Nuo 1998 metų lapkričio 30-ą minime Atmintiną Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena. Tą 1918 metų dieną Mažosios Lietuvos (kitaip: Prūsų Lietuvos) tautinė taryba (MLTT) priėmė Pareiškimą, dabar žinomą Tilžės Akto vardu, kuris tapo ir šiaurinės Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę proceso pradžia.
Tilžės Akto signatarai reikalavo „remdamiesi ant Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“. Apeliuota į JAV prezidento Tomo Vilsono (Wilson Thomas) tautų apsisprendimo teisę vadinamoje 14 punktų deklaracijoje. Iš tiesų joje buvo kalbama tik apie nepriklausomą Lenkijos valstybę ir Austro-Vengrijoje buvusių tautų apsisprendimo teisę, bet ne apie lietuvių teises.
Tad logiška, kad JAV Lietuvos valstybę ją de jure pripažino tik 1922 m. liepos 28 d., kai baigėsi Rusijos Pilietinis karas, nes iki tol JAV Vyriausybė dar tikėjosi, kad bolševikai Rusijoje bus nugalėti ir tuomet Lietuva grįš į jos sudėtį.
Akto signatarai 1919 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Ambasadorių konferenciją kviesdami ją nuspręsti prie Lietuvos valstybės prijungti visą Mažąją Lietuvą. Ar Antantės valstybės tuomet prieštaravo faktui, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių žemė? Ne!
Vokiečiams, protestavusiems dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, Taikos Konferencijos pirmininkas prancūzas Žoržas Klemanso (Georges Clemenceau) paaiškino paprastai:
Šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenumui.
Ar šie Ž. Klemanso žodžiai reiškė, kad Antantėje dominavusi Prancūzija rengėsi Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvos valstybei? Jokiu būdu, ne! Paaiškėjo tai tik vėliau, kad Prancūzija numatė šį lietuvišką kraštą pavesti savo sąjungininkei Lenkijai! Kodėl? Paaiškinsiu.
Radikalus lenkų nacionalizmo ideologas Romanas Dmovskis (Roman Dmowski) 1918 m. spalio 8 d. jis nusiuntė memorandumą prezidentui Tomui Vilsonui teigdamas, kad „lietuvių gentis (ne tauta, bet gentis! – V.Š.) yra nesubrendusi savarankiškam valstybingumui“ ir todėl Lenkijos valstybės sienos turi apimti ir Lietuvą su ta Rytprūsių dalimi, kur gyvena lietuviai.
R. Dmovskis tvirtinio, kad „Lietuva yra ta pati Lenkija“, kurioje Lietuvai galima tik autonomija. Tokios pozicijos laikėsi ir prancūzų politikai.
Buvo sugalvota Klaipėdos krašte sukurti Freištatą (laisvąją Klaipėdos valstybę), kurioje šeimininkautų Lenkija, o paskelbti apie tai 1923 m. sausio 10 dieną. Kad to neįvyktų ir buvo surengtas krašto valdžios perėmimas – Klaipėdos krašto sukilimas. Vieni iš jo iniciatorių buvo mažlietuviai Erdmonas Simonaitis, Jurgis Bruvelaitis ir Lietuvos Konsulas Klaipėdoj Jonas Žilius.
Iš MLTT narių buvo sudarytas žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Jankaus vadovaujamas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas VMLGK) 1923 m. sausio 9 d. paskelbė Manifestą apie prancūzų sudarytos krašto Direktorijos uždarymą ir krašto valdžios paėmimą į savo rankas.
Kitą, sausio 10 d. prasidėjo žvalgybininko Jono Budrio-Polovinsko vadovaujamas karinis Lietuvos šaulių, karių savanorių ir kartu veikusių mažlietuvių žygis į Klaipėdą, nuvertęs okupacinę prancūzų valdžią. Sausio 19 d. Šilutėje VMLGK sukviesti jo skyrių ir krašto organizacijų atstovai (per 120 delegatų) priėmė Klaipėdos krašto seimo Deklaraciją apie Klaipėdos krašto jungimąsi su Lietuvos valstybe.
Taip Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi de facto. O de jure tai įvyko po mėnesio, vasario 16 d., kai Antantės Ambasadorių konferencija su išlygomis pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. Čia gerai paplušėjo Lietuvos valstybininkai.
Varžytinėse su interesais tiesa ne visada laimi. Klaipėdos klausimu laimėjome. Beje, 1939 metų pavasarį vokiečių aneksuotą Klaipėdos kraštą po karo irgi atgavome teisėtai, o ne kaip kai kas mano, iš Stalino malonės, nes II pasaulinio karo nugalėtojų sprendimu buvo nutarta visas teritorijas, kurias Vokietija užgrobė po 1937 m. gruodžio 31 dienos, pripažinti buvusioms tų žemių buvusioms šeimininkėms. Taip Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvai.
Lenkų istoriko diplomato Sergijaus Mikuličo (Segiusz Mikulicz) vertinimu (1976) „Lietuvos laimėjimas Klaipėdoje buvo didelis Prancūzijos, o ypač Lenkijos pralaimėjimas“.
Nei britai, o tuo labiau prancūzai, negalėjo atleisti lietuviams už juos pažeminantį sukilėlių laisvinimo žygį ir atkeršijo už tai.
Antantės Ambasadorių konferencija Paryžiuje, kuriai pirmininkavo Prancūzijos premjeras Raimondas Puankarė (Raimond Poincare), 1923 m. kovo 15 d. priėmė „Ambasadorių konferencijos Sprendimą dėl Lenkijos sienos“, pripažindama Lietuvai primestą demarkacinę liniją teisėtą Lenkijos sieną, palikdama jai jos užgrobtą Pietryčių Lietuvą (su Vilniumi, Seinais, Punsku)!
Tokiu būdu, S. Mikuličiaus pripažinimu, „Už Lenkijos interesų pažeidimą Klaipėdoje Lenkija iš Vakarų valstybių išgavo savo rytinių sienų pripažinimą, paliekant Lenkijai Vilnių“. Šis aktas, kurio tuomet Lietuva nepripažino, buvo laikomas „didele lenkų diplomatijos sėkme“…
Čia turime progą paaiškinti kaip britų premjero V. Čerčilio dėka Lenkija po II pasaulinio karo gavo net 2/3 buvusių Rytprūsių. Čerčilis, laikydamasis 1923 m. Sprendimo dėl Lenkijos-Lietuvos valstybių sienų, manė, kad už Lenkijos valstybės prarastas (!?) „lenkiškas“ Lvovo ir Vilniaus žemes jai turi būti dosniai kompensuota atiduodant jai Rytprūsius. Stalinui pretenduojant į Karaliaučių ir gretimas žemes, pasitenkinta ne visais Rytprūsiais tik 2/3 dalimi. Deja, ne visada laimi Tiesa, bet jos visada turi būti siekiama.
Taigi, spręsdami Mažosios Lietuvos klausimus paisykime ne kaimynų ar didžiųjų valstybių interesų, o pamatinio politinio ir net konstitucinio dokumento – Tilžės Akto, nes jis išreiškia istorinę Mažosios Lietuvos etninių gyventojų valią.
Reikia ruoštis Mažosios Lietuvos susigrąžinimui. Kas apie tai , kad ir slapčia, galvoja? Gal lenkai? Gal vokiečiai?
Anie tai tikrai .
Maža problemėlė.
Kur rusus reiks padėti?
o,,kuo juos pakeisi – ar ten bus dykra
Taip buvo ar nebuvo, bet Sniečkaus valdymo laikais sklido tokios šnekos, jog būtent dėl jų jis nepritaręs Maskvos siūlymui prijungti sritį prie Lietuvos. Ir logiška – formaliai pasauliui, sąjungininkams tai būtų įvykdyta sutartis, būtų Lietuva, o tikrovėje būtume nustelbti beveik tokio pat skaičiaus ten suvežtų, bei Lietuvoje apgyvendintų kolonizatorių.
Mano diedukas eme prancuzu prefektura Klaipedoje,Is karto nepavyko paimti,nes prancuzai saude per langus,Tada vienas sukilelis prisidengdamas gyvatvvore norej papulti prie prefekturos sienos apacios ir per langa vidun imesti granata,bet prancuzai ji nusove,Po kiek laiko atvyko pastiprinimas ir atsinese srapneliu-tokios granatos su strypu,,kuris isikisa i sautuvo vamzdi ir granata issaunama,Po keliu tokiu suviu buvo suzeistas frepektas i galva ir prefekturapasidave.Pakrantej pastate patrankas ir atplauke lenku laivas su karine pagalba ir sustojo toliau nuo kranto.I ji nuplauke lietuviu valtis paaiskino padeti ir lenkai isplauke.As manau,, kad sostine ir umstamiesti mums grazino rusai.O,dabar jei atgautume Kaliningrado sriti tam neturim nei zmoniu nei pinigu – taigi ,ten dykra butu.
Ne ”kaliningrado sriti”, čia ruskių sugalvotas pavad. , o Mažoji Lietuva. Žinok, vietovių; lietuviški miestų, miestelių , kaimų pavadinimai mena šimtmečius, o tvoja “kaliningradskaja obl.” istoriškai atsirado vakar.
siulau pasiziureti dabartinius pavadinimus i lietuviu google maps paieska,
Taip, teisingai – ten taip parašyta, kaip tuos vietovardžius tarptautiniame registre „pasaulio išvaduotojas” įregistravo. Bet tai tik turėtų mus paskatinti neištrinamai juos įsiminti, o istorijos, lietuvių kalbos mokytojus – juos mokiniams perduoti. Kai buvau vaikas, seni žmonės tik buvusiais vardais tas vietoves vadino, o ir mokytojai rasdavo būdų ne tik naują vardą ištarti, bet ir tikrąjį kaip nors į pasakojimą įpinti.
Gintautai . Siūlau su gera nuotaika žvelgti ateitin. Dabar iš praeities. Man besimokant , ant lentos (geografijos pamoka) kabindavo maskovijos bolševikmečio laikų žemėlapį. Ten buvo storu , riebiai raudonu paišeliu apibrėžta 1/6 Pasaulio sausumos . Toliau – punktyrine linija iki šiaurės ašigalio ir atgal į Beringo sąsiaurį. Tęsiu. Per visą žemėlapį storu , riebiai juodu paišiuku didžiulėmis – didžiosiomis raidėmis; tsrs (taip tada vadinosi rasijos imperija).
Dabar mes gyvenam šitos, besibaigiančios imperijos laikmečiu. Keičiasi “google’ , keičiasi “mapsai”. Dėl to aš ir visi lietuviai galvokim , svajokim , rodykim kaimynams savo senus “mapsus”. Jeigu Tolminkiemį kažkoks užkariautojas pavadino “čistije prudi” , tai nieko nesako ir mūsų neįpareigoja taip vadinti. Man teko matyti kokie ten “čistije prudi”. Siaubas.
Pasinagrinėjus Lenkijos žemėlapį toli į pietus nuo dabartinės sienos su Karaliaučiaus sritimi, galima atpažinti buvusius lietuviškus vietovių pavadinimus- Wydminy ( Vydminai?), Rogojni ( Ragainiai?) , Katkajmy ( Katkaimis) ir pan.. Kai kurių atpažinti neįmanoma, kaip ir Karaliaučiaus srityje- pavyzdžiui Czarnowo Wielkie- Didieji Juodupiai.
Pro mane teka toks upelis Viesurkis ir Vokietijoj yra upe kuri dabar vadinasi Vesel/gal nuo ‘vesu’,o Romos inperijos laikais ta upe vadinosi Visurgis.Sutikit, kad Viesurkis ir Visurgis labai panasu,Prancuzu Sena panasu i Seina ,
O kai palygini dabartinį su senaisiais Europos žemėlapiais, kai tos valstybės ribos dar nesiekė Baltijos, arba dar tik neseniai pasiekė, ir dar net tarpukario laikų žemėlapį, tada ir daugiau jų pamatai – suslavintų, bet atpažįstamų.
Taip,bet tai tik sentimentai,Matau dabartiniai lietuviai,kurie turetu jau tureti vvaikuciu ir mus pratesti ,labai reti turi vaiku,o milijonas pabego ar buvo priversti emigruoti is Lietuveles,tad kazkokios sviesios ateities nesimato,zodziu Lietuvos ismiratas ,Ir tokiom salygom galvoti apie Kaliningrado srities prijungima prie Lietuvos – manau durnizmas ir tai labai svelniai pavadinant,Taip ,kazkada uvau jaunuolis ziurejau filma apie Herku Manta ir sajojau,kad tai butu Lietuva,bet suaugau ir atsivere skaudi realybe,ne lietuviu naudai,
Teko skaityti,kad Mindaugo kariai paeme Mozurijos pagrindine pili ir mozuru vyriausia kunigaiksti,kuri nuzude,Ir tie karei kitoj vietoj ant Vyslos kranto pastate Varzuvos pili ir paliko ten igula.Ta Varzuva ir patapo Varsuva,Nezinau kiek cia tiesos,bet teko skaityti,
Varžuva. Suvaržydavo Vyslą ( patvenkdavo) , kad galėtų lengviau žuvies pasigauti. O gal ir ne.
Skaičiau, kad dabartinėje Rusijoje, anksčiau baltų galindų gyventose teritorijose- Maskvos srityje yra kaimas Kurša,Tulos sirtyje yra upė Upa, pro Kazelsko miestelį Kalugos srityje teka upė Žizdra (Anykščių rajone yra upelis ir kaimas Zizdra).
,dar pokarij Nemune gaudydavo nersiancius ziobrius anksti pavasari.Kiekviena seima cia turej po savo varzaviete- srauni sekli vieta pripilta grauzo/akmenuku/ ir ten buvo tvoros ir tarpeliai tarp tvoru i kuriuos state varzas,Varza ,tai toke anfora is zilvicio sakeliu su siaurejancia i vidu anga zuviai papulti vidun,o is vidaus reta zuvis isplaukdavo.Tarybu valdzia uzdraude si zukles buda ,nes tai laike brakonieriavimu.O, kaimieciam panemuniu tai buvo sioks toks pragyvenimo saltinis.