Apsilankymas meno parodoje vis dažniau nebereiškia vien tik žiūrėjimo į ant baltų sienų pakabintus paveikslus.
Neretai parodose pasitelkiami įvairūs į to meto dvasią padedantys įsijausti apšvietimo, aplinkos kūrimo ar interaktyvūs sprendimai, apie kūrinius ir juose rodomą laikotarpį pasakoja gidai.
Svarbiausia, kad tokie sprendimai jau taikomi ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.
Daugiau dėmesio – patirties kūrimui
Kaip pastebi kūrėjus jungiančios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė, paskutinius kelerius metus tiek Lietuvoje, tiek svetur veikiančiose parodose vis daugiau dėmesio skiriama vartotojo patirčiai.
Šie pokyčiai keičia mąstymą, kad parodos pagrindas – pats kūrinys.
„Labai svarbu, kad meno organizacijos pradėtų nuosekliai galvoti šia linkme ir įsigilintų į auditorijos norus, apmąstytų, kokias patirtis galėtų jai pasiūlyti.
Tuomet, pasikeitus organizacijos pasaulėžiūrai į kuriamas parodas, į tai, kaip bendraujama su auditorija ir buriami žmonės, galima imtis sprendimų, kurie žmones skatintų ateiti ir gauti gerą patirtį.
Nestebina, kad pastaruoju metu pažangios meno organizacijos nustebino ne tik savo tradiciškumu, kai gerbiant kūrinius jiems suteikiama daugiau erdvės, bet ir dėmesio idėjos ir patirties kūrimui skyrimui“, – teigia pašnekovė.
Klientų patirtį meno organizacijos gali gerinti kuriant malonią, patogią ir kokybišką aplinką.
Vienas pavyzdžių – Osle vos prieš kelerius metus atidarytas ekspresionizmo pradininko Edvardo Munko kūrybai skirtas muziejus, kuriame itin daug dėmesio skirta erdvių išplanavimui, užtikrinta, kad pastate būtų šviesu ir patogu lankytojams.
Užtikrinti gerą lankytojų patirtį leidžia ir interaktyvumas.
Kaip pavyzdį kūrybiško mokymosi žinovė mini Amsterdamo Stedelijk muziejuje anksčiau eksponuotą Anrio (Anri) Matiso parodą, kurioje apsilankę žmonės specialiame kambaryje gali išsikirpti tam tikrą spalvingą formą ir prisidėti prie meniškos sienos kūrimo.
Anot pašnekovės, toks interaktyvumas išties naudingas, nes žvelgiant į paveikslus sugeriama daugybė informacijos ir galiausiai atsiranda poreikis ją išreikšti konkrečiu veiksmu.
Pojūčių sužadinimui – net kvapai
VšĮ „Art Central“ meno projektų vadovė Agnė Norkutė priduria, kad parodose vis dažniau pasiteikiama virtuali ar papildyta tikrovė bei kitos žmogaus pojūčius žadinančios priemonės.
„Šiuolaikinėmis, jau iš pirmo žvilgsnio unikaliomis parodomis siekiama sužadinti smalsumą, norą stabtelėti ir sudalyvauti vykstančiame veiksme.
Tam pasitelkiamos tokios pojūčius žadinančios priemonės, kaip vaizdas, kvapas, klausa, skonis ir lytėjimas, didesnis dėmesys skiriamas parodos įspūdžiui – šviesoms, garsams, dizaino bruožams, neretai pasitelkiami ir interaktyvūs sprendimai“, – patirtimi dalinasi meno žinovė.
Štai jos kuruojamoje, Vilniuje iki šių metų pabaigos veikiančioje parodoje „Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“, kurioje eksponuojami sertifikuoti aliejumi ant drobės pertapyti impresionizmo meistrų darbai, taip pat pasitelkiami lankytoją į Klodo Monė sodus ar Vincento van Gogo „Žvaigždėtą naktį“ nukeliantys virtualios tikrovės sprendimai.
Parodoje taip pat skamba prancūziška muzika, aplinką pripildo specialiai sukurti kvapai.
Visa tai lankytojams padeda kur kas geriau pajusti to meto kūrėjus gaubusią atmosferą, pasijusti lyg Paryžiuje prieš 160 metų, sustiprina bendrą kūrinių įspūdį.
M. Laužikaitė išskiria ir šį rudenį Kaune veikusią Dženės Kaganos (Jenny Kagan) parodą „Iš tamsos“, kuria menininkė papasakojo savo tėvų istoriją Kauno gete – parodoje netruko interaktyvumo, ji dėl garso, daiktų ir dūmų naudojimo, specialiai įrengtų patalpų priminė spektaklį.
Užsiėmimai – ir patiems mažiausiems
Pašnekovės džiaugiasi, kad pasaulinėmis meno pateikimo tendencijomis vis dažniau sekama ir Lietuvoje, lankytojai vis labiau įtraukiami ne tik per parodų vaizdinę pusę, bet ir švietimą.
Tai labai svarbu tiek vaikams, tiek suaugusiems – A. Norkutė pabrėžia, kad per meno mokymą ugdomas smalsumas, gebėjimas analizuoti ir vertinti, gilinami kritinio mąstymo ir kūrybiškumo gebėjimai.
„Švietimo programos tampa priemone ne tik asmeniškiau patirti meną, bet ir per jį geriau pažinti ir patį save.
Juk neretai lankytojams pritrūksta susikaupimo ir žinių, kaip meną būtų galima patirti, tad interaktyvios parodos ir meno pamokos tampa lyg jungiančiu tiltu, kuris per praktinį patyrimą padeda geriau suprasti tiek save, tiek įsisavinti perteikiamą žinią“, – įsitikinusi „Art Central“ projektų vadovė.
Laužikaitė antrina, kad švietimas taip pat gali išlaisvinti kūrybingumą ir meninius įgūdžius, padėti geriau suprasti istoriją ir jos vingrybes.
Lietuvoje sėkmingų meno pamokų pavyzdžių jau yra nemažai, tačiau pabrėžiama, kad meno įstaigos daugiau dėmesio turėtų skirti švietimo strategijai.
„Per švietimo programas galima stipriai paveikti ir įtraukti į parodos patyrimą.
Tačiau į vartotojo patirtį reikėtų žiūrėti kaip į bendrą organizacijos reikalą, nes dabar dar kartais pasigendama bendro matymo, kokią pamokos kryptį ir koncepciją reikėtų pristatyti, ko išmokyti, į ką lankytojus pakviesti.
Viską atlikus gerai, pasirūpinus mokytojais ir gidais, užtikrinus kokybę, menas tampa lyg kontekstu.“, – įsitikinusi asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė.
Kaip vieną sėkmingiausių pavyzdžių ji mini strategiškai kuriamą MO muziejų. Jo komanda puikiai žino, kuriuo keliu einama, kryptingai kuria švietimo programas.
Taip pat ji išskiria ir ilgai besitęsiančią Nacionalinės dailės galerijos veiklą švietimo srityje. Ši meno organizacija bando pasiekti ir tikslines grupes, pavyzdžiui, turinčias tam tikrų negalių.
Štai disleksiją turintiems vaikams rengiami specialūs užsiėmimai, bendradarbiaujant su Karolina Žernyte ir jos įkurtu „Pojūčių teatru“ sukurta galimybė akliesiems patirti paveikslus, vaizdas pakeistas į kitus pojūčius.
Kaip pastebi pašnekovės, sprendimų pažinti meną gali būti įvairiausių.
Štai viename Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių – Kazio Varnelio namuose-muziejuje – siūloma ten rodomų kūrinių istorijas ir optinio meno būdus išgirsti ne tik su gido pagalba, bet ir žaidžiant virtualų žaidimą.
Gidas dažnai pasitelkiamas ir kitose galerijose ar muziejuose, jis geriau susipažinti su menu padeda ir jau minėtoje parodoje „Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“.
Gidai gelbsti susipažįstant ir su ne ant sienų kabančiu menu.
Štai Bažnytinio paveldo muziejuje jie padeda geriau pažinti architektūrą ir sakralines vietas, o Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jie kviečia pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį ir taip pažinti čia anksčiau vykusį muzikinį gyvenimą.
Panašu, kad telieka tik išsirinkti.
