktadienis. Poezijos pavasario varomas automobilis drąsiai skrodžia erdvę Vilnius–Kaunas autostrados ruože.
Už lango gležnai žaliuojantis vėlyvas rytas. Yra laiko pasnausti, paskęsti mintyse apie būsimus skaitymus, laukiančias keliones.
Po valandos privažiuosime Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus būstinę.
Čia lauks mūsų maloni staigmena:
Poezijos pavasario laureatų vainikavimo akimirkos nuotraukose.
Ilgiau stabtelsiu ties poeto M. Martinaičio fotografija. Poetas, kuris man nepaprastai brangus, buvo vainikuotas Poezijos pavasario laurais 1975-aisiais.
Toks jaunas ir laimingas su tuo ąžuolo vainiku ant krūtinės, išdidžiai nuotraukoj stovi… Ir kaip spindi poeto Stasio Stacevičiaus veidas didžiausios jo gyvenimo šlovės akimirką. Abiejų labai pasigendu ne tik Poezijos pavasaryje.
Maždaug po dviejų valandų Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje tarp „Poezijos ir varpų“ skaitysime eiles, varpais gros Giedrius Kuprevičius. Mūsų, skaitančiųjų, bus keliolika, klausančiųjų kažkiek daugiau.
Automobilis skrodžia erdvę, praeitį palieka toli, kitame laike.
