A. Slapšytė-Maknavičienė. Aš čia, Aukštaitijaj. Poezija tarmiškai

Ada Slapšytė-Maknavičienė yra išleidusi kelis poezijos rinkinius:  „Gyvenimo laiptai“ (2005), „Kelias namo“ (2008), „Vakaro idilė“ (2009), „Paskutinė pakopa“ (2010), „Pabraidžiojimai” (2012), „Sukarpyta tyla“ (2016). Autorė kuria įvairaus žanro eilėraščius: trioletus, satyras, sonetus, haiku… Tokie formos ieškojimai rodo norą atsinaujinti, prabilti kuo įvairesniu poetiniu žodžiu.

Skaitant autorės subtilią lyriką, galima aiškiau suvokti poetės mąstymo ypatumus, būtent jos jausenos ypatybės, kurios skaitytoją veikia kaip atgaiva.

Autorė yra iš tų žmonių, kurie mąsto vaizdais. Dažnas jos posmas pagavus, grakščiai surimuotas ar parašytas verlibru, giliai jaudina, nes iškyla iš sielos gelmės, iš meninio vaizdo. Žodžiu, gražu ir lengva, paprasta ir atvira, o tai veikia mūsų jausmus. Jos kūryba žavi brandžios giliamintės poezijos posmais.

Ada Maknavičienė savo poeziją pateikia ir interneto literatūrinėse svetainėse „Žalia žolė“ bei „Rašyk“ Herberos slapyvardžiu. Ji yra sėkmingai dalyvavusi ne viename šių svetainių skelbtame konkurse, laimėjusi prizines vietas.

Galima kalbėti apie kiekvieną poetės eilėraštį – su vienais ginčytis, kitus kaip žalias vyšnias palikti nokti, o trečiais žavėtis, nes jie nušviečia patį sudėtingą gerbiamos autorės gyvenimą.

Literatūros mokslų magistras Rimantas Klibavičius

Red.: Šiai publikacijai parinkome rytų aukštaičių (uteniškių) tarme parašytų eilėraščių.

 Iš poetės pasisakymų: „Gimiau Vilkabrukių kaimi (Vyžanų vlsč., Utenas r.). Savietiniais laikais tas kaimas buva priskirtas Anykščių rajonui, gi anas buva un abejų rajonų ribas. Taigi, esu rytų aukštaite, džiaugiuos – tarmę išlika, nars 50 m. tinai nebegyvenu“.
. 

AŠ ČIA, – AUKŠTAITIJAJ

Dažnai, vaikyste, tu begioji
paklydus mana naktų sapni,
ir pra metų ažutvarus,
vis pašauki mani.

E, ašei čia, kur rūka kaima pirtys
su untų pakvipusais garais,
kur girgždėja senas svirtys
ir šlamėja aukšti ajarai.
Menu, visadu lingava čia kmynai

ir nendres braide undenį.
e, kaip svaigina mėtam ir pelynais
mūsų prieklačiai seni.

Ašei gi čia – kur lingava žilvyčiai
pre gimtas upes pasvirį
ir anys taške mažom šakelam
Švintosias undenį tyrų.
Ašei gi čia-Aukštaitijaj,
vaikystes vaizdų karalijaj.

AŽU LUNGĄ

Ažu lungą pūga. Skrieja vėją nešamas snaiges. Stoviu viena pretemoj ir veiziu pra lungų. Štai snaige nori nuslaist un
medžią, katras auga pre namą, ale vėją gūsis jų pagauna ir neša nežinamu kryptim. Pagaliau jų nutupda un palunges,
kur ana pamažu tirpsta ir išnyksta.
Taip gal ir mūsų – žmanių sielas, atatrūkusias na kūną, bus nešamas nežinamu kryptim.
Kaks trumpas žmagaus gyvenimas ir nenuspejama baigtis, kaip tas snaiges, nešamas veją…
Gerasis, nepažįstamas žmogau, gyvenimą keliautajau, gal mes ir nebuvam sustikį, ale ašei, kaip ir tu, laukiu atjautąs
gyvenimą rudeny, venatvej. Žinau, raikia išmokte venatvej nepalūžte, ale savi inveikt nėra lingva, tadu raikia pasakyte sau
GALIU, ale, be žmanių pagalbas, jų draugystes – sunku. Sunku, kai niekas neskuba ištieste runkas…
Tokia markatna ta žemas vakarą tyla. Aš viena jas negaliu pakelte, šaukiu mintim kažnąkų, ale manįs niekas negirdi.
Dungau, suteik man stiprybes gyvenimą rudeny venatvej būte. Aždek žibintų, kad anas kelių mum nušvestų. Ataik ta keliu
nepažįstamas žmagau, un žemas baltų švintį, – pasdalinsma venatvi pusiau, ana bus abiem lingvesne… Taigi, ataik ir

PASEDĖK
Pasedėk su manim virtuvej pre stalą.
Tegul bus šita vakarienę dviem.
Čia senai jau puodai šąlam –
Negaminsi gi tuščiom kedėm…

Pasedėkim nars rozų dviese
Du venatvei pasmerkti vaikai.
Tu seniai savą virtuvej vienas,
Ale ir ašei labai seniai.

Išlydėkim šitų savą skausmų
Gerdami kavų, kal da garas kyla.
Pašnekėt ir paskui suspėsma,
jegu inveiksma abu šitų tylų.

Pasedėk su manim virtuvej pre stalą.
Tegul viskas taip ir lieka dviem.
Nelinkėk man vienai visą gerą, –
Palinkėk gerą mum abiem.

APKAPOTAM MEDŽIUI

Apkapoja sausų medį,
skroblų tik palika.
Čia aplinkui varnalėšam
augte žeme tika.

Skrida paukštis ir praskrida
su giesmiu un sparną.
Na sausas šakas skrisdama
krunktelėja varna.

E paukštį gesminikų
čia jau neprišauksi… –
nukapotas šakas
tava džiaugsmą medžią,
nėr kur tava giesmei duotę
tylių, gražių pradžių…

Ale, pavasarią rytų
saula tekštels rasų,
un nagas šakas ištrykš
žalias kraują lašas.

EMIGRANTE

Tau Letuva – tai merdinti šalis,
e jai vis tiek – emigrantas tu ar beglys.
Ale,  kai lektuvą sparnas asfaltų pales
ir tyliai sustas un letuviškas žaląs, –
tu melsi savą galvai pelenų
iš aukurą buvusių denų.

Tu iš tinai, kaip iš smertęs sugrįši
ir būsi vėl tarp giminių – arti.
Ape motinąs  ir sūnaus  ryšį
gedas paukščių gesmę graži…

TRYS TRIOLETAI

Tevyne, man raikia tavą orą,
Lingvą vejelią tarp abelų šakų
Ir vieversią gesmęs virš tavą laukų.
Tevyne, man raikia tavą orą,
Rugines duonas ajarų plutu
Ir šviežią pieną su putu.
Tevyne, man raikia tavą orą,
Lingvą vejelią tarp abelų šakų…

————————————————-
Duona mūsų kasdenine,
Esmi ną amžių gerbiama, švinta,
Kryžiaus ženklu palaiminta.
Duona mūsų kasdenine,
Vaikystej kvepėjai kmynais, ajarais
Ir mes gardžiavames tavą garais.
Duona mūsų kasdenine,
Esmi ną amžių gerbiama, švinta.

———————————————–
O meila, lepsnoki mūsų širdysna,
Gi be tavįs gyvenimas markatnas…
Lepsnok letai, ale ryškiu ugnelu.
O meila, lepsnok mūsų širdysna.
Lepsnok motinai, tevynei, draugui
Ir artimui, katras vienišas šalia.
O meila, lepsnok mūsų širdysna,
Gi be tavįs gyvenimas markatnas…

DEŠIMT HAIKU

Naktimis vilkai
brukas keman, ape gurbų…
Tai Vilkabrukiai

XXX

– Kaip nuveit mestan?
– Aikit ut tinai. Kumpu
Utena netoli

XXX
Merga mazgojas
upely. Vežys inžnybą
– Ai, nykštį, nykštį! ( iš legendas Anykščiams)
XXX

Maną vaikyste
Švintosias kruntais bėgą.
Pėdas išliką

XXX
Biliūna velą
Liudiškių piliakalny
vis viena liūdi…
XXX

Liudiškių kalni
Šviečia laimes žiburys
Biliūną dvasia
XXX

B plius A sauga
da Vyžanų tiltalis.
Paauglių meilą
XXX

Basi pa kemus.
Interneta nebuva
Buvam laimingi

XXX

Žiūrėkit – „sninga“!
Sesija. Mokslam trukda
kvepiuntys žedai
XXX

Užlinki pinkius,
septynius – pinkius pirštus.
Sukurtas haiku.

UN KALĖDŲ NAKTĮ

Un Kalėdų naktį kai veiziu, –
Kiek daug tinai dungaus švesulių!
Daug žvaigždžių ašei matau.
Paveizėk ir tu – patiks ir tau.

Tyli naktis žvaigždžių pilna.
Viena, rodas, jau krinta.
Va, ir untra! Atadaryk duris, –
Bus ir tau Kalėdinis žiburys.

Ir dungus žvaigždėtas
Pasmeldus išpildys tai,
Kas iš Aukštybių tau
Šitų naktį pažadėta.

SPALVAS

Tumsu. Un baltą
sniegą rausva lelija
e dūšiaj juoda

SEKMINIŲ PAUTARIOJIMAI

Jau sužaliava
Sekminių berželis.
Joja un mergelį
Jaunas bernelis.

Bejodamas ažblūdija, –
Kelia neberada.
Lig marių nublūdija, –
Žemaitukį rada.

Grėbia šenelį
Ir gailiai rauda.
– Sakyk, mergela,
Gal kų  tau skauda?

– Kaip neraudosiu,
Jaunas berneli,
Guli mana teveliai
Smėlia kapely.

Aš siratėla, –
Nėra tevelių.
Aš siratėla, –
nėra bralalių.

– Jaunoji mergela,
Tekėk až mani,
Aš tau atstosiu
Tava bralalį.

– Atjok, berneli,
Veliau – rudeny,
Jegu mani imte
Tikrai ketini.

VIENKEMIS

Sena aplaista trabela.
Pre jas spryską žalą želia.
Maži lungeliai, rodas, ažsimerkį.
Gal anys markatni tyliai verkia?

Čianai da palinkįs kryžius ir svirtis.
Da tebekyša tvaras ketvirtis.
Aplaistų kiemų šiukšlas ažkloja,
seniai pre vartelių šunys nebloja…

Viduj senela jau nebegirdi,
kas spakaintų jas senų širdį.
Àle da ošia soda lapai dilsūs,
kad pamegotų sene nuilsus.

__________
Spryskas – slenkstis
Dilsūs – menki, sudilę, suvytę

PAUTARIOJIMAI SU SENU

Teki tu, Sena, nebodama praaivių,
katrų čia tava pakruntej šitek daug.
Pripalamai ir aš ainu tavą kruntu,
apjuostu  Sity saląs
Trumpam sustoju ir tėmiju tavi.
Čia Paryžiuje šilumas gana,
ale man rodas, kad tu šalta,
nars ladų lytys neplaukia greta.
Tu plukdai tik laivus sava undenų dikta galia.
Plukdai ir daug baikų patėmiji
tarp tava pakrantese esunčių ypatų.
À le, kiek meilių prarastų pra tavi praaina!
Kiek markatnybių, pokštų ir džiaugsmų!
Viskų tu patėmiji, ale visa tai tau nerūpi…
Aš, rodas, tau, Sena, pavydžiu biškį,
nars nežinau, kų pati matau
savų traškimų upej.
E tu žinai. Žinai, kad grait sustiksi
su sava sėbra jūra.
Gal del tą ir dėl pakruntese esunčių ypatų
tau širdes nesopa, kai anys ataina
pre tavų kruntų išliete markatnybes ir raudas.
Tu tyli. Tyli, egi gerai žinai, kad visi paryžiečiai
vis tiek tavi labai myli.

APRYLIAUS ŽINIAS HAIKIŠKAI

Vištas jau dažnai
kudakuoja, ale kiaušiniai
brungiai kaštuoja

————————————

Velykų varpų
skumbesys kviečia  grekų
apsvalymui vėl

————————————–

Nešelmavokit
gamtas, degindami jų
Praša Aprylius

———————————

Nulaužta šaka
sapulys ne tik medžiui
Saka Aprylius

KAREIVIĄ KAPAS

Pražyda un kalnelią neažmirštuola —
kvetkelis gražiausias.
Ją lapais ašaras vis byrą
tyrų tyriausiąs.

Pakilįs lingvas vėjas
rasas nušluoja.
Kvetkelį verkiuntį patėmija,
paklausia netrivojįs.

„Kal markatna, gelala gražioji?
Gal saulas tau mažai?
Ar nekukuoja gegula raiboji,
ar nešlama beržai?“

„Beržų šlamesią man lig valei.
Kukuoja ir gegula.
E markatna, kad kalnely
kareivis žuvįs guli.

Ąnas padėja galvų
ažu savą tevynį.
Dabar čia amžiams guli
švintai jų apgynįs.“

DU KLAUSTUKAI

Velnią lašai vis
trinkia galvon, e kojas
linksta. Ale kal taip?

—————————–

Žmogus yra sava
laimes kalvis. Ale kur išmokt
šitakią amatą?

ŠIRDIM

Atais rudą.
Su anu ir geltona markatnybe.
Diena paskavąs rūki…
Iš praaitęs utarios šešėliai
ir žodžiai sapulingi kaltins.
Ale ar paskeis kas nars?..
Viltis pakeist gyvenimą
ištirps erškėtražių arbotaj…
Tadu, paskavojus venatves pyly,
sapulingų ailėraštį praaičiai
rašysiu širdim.

DABAR TI…

Kai tėviškej dainų nebesgirdi,
kai negali sodi nusiskintę obalį
ir gandrai kai nebeskraidą, –
dabar ti jauti tik nabodulį.

Sodą vietaj stagarai pageltį.
E buva čia taks grožys!
Ale gi visa tai negaliu prikeltę,
tik maldu pavirsta maną žodžiai…

Kaip žalą pre kelią suskaupus,
ašei pre ažiarą da pabūsiu.
Ailėraštį tėviškei rašysiu atsiklaupus
ir orą bučinį lelijam nusiųsiu.

Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.