V. Vasiliauskas. Euforijos pabaiga: Eurazija už vartų

Tarptautinio Baudžiamojo teismo (TBT) Hagoje sprendimas išduoti orderį suimti Rusijos diktatorių – nuosprendis ne tik V. Putinui ir jo režimui.

Tai nuosprendis ir Vakarų aklumui – daugiau nei tris dešimtmečius trukusiai Rytų politikai ir euforijai, kurią sukėlė komunizmo žlugimas ir Šaltojo karo pabaiga.

Sulig Berlyno sienos griūtimi, nebelikus geležinės uždangos, skyrusios Rytus ir Vakarus, tais pačiais 1989 m. JAV politologas ir ekonomistas Fransis Fukujama paskelbė straipsnį „Istorijos pabaiga“ apie galutinę liberaliosios demokratijos ir laisvos rinkos pergalę visame pasaulyje.

Antrąsyk ši įžymybė suklydo po 20-ties metų, pareiškęs, jog žmonijai nebegresia trečiasis pasaulinis karas, gali kilti tik ekonominiai karai.

Vien šios dvi klaidingos įžvalgos byloja, kokios menkos yra galimybės net iškiliausiems epochos protams, apsiginklavusiems moderniausiais metodais, numatyti ateitį.

Ne tik menkos, bet dažnusyk ir pavojingos, sukuriančios apgaulingas viltis ir iliuzijas, trukdančias pamatyti realią padėtį.

Šiuo atveju – geopolitinę situaciją, susidariusią po Sovietų Sąjungos suirimo.

Vakarų lyderiai ir rimčiausi geopolitikai net tiek buvo įsisvajoję, kad jau regėjo postsovietinę demokratinę Rusiją Europos Sąjungos (ES) ir NATO sudėtyje.

Šiuos lūkesčius kurstė Michailo Gorbačiovo pradėtos vakarietiškos modernizacijos reformos, tęstos ir po Sovietų Sąjungos žlugimo, jam praradus valstybės vairą.

Prezidento Boriso Jelcino pirmosios kadencijos metu Rusijoje šeimininkavo Jegoro Gaidaro sukviesti Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio banko, Džordžo Sorošo ekspertai ir kiti laisvos rinkos šaukliai.

Tačiau išgąsdintas „šoko terapijos“ sukeltos ekonomikos suirutės ir žmonių skurdo, B. Jelcinas išvaikė J. Gaidaro Vyriausybę (1992).

Rusija per Dūmos (1995) ir prezidento (1996) rinkimus paskelbė mirties nuosprendį gorbačioviškiems šalies vesternizacijos planams: J. Gaidaro partija nepateko į Dūmą, neįveikusi 5 proc. barjero, o pats M. Gorbačiovas prezidento rinkimuose nesurinko nė vieno procento balsų.

Per antros kadencijos 1996 m. prezidento rinkimus B. Jelcinas savo programinėje kalboje pirmą sykį išdėstė Rusijos, kaip Eurazijos valstybės ir jos ypatingos misijos pasaulyje viziją.

Tai būta signalo apie valstybės kurso keitimą. Signalo, kurį pasaulis pražiūrėjo.

Didesnio įspūdžio tarptautinei bendruomenei nepadarė ir iš Sankt Peterburgo atgabentas pilkas KGB papulkininkis Vladimiras Putinas – paliegusio B. Jelcino įpėdinis, kurio neva pagrindinis vaidmuo – užtikrinti atsistatydinusio prezidento korumpuotos šeimos saugumą.

Ne vienas Vakarų lyderis atkišo jaunajam Rusijos prezidentui draugišką petį, užjausdami jį dėl gauto B. Jelcino palikimo, tikėdamiesi, kad su juo drauge kurs ir demokratinės Rusijos, ir saugaus stabilaus pasaulio ateitį.

Niekam didesnio nerimo nesukėlė, kai V. Putinas, apšilęs kojas, ėmėsi turto perskirstymo, nusukinėdamas galvas vienam po kito neklusniems oligarchams, pradėjo persekioti jį kritikuojančią žiniasklaidą, opoziją, o galiausiai – savo priešininkus nuodyti, žudyti it Stalinas.

Geriausiu atveju tokie politinio gangsterizmo protrūkiai sulaukdavo vakarietiškų vyriausybių formalių protestų, prilygstančių pagrūmojimui pirštu.

Kaip pro pirštus pažiūrėjo į V. Putino reto žiaurumo antrąjį Čečėnijos karą ir agresiją prieš nepriklausomą Gruziją.

Ironiška, kad Vakarai buvo patikėję kaip rimtu demokratijos laimėjimu suvaidintu V. Putino farsu – dėl Konstitucijos apribojimų prezidento posto laikinu perleidimu Dmitrijui Medvedevui, kuris neva buvo iš liberalios aplinkos.

Nūnai šis „liberalas“, užimantis federacijos Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojo pareigas, porina apie eurazinę Rusiją, kuri nusidrieks „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ (kitas variantas – „nuo Dublino iki Vladivostoko“).

Nūdienos Rusijoje V. Lenino ir V. Stalino „pasaulinę revoliuciją“ V. Putinas pakeitė Eurazija.

Vakariečiams, tik paviršutiniškai susipažinusiems su Rusijos istorija, iš pradžių „Rusų pasaulis“ ir Aleksandro Dugino vis didesnę įtaką Kremliui dariusios teorijos atrodė kaip kliedesiai, geriausiu atveju – egzotika.

Tačiau didžiausia klaida – neįvertinti priešininko.

Už A. Dugino pečių- rusų „baltosios emigracijos“, bėgusios nuo bolševikų perversmo, turtingas palikimas. „Baltosios emigracijos“ branduolį sudarė Rusijos kultūros sidabrinės epochos elitas.

Jo atstovai 1921 m. Sofijoje paskelbė manifestą „Egzodas į Rytus. Euraziečių tikėjimas“, tą patį dešimtmetį Paryžiuje leido savaitraštį „Eurazija“.

Euraziečių tikėjimo pagrindinis akstinas buvo XIX a. rusų mąstytojas Konstantinas Leontjevas, neapkentęs katalikų ir protestantų bažnyčių bei visų „supuvusių Vakarų“, šlovinęs Rusiją, kaip savitą civilizaciją, rusų idėją, neatskiriamą nuo stačiatikių cerkvės, kuri vienintelė išsaugojusi neiškreiptą krikščionybę.

Štai ta naujoji Kremliaus ideologija, kuri, susijungusi su „silovikų“ perimtu ir išsaugotu KGB represiniu aparatu, sudaro putinizmo – XXI a. totalitarizmo esmę ir jėgą.

Pirmoji V. Putino Eurazijos projekto repeticija – Donbaso bei Lugansko separatistai ir Krymo aneksija, vėlgi Vakarams nuolaidžiaujant, apsiribojus formaliomis sankcijomis.

Užmerkti akis juos skatino ir įgimtas kapitalistinis godumas – milžiniška nepasotinama Rusijos rinka, prieiga prie pigių rusiškų žaliavų ir ypač energetinių resursų.

Vedžiodamas už nosies JAV ir ES „naudingus idiotus“, V. Putinas gavo atokvėpiui net aštuonerius metus, per kuriuos, naudodamasis Vakarų investicijomis, technologijomis ir kreditų ištekliais, stiprino Rusijos ūkį ir armiją.

2022 m. vasario 24-oji Vakarus (pirmiausia ES) užklupo nusiginklavusius ir nepasiruošusius – pabudimas buvo sunkus ir nemalonus.

Paguoda bent tokia, kad šįsyk „naudingi idiotai“ nesileido V. Putino mulkinami ir suprato – čia jau nebe juokai, puola ne tik Ukrainą, bet ir juos.

Grėsmės pasaulio tvarkai mastas paakino vakariečius veikti greitai ir vieningai, teikiant paramą užpultai aukai ir taikant sankcijas agresorei.

Dera pripažinti, kad sankcijos nebuvo efektyvios tiek, kiek tikėtasi.

Jas Kremliui padeda apeiti globalios rinkos ir jas aptarnaujančios tiekimo grandinės, taip pat trečiosios šalys – Kinija, Indija, Turkija, Iranas ir net Izraelis.

Be to ir Rusija sankcijas atremti buvo pasiruošusi: JAV įšaldė jos net 300 milijardų dolerių užsienio sąskaitose, tačiau tai jos nėmaž nepaveikė.

Užtat naujausia nelauktai paskelbta TBT sankcija V. Putinui ir Rusijai – viena skaudžiausių, nes valstybės vadovą pasmerkia tarptautinei izoliacijai, atriboja jį nuo tiesioginių kontaktų su Vakarais.

Panašu, kad su TBT arešto orderiu tarp Rytų ir Vakarų vėl nusileido geležinė uždanga.

Tik nūnai Lietuva prie šios uždangos stovi pirmoji, kaip sargybinis prie Vakarų vartų, už kurių – barbariška, nenuspėjama, nebetelpanti savo sienose milžiniška Eurazija.

„Vakaro žinios“, 2023 m. kovo 25 d.

P.S.: Kai straipsnis buvo atiduotas spaudai, Vladimiras Putinas praėjusį šeštadienį paskelbė, jog Maskva  dislokuos taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje. Minskas šią grėsmingą žinią jau patvirtino.

Žinomas JAV rusų kilmės istorikas Jurijus Felštinskis (mano dusyk kalbintas OP TV) ką tik duotame TV interviu tvirtina, kad tai ne grasinimas- vėliausiai šių metų rugsėjo mėnesį Rusija branduoliniu ginklu smogs Lenkijai ir Lietuvai, jeigu iki tol NATO ir Vakarai nesiims kotrpriemonių.

***

Alkas.lt: Kitą nuomonę išsakė Vilniuje apsigyvenęs politologas Maiklas Naki:

„Putinas vėl mojuoja branduoliniu vėzdu… […] Visuomenė turėtų tai ignoruoti…“

Spausdinti