Pelno siekiantis žmogus – grėsmė ekosistemai

Visuose žemynuose vyksta negrįžtami žmogaus dominavimo epochoje procesai – mažėja biologinė įvairovė, nyksta miškai, natūralios buveinės ir didžiosios dalies pokyčius lemiančių veiklų sumanytojas – kuo didesnio pelno siekiantis žmogus.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Aplinkos ir ekologijos instituto mokslininkas dr. Žydrūnas Preikša, neįsivaizduojantis gyvenimo be kelionių po visą pasaulį, į šiandieninę ekologinę padėtį pasaulyje žiūri su nerimu.

Nors ekologinės problemos pripažįstamos ir sprendžiamos pasauliniu lygiu, mokslininkas pastebi, kad padėtis grėsminga.

Žmonių skaičiaus augimas – iššūkis natūralioms ekosistemoms ir ištekliams

Ekologinėms problemoms neabejingas mokslininkas įsitikinęs, kad didžioji dalis ekologinių iššūkių susiję su augančiu žmonių skaičiumi žemėje.

„Daugumoje Europos šalių gyventojų prieaugis nulinis ar minusinis, todėl mes nejaučiame, bet kituose žemynuose žmonių skaičiaus augimas yra akivaizdžiai matomas.

Kiekvienam reikia ne tik maisto, bet ir drabužių, būsto, pramogų, tai reikalauja vis daugiau maisto ir energijos išteklių, o Žemėje resursai riboti.

Paskaičiuota, kad Žemė galėtų išmaitinti apie 13 milijardų žmonių. Kuo greičiau mes artėjame prie kritinio žmonių skaičiaus, tuo labiau nukenčia visos natūralios ekosistemos ir ištekliai“, – pasakoja mokslininkas.

Saugomų gyvūnų medžioklė – vis dar opi problema

Dr. Ž. Preikša sako, kad kaip keliautojas ir ekologas pastebi daug skirtumų tarp ekologinės situacijos Europoje ir kituose žemynuose.

„Vertinant iš bioįvairovės apsaugos pusės, galima sakyti, kad Europoje yra vienos geriausių galimybių, nes biologinę įvairovę dar galima stebėti įprastame kraštovaizdyje, už saugomų teritorijų ribų.

Lietuvoje dažnai galima pamatyti besiganančias stirnas, sutikti elnius. Tuo tarpu Afrikoje nesaugomose teritorijose praktiškai nepamatysite antilopių, zebrų ar žirafų, viskas išmedžiojama.

Afrikoje dauguma gyvūnų medžiojama dėl maisto trūkumo. Kiek keliavau po Afriką, nesu matęs, kad važiuojant laisvėje ganytųsi antilopė.

Ten medžiojamos net ir šimpanzės, nors ir yra įrašytos į aukščiausios apsaugos kategorijas, taip pat ir raganosiai“, – pastebėjimais dalijasi dr. Ž. Preikša.

Anot ekologo, Australijoje taip pat paplitęs brakonieriavimas – medžiojama, nes laukiniai gyvūnai tapo nuostolius ūkininkams keliančiais naminių gyvūnų konkurentais.

„Vienas iš pavyzdžių – kengūros, kurioms nugraužus žolę, be maisto lieka naminės avys. Kai tiek mažai kritulių ir ilgai tęsiasi sausros, žolė auga lėtai ir kengūros sukelia daug problemų, nuostolių padaro vietiniams ūkininkams.

Nors oficialiai draudžiama, tačiau jie savo teritorijose naikina su avimis konkuruojančius laukinius gyvūnus“, – pastebi mokslininkas.

Miškus keičia pelningos plantacijos

Keliaujantis po visą pasaulį ir aplinkosaugininkams nerimą keliančias padėtis stebintis ekologas įvardija ir tai, kas turėtų kelti nerimą mums patiems dėl Lietuvoje vykstančių procesų.

„Lietuva išsiskiria tuo, kad saugomose teritorijose galima plynai iškirsti saugomą mišką.

Visur pasaulyje saugomose teritorijose tai nėra leidžiama, kai kur galima nusikirsti pavienius medžius savo reikmėms, bet ūkiniais tikslais kirsti medžius plynomis biržėmis niekur kitur neleidžiama.

Pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje, jeigu yra saugoma teritorija ar nacionalinis parkas, plynai niekas nekerta.

Suomijoje ar Švedijoje niekas net neįsivaizduotų, kad saugomoje teritorijoje būtų galima kirsti ūkiniais tikslais, ten būna vykdomi tik pavieniai gamtotvarkiniai darbai, pavyzdžiui, siekiant išsaugoti stambų medį.

Net Afrikoje, kur aplinkosauginė padėtis prasta, saugomose teritorijose nekertama plynai“, – Lietuvos ir kitų šalių saugomų teritorijų apsaugą lygina dr. Ž. Preikša.

Mokslininkas pastebi, kad miškų kiekio mažėjimas yra globali problema. „Europoje galima pasidžiaugti, kad miškai atkuriami ir miškų plotas ne tik nemažėja, bet dėl aktyvaus atsodinimo miškų užimami plotai plečiasi.

Tačiau Amerikoje, Afrikoje, Azijoje miškų plotai labai sparčiai mažėja.

Dar trūksta supratimo apie miškų svarbą. Iškirtę medžius, visą kaltę verčia žemės ūkiui, kaltina cukranendrių, ryžių, kokosinių ar aliejinių palmių, manijokų, bananų plantacijų savininkus“, – pasakoja ekologas.

Indonezijoje paklausęs pačių žmonių, ar jie nesupranta, kokią žalą daro naikindami miškus, mokslininkas išgirdo atsakymą, kad iš miško pelną gali gauti tik vieną kartą gyvenime – kai iškerta ir parduoda medieną.

Vietiniai Indonezijos ūkininkai įsitikinę, kad nėra prasmės atsodinti iškirstų miškų, nes patys nesulauks, kol medžiai užaugs ir bus galima gauti pelno, tuo tarpu pasodinę paklausias kultūras, gali gauti du–tris derlius per metus ir džiaugtis pastoviu pelnu.

„Pasiekta riba, kai miškai derlinguose regionuose likę tik saugomose teritorijose.

Skrendant virš Indonezijos, kuri laikoma vertingiausia pasaulio valstybe pagal biologinę įvairovę, akivaizdžiai matoma, kad vyksta naikinimas – dega ištisi plotai.

Iš pradžių iškertami medžiai, tada išdeginama visa augalija ir sodinamos žemės ūkio kultūros. Lygiai tas pats vyksta Bolivijoje, Peru, Brazilijoje: kertami didžiuliai Amazonės miškų plotai ir sodinamos cukranendrių, kavos plantacijos.

Brazilijos prezidentas palaiko ir remia žemės ūkio plėtrą bei skverbimąsi į miškingas teritorijas. Tokių pavyzdžių daug ir Afrikoje – jeigu yra nesaugoma teritorija, labai paprasta iškirsti miškingą teritoriją ir paversti ją plantacija – nėra jokių suvaržymų“, – apie ne tik aplinkosaugininkams nerimą keliančius pokyčius kalba mokslininkas.

Dr. Ž. Preikša atkreipia dėmesį, kad nors miškų kirtimas, prisidedantis prie klimato kaitos, vertinamas kaip pasaulinė problema, dažnai gamtai daroma žala grįžta kaip bumerangas ir patiems plantacijų augintojams.

„Miškų kirtimas žymiai prisideda prie šylančio klimato – tai globaliniai dalykai. Tačiau miškai taip pat labai svarbūs ir įprastam regioniniam mikroklimatui palaikyti.

Vakarų Afrikoje yra pavyzdžių, kai iš drėgnųjų tropinių miškų juostos likę tik nedideli miško ploteliai, o iškirtus miškus, vietoje tolygaus klimato atsirado ypatingai ryškūs, sausringi ir lietingi laikotarpiai.

Tai kenkia ir pačiam žmogui – per lietingus periodus užliejamos žemės, iš dirvožemio išplaunamos maisto medžiagos, o per sausringus periodus viskas išdžiūsta, nukenčia patys ūkininkai, nes nebegali nieko auginti.

Net ir galvijų ten nebėra – jie neturi kuo maitintis. Sausringi laikotarpiai labai ilgi. Tokios upės kaip Nemunas pusę metų būna sausos, be lašo vandens“, – apie žmonių ūkinės veiklos pasekmes agrosektoriui pasakoja mokslininkas.

Dalis pasaulio – be atliekų ir nuotekų tvarkymo

Mokslininkas pastebi: labai didelė problema, kurią europiečiai jau seniai išsprendę – atliekų tvarkymas. „Europoje nematome problemos dėl šiukšlių surinkimo sistemos, ji veikia visose šalyse.

Tuo tarpu dalyje Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos tokia sistema neveikia, šiukšlės metamos tiesiog po kojomis. Miestai, kuriuose yra daugiau gyventojų, yra tapę didžiuliais sąvartynais.

Tuose regionuose neegzistuoja ir vandens nuotekų valymas. Nubėgimo upeliai, latakai, kanalai – visi jie skirti kanalizacijos transportavimui, nutekėjimui.

Tai ne tik kvapas, bet ir tarša, patenkanti į upes, o iš jų – į vandenynus. Neseniai grįžau iš Vakarų Afrikoje esančios Dramblio Kaulo Kranto Respublikos, kur pirmą kartą teko matyti po vandenyno bangos išplovimo paplūdimyje liekančias srutas, pats vanduo – kaip srutos, ant vandens – srutų plėvelės.

Nors vandenynuose vandens tūris milžiniškas, tačiau tarša tokia didelė, kad gamta nebepajėgia apsivalyti“, – apie šokiruojančią padėtį kalba dr. Ž. Preikša.

Turizmo sektorius naikina pats save

Anot mokslininko, daug keliautojų Maldyvus renkasi kaip svajonių atostogų šalį, tuo tarpu vertinant iš ekologo pusės, tai – baisi vieta.

„Ten net nėra gamtosaugos termino, vyksta nesuvokiami dalykai. Aplink salas esantys koraliniai rifai jau visi pilki, žuvę, taip pat ir žuvų jau nedaug.

Indonezijoje, Malaizijoje dar likę gyvybingų, spalvingų koralinių rifų, tuo tarpu Maldyvuose aplink salas –  tik pilkuma.

Nardant Maldyvuose matosi išeinantys kanalizacijos vamzdžiai – jais nevalytos nuotekos teka tiesiai į vandenyną ir naikina jautriai į azoto ir fosforo taršą reaguojančius koralinius rifus.

Vietiniai verslininkai taupo neįsirengdami net vietinio nuotekų valymo. Jeigu viešbučiai ar SPA centrai priklauso užsieniečiams, pasirūpinama bent minimaliu valymu“, – pastebėjimais dalijasi ekologas.

Nuo mirštančių koralinių rifų tiesiogiai kenčia ir pats turizmo sektorius – žmonės ieško gyvybingų koralų, egzotinių žuvų.

Pasak Ž. Preikšos, jeigu padėtis nesikeis, Maldyvai gali sulaukti žymiai mažiau turistų. Aplinkosaugininkas pasakoja, kad jau dabar Maldyvuose savarankiškai išplaukęs nepamatysi ne tik spalvingų koralų, bet ir žuvų įvairovės.

„Vietiniai verslininkai supranta turistų lūkesčius ir kviečia į išvykas, kur žuvis pritraukia jas šerdami. Pats savarankiškai plaukdamas nelabai ką pamatysi.

Tropiniuose vandenyse, kur yra koraliniai rifai ir galėtų būti labai gera mitybinė bazė, žuvų galėtų būti daugybė, bet jų praktiškai nelikę“, – teigia mokslininkas ir sako, kad prie žuvų skaičiaus mažėjimo galėjo prisidėti ir intensyvus žvejojimas, kadangi pakrantėse galima pastebėti begalę tinklų.

Natūralių buveinių saugojimas – bioįvairovės išlaikymui

Anot mokslininko, klimato kaita, aplinkos užterštumas – rimti iššūkiai rūšių išlikimui, bet gyvoji gamta prisitaiko, keičiasi.

Rūšys dar galėtų išlikti jei nebūtų sunaikintos natūralios buveinės, bet užtenka suarti natūralią pievą ar iškirsti mišką – sunaikinamos daugybės rūšių natūralios buveinės.

„Europos šalys yra pasirašiusios įvairias tarptautines konvencijas, daug lėšų skiriama gamtosaugai, vykdomi projektai ir, atrodo, kad paukščių padėtis turėtų būti gana gera, bet paukščiai susiduria ir su migracijos keliuose ar žiemavietėse kylančiais pavojais.

Artimuosiuose Rytuose esančios šalys tarptautinių konvencijų nepasirašiusios ir ten mūsų gervės, baltieji gandrai, ereliai intensyviai medžiojami net ir rekreaciniais tikslais.

Pavyzdžiui, Libane savaitgaliais vyksta varžybos, kuriose siekiama sumedžioti kuo daugiau paukščių, nekreipiant dėmesio, ar tai reta, ar dažnai sutinkama rūšis – šaudo viską iš eilės.

Tokios medžioklės – ne siekis išgyventi, o pelningas verslas. Kita su paukščių žiemavietėmis susijusi problema Afrikoje – šlapynių vertimas ryžių laukais ar ypač intensyvaus ganymo taikymas, dėl kurio taip pat sunaikinamos natūralios buveinės“, – pastebi mokslininkas.

Anot dr. Ž. Preikšos, Europos Sąjungoje turime „Natura 2000“ tinklą ir savo biologinę įvairovę saugome labiau, tačiau matome, kad miškuose sengirių plotai nedidėja, buveinių būklė prastėja, tai parodo ir Europos Komisijos pateikiama statistika.

Sengirėse yra labai svarbios, pagrindinės retų rūšių susitelkimo miškuose vietos. Fiksuojamas ir natūralių pievų plotų mažėjimas Europoje bei Lietuvoje. Jos verčiamos ariama žeme arba apleidžiamos, užauga mišku ir taip jų nebelieka.

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas pasakoja, kad Lietuvos ornitologų draugija paskelbė labai iškalbingus skaičius. „Jie daro įprastų agrarinio kraštovaizdžio paukščių monitoringą, stebi jų būklę ir pokyčius.

Nuo 2014 iki 2020 metų paukščių biomasė laukuose sumažėjo 30 procentų. Tyrėjai nevertino rūšių retumo, buvo fiksuojamas tik paukščių kiekis.

Šie skaičiai rodo bendrą paukščių kiekio mažėjimą. Europoje jau yra regionų, kur mums įprasti paukščiai vertinami kaip reti – pavyzdžiui, pempė ar dirvinis vieversys, pastarąjį anglai jau žada įrašyti į Raudonąją knygą.

Panašu, kad ateis toks laikas, kai visos agrarinio kraštovaizdžio rūšys bus įrašytos į Raudonąją knygą.

Svarstyta net kovą įrašyti į Raudonąją knygą, nes visai neseniai tai buvo įprasta rūšis, o dabar jau likusios tik pavienės kolonijos ir net ne visuose rajonuose. Pokyčiai labai drastiški“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Bioįvairovė svarbi žmonių gerovei

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas dr. Ž. Preikša pastebi, kad žmogus nėra sukūręs nei vienos rūšies, bet yra daug sunaikinęs.

„Vienintelė rūšis – Homo Sapiens – Žemėje gali išnaikinti kitas rūšis, daugiau jokia kita rūšis to padaryti nepajėgi. Kyla moralinė problema – kaip mes galime naikinti tai, ko nesame sukūrę.

Kitas dalykas – rūšių įvairovė reikalinga būtent mums. Mokslininkai, tyrinėdami įvairias rūšis, kasmet atranda iki šiol neįvardintų naudingų rūšių savybių.

Blogiausia, kad visai išnykusių rūšių mes nebegalime atkurti. Joms išnykus išsiderina ekosistema, atsiranda mums nepalankių rūšių invazijos“, – pasakoja mokslininkas ir atkreipia dėmesį, kad matant padėtį Žemėje, ekologinė tema ryškėja.

Pasak mokslininko, ekologiniai dalykai bus vis svarbesni, galima užtikrintai nuspėti, kad nuolat augs kvalifikuotų ekologinės pakraipos žinovų poreikis.

„VDU Žemės akademijos Taikomosios ekologijos programos absolventai turi labai plačias galimybes – nuo darbo su saugomomis teritorijomis iki poveikio aplinkai vertinimo.

Kvalifikuotų, savo darbą mylinčių žinovų jau trūksta ir jų tikrai vis daugiau reikės ateityje.

VDU Žemės ūkio akademijoje suteikiamas platus išsilavinimas atveria daug galimybių prisidėti prie geresnio pasaulio ateities kartoms išsaugojimo“, – reziumuoja mokslininkas dr. Ž. Preikša.