Nespėjo prasidėti nauji metai, o viešojoje erdvėje vyksta nauja diskusija, ar reikia paminklo Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai. Mes neidealizuojame šios istorinės asmenybės, nes jis iniciavo perversmą ir jėga nušalino prie mūsų partijos ištakų prisidėjusį Prezidentą Kazį Grinių.
Bet vertinant aplinkybes, kada Vilniaus valdžia Lukiškių aikštę paverčia pliažu, paminklų etalonu laiko surūdijusį vamzdį, o ministerijų langai apkabinti gėjų ir transvestitų vėliavomis, manome, kad paminklo A. Smetonai atsiradimas būtų teisingas sprendimas, kartu sprendžiant ir K. Griniaus įamžinimo klausimą.
Mums svarbu, kad žmonės žinotų istoriją, nebijotų vertinti ir mokytis iš jos, kad Tauta turėtų simbolius, kuriuos puoselėtų ir gintų, o ne gėdytųsi ar keistų juos į tai, kas neturi jokios išliekamosios vertės.
O kad prie šios valdžios matysime daugiau bandymų bet kokiomis priemonėmis ištrinti viską, kas mus vienija kaip Tautą, tas akivaizdu iš jų pasisakymų ir darbų.
Vien ko verta „neužmirštuolės“ brukimo į žmonių sąmonę istorija. Kovotojų už laisvę simbolį „Laisvės liepsną“ jie jau metai iš metų, apgaulės būdu keičia savo prekiniu „neužmirštuolės“ ženklu, kurį užpatentavo dabartinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Jį paskleisti po Lietuvą padėjo A. Landsbergienė per savo mokyklų tinklą, mokinių tėveliams sakant, kad tai vaikų idėja, kai vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa, kad yra neužmirštuolės autorius ir savininkas ir visai tai ne vaikų mintis.
Apie tai atvirai pasakojo mokinių mamos, kurios buvo patikėjusios šiuo melu.
Akylesni iš karto pastebėjo, kad neužmirštuole norima išspirti iš Tautos sąmonės kovotojų „Laisvės liepsnos“ simbolį, vietoje jo įkišant rusų okupantų pamėgtą neužmirštuolę, kurią savo „pergalių“ atvirukuose propagandistai vaizdavo sovietinio kareivio rankose ar šalmuose.
Pseudopatriotams pavyko iš Vilniaus išspirti Vytį. Šį paminklą Lukiškių aikštėje pakeitė smėliukas, gultai, skėtukai ir nuogi užpakaliai prieš pat langus pastato, kuriame žiauriai nukankinta gausybė lietuvių, kurie neišdavė savo Tautos ir laisvos Lietuvos idėjos.
Vytis papuošė Kauną ir yra gausiai lankomas.
Smėlis Lukiškėse tapo šios valdžios patyčių iš skaudžios mūsų Tautai praeities, istorijos pasityčiojimu.
Todėl jau net nestebina, kad jie nori viską sugriauti ir sunaikinti. Nusitaikyta net į Kalėdas – neužmirštuolę užpatentavusi konservatorė Monika Navickienė uždraudė savo vadovaujamoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje švęsti Kalėdas, kad neva „niekas neįsižeistų“.
Matant tendencijas, kaip panacėjinio praregėjimo ištikti ir staiga fanatiškai suliberalėję konservatoriai drauge su neaišku nuo ko apsvaigusiais laisviečiais įnirtingai stumia iš valstybės gyvenimo jos simbolius ir tradicijas, panašu, kad jau greitai sulauksime daugiau pasiūlymų kažko atsisakyti, kad kažkas neįsižeistų – tautinių rūbų, pasakų, dainų.
Šią dieną derėtų prisiminti Laisvės kovotojus. Vietoj to, Karbauskis skleidžia vien neapykantą. Kažkam, kas buvo prieš kelis metus ir daugiau nebuvo pakartota. Koks niekingas tipas, turtus susikrovęs iš prekybos rusiškomis trąšomis ir kombainais, visada dirbęs prieš Lietuvos interesus. Kas tau bruka neužmirštuolę. Kur tu iš vis esi, išdavike? Nenorime paminklo nei bevardžiam vyčiui, nei diktatoriui Smetonai. Čia tik fašistinei partijai ir fašistiniam portalui tokių dalykų norisi.
Oh, comme c’est charmant ! Kodėl anksčiau tamstos nepažinojome – atvėrėte mums akis.
Kaip malonu, kad pagerbėte mus, litofcus fašistus, kad palikote čia savo išsilavinimo, išminties ir inteligentiškumo liudijimą! Manau, šiam įvykiui irgi reikia paminklo – kad tamstos palikuoniams atminimui liktų… Didžiuosis tamsta…
trolj iz pieriedači solovjova zašiol, nu, priviet, niezabudka.
Gal galite pateikti sąrašą tų nusipeniusių asmenybių ,kurioms galima Vilniuje statyti paminklus?
Ir Ramūnas Karbauskis – Lietuvos priešas.
2003 sausio 23, seime, valstiečių atamanas Ramūnas Karbauskis neprieštaravo (susilaikė balsuodamas) dėl konstitucijos 47 straipsnio keitimo. Tai yra nesipriešino bemaž didžiausios aferos įgyvendinimui pagal klaikią idėją – žemė užsieniečiams, o ne piliečiams.
2003 sausio 23-iosios aferistų bendrininkui Ramūnui Karbauskiui dera pati didžiausia bausmė – tremtis iš Lietuvos su Lietuvos pilietybės panaikinimu. Ramūnai Karbauski, ant kelių, bjaurybe.
______________________________________________________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų neligitimaus (antikonstitucinio) seimo landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių, skvernelinių, visokių liberalkomunistų bei panašių banditų, dabar jau pasipuošusiųjų narkomaniška bei daugialytine paleistuvyste.
2023 sausio 14
2003 sausio 23, apsišaukėliai seimagyviai banditai antikonstituciniu būdu net antrą kartą keitė 47 straipsnį nepaisydami konstitucijos (2 str, 4 str, 3 str, 9 str, 6 str, o taip pat) 153 straipsnio nuostatos, kuriame parašyta:
“153 straipsnis
Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, …”
Atsiradus mirtinam pavojui, dar viena paguodos žinia Tautai yra ta, kad jau 8 paskutinieji seimai – antikonstituciniai neteisėti (n_e_l_e_g_i_t_i_m_ū_s), kai seimo rinkimų įstatymas nedera su konstitucijos 55 straipsniu, kai sąrašinių negali būti seime.
Visiems visiems visiems
_____________________
I, Dabar, galioja Lietuvos respublikos konstitucijos 47 straipsnis:
“Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”
II. Konstitucijos 47 straipsnis gali būti keičiamas vadovaujantis tik ir tik (šeimininko) Tautos valios išraiška (referendume) bei tik (legitimaus) seimo be sąrašinių apsišaukėlių.
III. Svetimšaliai sukčiai, apgaulės būdu pasisavinę žemę po 1996 birželio 20, t_u_r_i grąžinti valstybei (piliečiams).
Partijų apsikumčiavimai tarpusavyje, jokios visuotesnės reikšmės neturintys pasiglamžymai.Todėl nevertėtų viešai apie tai ir kalbėti, kad neprisidėjus prie jų reklamavimosi. Tačiau, kadangi šis jo prabilimas viešai paskelbtas, tai praeiti pro jį tylomis negali.
Karbauskis, užuot pasakęs, kad Smetona tik į archyvą padėti tinka, už pritarimą jo paminklui Vilniuje mainais nori prakišti K. Griniaus įamžinimą. Tai, kad Prezidentas K. Grinius būtų rengęsis vaduoti Vilnių, nėra girdėta, taigi nuopelnų svarbiausiame to meto Lietuvos valstybės reikale dėl Vilniaus nuopelnų neturi. Be to, jis, nepasipriešinęs karine jėga , kaip privalėjo, Prezidento valdžią perdavė Smetonai, o tai netinkamo pareigų vykdymo ir turėtų Prezidento galių panaudojimo faktai. Tad nei Smetonos, nei Griniaus atminimo reikalai negali būti tinkami laikyti valstybiniais. Abu teverti tik archyve dūlėti.
Iš tokio rašinio matyti, kad Karbauskis į valdžias taikosi neturėdamas nei ką pasakyti, nei ką padaryti ir vėl veikiau tik dėl to, kad jose su partija patupėtų 4-erius metelius. .
Ir jūsų noriu pasiteirauti . Gal galite pateikti sąrašą tų nusipeniusių asmenybių ,kurioms galima Vilniuje statyti paminklus?
Manau, kad visų pirma ne tik galima, bet ir būtina Vilniuje pastatyti paminklus karvedžiui Konstantinui Ostrogiškiui 1514 m. Oršos mūšyje LDK karinėmis jėgomis sumušus Rusijos kariuomenę, siekusią paimti Vilnių ir užvaldyti Lietuvą. Paminklas statytinas rotušėje. Taip pat Čiurlioniui – Tauro kalno tinkamoje vietoje, Rašytojui ir signatarui Justinui Marcinkevičiui – Ttilto gatvės – buvusių Knygų rumų erdvėje, Vyskupui Masalskiui Gedimino pr. pradžios kairios pusės – Odminų g. esančioje erdvėje, Lietuvos partizanams, kaliniams ir tremtiniams buvusioje Cvirkos paminklo erdvėje, 1923 m. Klaipėdos sukilomo pasiektai pergalei atminti – Klaipėdos g. esančios erdvės atitinkamoje vietoje. Memorialas Lukiškių aikštėje atskiras dalykas.
Tai pradžiai tiek tų paminklų nusipelniusiesiems. Žinoma, jų yra ir daugiau, ber čia tik tai, kas verkiant Tautai ir valstybei reikalinga.
Tai gal pradėkime nuo paminklo Vilniuje Lietuvos Didiesiems Kunigaikščiams ( o gal karaliams?) Vytautui , Algirdui, Kėstučiui, o ne rusėnui Ostrogiškiui? Gal pastatykime paminklą bajorui Kazimierui Kontrimui, siekusiam įkurti lietuvių kalbos katedrą Vilniaus universitete? Arba Biblijos vertėjui į lietuvių kalbą Stanislovui Rapolioniui ( bendras paminklas Reformacijos veikėjams pernelyg kuklus) ?
Patikslinu: Kęstučiui.
Vytautas Lietuvą išdavė Lenkijai, Lietuvą valdė Jogailos ir Lenkijos ponų pavedimu ne kaip suverenę valstybę, o kaip Lenkijos karalystės provinciją ir tik iki mirties. Jam valdant su krikščionybe plito lenkizmas grauždamas lietuvių kalbą, visą lietuvybę apskritai. Taigi nusipelniusiu jį Lietuvos valstybei ar lietuvybei nėra pagrindo. Apie Algirdo ir Kęstučio valdymą žinios yra labai mėgėjiškos.
Gal paminklo būtų labiausiai vertas Margiriis dėl jo tragiško likimo, tačiau istorijos mokslo per tą 30 metų laisvės laikotarpį nuo Pilėnų įvykio taipogi nusisukta, o jų vieta kiek įmanoma buvo istorikų painiota. Tačiau paminklas Margiriui Vilniuje kaip sostinėje labiausiai tiktų.
Tai taip manyčiau apie tai, kam pirmiau statyti paminklus Vilniuje.
Kas dėl Kontrimo ir Rapalionio tai jų nuopelnų mastai gal būtų universitetinio masto.
Kas dėl to, kad Ostrogiškis yra rusėnas, tai tas nieko nesako, nes rusėnai visu LDK laikotarpiu petys į petį kovojo su lietuviais, buvo Lretuvos patriotai tiek reikaluose su Rusija, tiek su lenkais.
dkt.: V. – suverenĖ, K. – suverenĖS, N. – suverenEI, G. – suverenĘ, Įn.- suverenE
bdv.: V, – suverenI, K. – suverenIOS, N. – suverenIAI, G. – suverenIĄ, Įn. – suverenIA
Vargu,ar Ostrogiškis mokėjo lietuvių kalbą, bet Ostrogiškiui siūlote paminklą,o Vytautui Didžiajam- ne? Na,tada reikėtų paminklo Lietuvos kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris atsisakė pasirašyti Liublino uniją su Lenkija, nes matė joje nepriklausomos valstybės- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimą.
Lietuva kaip valstybė suvereno Nepriklausomybę prarado jau nuo 1385 Krėvos unijos, o po Liublino unijos buvo ištrintas ir tas jos kaip Lenkijos karalystės provincijos atskirumas. Lenkijos karalystė tapo vieninga atskirų vietų seimelių sudariusių vieną Lenkijos seimą valdoma.
Taip Mikalojus Radvila Rudasis vertas pagarbos Lietuvoje, tačiau viešų kalbų apie jį vengiama, kaip ir apskritai apie viskas susiję su Lenkija istorijoje..
„viešojoje erdvėje vyksta nauja diskusija, ar reikia paminklo Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai. Mes neidealizuojame šios istorinės asmenybės, nes jis iniciavo perversmą ir jėga nušalino prie mūsų partijos ištakų prisidėjusį Prezidentą Kazį Grinių.“ (kalba netaisyta, teisingai rašoma „inicijavo“)
Autorius ne tik nemoka teisingai parašyti žodžio „inicijavo“, bet ir naudoja jį visiškai klaidingai, nes Smetona jokio perversmo nerengė, neinicijavo, jame nedalyvavo ir nieko jėga nenušalino. Taip vadinamą „perversmą“ organizavo ir įvykdė grupė kariškių, kurie atėję pas nevykėlį prezidentą Grinių, geruoju ar bloguoju įtikino jį pasitraukti iš prezidento pareigų. Po to, šalyje tebesiaučiant Griniaus nevykusio vadovavimo sukeltai politinei suirutei, buvo pakviestas šalyje gerai žinomas ir gerbiamas asmuo, politikos veikėjas A.Smetona ir buvo įkalbėtas eiti į Prezidento pareigas, kurias jis sutiko eiti tik jei Seimas išrinks jį Prezidentu. Taigi, galite sau neidealizuoti, bet paprasčiausių faktų nereikėtų falsifikuoti, arba reikia juos žinoti, jei tokia netiesa parašyta ne iš piktos valios, o tik iš nežinojimo.
aukštai keliate kartelę.
• Robertas Ramanauskas. Paminklas Smetonai Vilniuje reikštų praeities baimių atsikratymą
– pozicija.org/robertas-ramanauskas-paminklas-smetonai-vilniuje-reikstu-praeities-baimiu-atsikratyma/
Ar ne panašiai dabar savo veiksmus Ukrainoje aiškina ir Putinas, kad speciali Rusijos karinė operacija joje buvo būtina…