Garsi žolininkė J. Balvočiūtė tėviškėje atkuria natūralią pievą, bet dėl upės – belieka apgailestauti

Žinoma biologė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė gyvena Žemaitijoje, Virvytės ir Ventos upių santakoje.

78 metų moteris čia ekologiškai ūkininkauja, rūpinasi savo žolynais ir renka laukinę augmeniją, pamažu atkuria retų augalų augavietę.

Natūrali gamta J. Balvočiūtei teikia malonumą, todėl ji su apmaudu žvelgia į tai, kuo žmonių statytos užtvankos pavertė jos mylimą upę.

Gyventi į savo gimtinę Gyvolių kaime daugiau negu prieš 30 metų grįžusi moteris puikiai prisimena, kaip atrodė Virvytės upė jos vaikystės laikais.

„Į Ventą įsiliejanti Virvytė būdavo švari, sekli, bet srauni. Vasarą galėjai semti tyro vandens saują ir atsigaivinti.

Matydavau, kaip gilesnėse vietose šmėžuoja ir žvejus vilioja didesnės žuvys, o įbridus į seklumą man pačiai į kojas imdavo baksnoti gružliai“, – pasakoja J. Balvočiūtė, pastebinti, kad šių švarų vandenį ir žvirgždėtą dugną mėgstančių žuvų – gružlių, žemaitiškai vadinamų roboiliais, čia jau seniai nebėra.

Nors lydekų ar raudžių vietiniai žvejai dar pagauna.

Upės ruožai primena kūdras

Daugiau negu dešimt į atkarpas upę sukapojusių užtvankų pakeitė tiek vietos gyvūniją, tiek augaliją. Sovietmečiu senus vandens malūnus pakeitė hidroelektrinės, kurios dabar prastai prižiūrimos.

Panaši problema kamuoja ne vieną Lietuvos upę ir upelį. Po sovietinio vajaus pakinkyti gamtą savo naudai ir elektrifikuoti visą šalį liko daugybė hidrotechninių statinių, kurie iki šiol daro žalą gamtai.

Greta J. Balvočiūtės ūkio nusidriekusi Virvytė gyventojams labiau primena liūdną kūdrą, o ne upę.

Krantai vis labiau apauga žolėmis ir pelkėja, o rudenį į vandenį nukritę lapai plaukia į priešingą pusė negu juos turėtų nešti natūrali upės kryptis – tėkmė tiesiog sustojusi.

Nereikia būti mokslininku, kad nustatytum, jog užtvankos čia daro stiprų poveikį upės natūraliam režimui ir visai ekosistemai, o žuvims nebėra tinkamų sąlygų migruoti ir neršti.

Apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių per savo gyvenimą paskelbusi botanikų draugijos narė J. Balvočiūtė prisimena, kad nuo žmogaus veiklos buvo paliesta ir upės pakrantė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad pavyko atgauti nuosavybę ir suartus žemės plotus greta upės vėl paversti į natūralią pievą – ekologiškai atkurti.

Dabar čia atsigauna kelios į Raudonąją knygą įtrauktos augalų rūšys. Ūkininkę taip pat džiugina, kad pievoje klesti vabzdžiai, peri paukščiai, pilna kitų smulkių gyvūnėlių – sugrįžta natūrali ekosistema ir įvairovė.

Ekologinį ūkį puoselėjanti žolininkė pripažįsta, kad toks ir buvo jos tikslas, kai jį sugrįžo gyventi į gimtąją Žemaitiją.

Įvertino užtvankų žalą

Užtvankos ant Ventos ir Virvytės upių sulaukė nemažai mokslininkų dėmesio, kai buvo rengiama Lietuvos užtvankų įvertinimo studija.

Net kelios Ventos ir Virvytės užtvankos pateko į visos šalies sąrašą 20-ies hidrotechninių statinių, kurių demontavimo nauda žuvims būtų didžiausia.

Apskritai, mokslininkai pabrėžė, kad Ventos vidurupio teritorijoje saugomos ES svarbos žuvų rūšys – auksaspalvis ir paprastasis kirtikliai, paprastasis kūjagalvis, mažoji nėgė, o taip pat kitos saugomos vandens gyvūnų rūšys bei Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės.

Pasak žinovų, esant palankioms hidrologinėms sąlygoms ši Ventos dalis pasiekiama ir šlakiams bei upinėms nėgėms, taip pat upėje yra žiobrių nerštaviečių.

Studijos autoriai konstatavo, kad užtvankos turi neigiamą  poveikį natūraliai upės ekosistemai. O kuo daugiau užtvankų upėje, tuo didesnė jų žala, nes žuvys ir kiti kūnui tiesiog negali įveikti tiek kliūčių.

Daugiau negu 10 užtvankų Virvytėje – migruojančioms žuvims visiškai neįveikiamas iššūkis. Upė yra beveik sunaikinta gamtine prasme.

Be to, dėl tvenkinių žuvys netenka nerštaviečių, nes gyvenimo sąlygos stovinčiame vandenyje pernelyg skiriasi nuo upės. Kitaip tariant, sąlygos yra nebetinkamos tipiškų upinių žuvų gyvensenai.

Praėjusių metų pabaigoje paskelbta studija atskleidė, kurios užtvankos daro didžiausią žalą ir sukuria mažiausią socioekonominę vertę.

Iš viso šalyje suskaičiuota per 1370 užtvankų, iš jų 13 proc. yra bešeimininkės, o apie 35 proc. užtvankų savininkus neturima duomenų.

Permainos prasideda nuo sąmoningumo

Ventos ir Virvytės santakoje gyvenanti J. Balvočiūtė labiausiai pasigenda užtvankų priežiūros. Ji svarsto, jeigu statiniai būtų tinkamai prižiūrimi ir valdomi, tuomet žala gamtai nebūtų tokia didelė ir akivaizdi.

Dabar net neaišku, kas yra atsakingas už užtvankas, kurios stabdo ir varžo natūralią Žemaitijos upių tėkmę.

J. Balvočiūtė yra įsitikinusi, kad kalbėti apie žmogaus santykį ir darnų gyvenimą su gamta reikia nuo mažų dienų. Dėl to ji pati savo ūkyje veda edukacijas bei šviečia jaunąją kartą.

„Ugdyti sąmoningumą yra labai svarbu. Visi turime pradėti nuo savęs, įvertinti savo pačių sprendimus ir veiklos pasekmes aplinkai.

Tik tada galėsime sumažinti neigiamą poveikį gamtai“, – teigia žolininkė, pastebinti, kad apie kai kuriuos dalykus su jos kartos žmonėmis paprasčiausiai nebuvo kalbama, tad visuomenė net neatkreipia dėmesio, jog kai kurie žmogaus veiklos padariniai metų metais daro žalą gamtai.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ir Europos upės nuo praėjusio amžiaus pradžios buvo tvenkiamos energijos gamybai, laukų drėkinimui, potvynių reguliavimui.

Tačiau užtvankos sensta ir tampa ekonomiškai ir techniškai nenaudingos, ir net žalingos aplinkai.

Ne veltui daugybė specialistų, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų yra susirūpinusios užtvankų keliamu pavojumi žmogui ir gamtai.