Rugsėjo 3-5 dienomis, Kaimo turizmo sektorius vėl visus miestiečius kviečia dalyvauti vajuje „Atviros dienos kaime“.
Tą rudens savaitgalį lankytojams duris atvers 55 sodybos, ūkiai, amatininkų ir kūrybos studijos, kaimo bendruomenės, muziejai, bitynai, parkai ir kitos organizacijos.
„Kartu su mūsų partnere Žemės ūkio ministerija siekiame garsinti kaime teikiamas paslaugas, užaugintus bei pagamintus gaminius.
Vajuje daugiausia dalyvauja smulkūs ūkiai, nes būtent jiems labai svarbu pasirodyti lankytojams“, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Agnė Vaitkuvienė.
Vajaus rengėjams rūpi priartinti miesto žmones prie kaimo, todėl vaikų, jų tėvelių ir senelių čia lauks daug įvairiausių pramogų.
Lankytojai galės ne tik susipažinti su kasdiene sodybų ir ūkių veikla, bet ir dalyvauti mokomuosiuose užsiėmimuose, kūrybiniuose užsiėmimuose, degustacijose, žygiuose, ekskursijose, iškylose, taip pat žvejoti, jodinėti, plaukioti ir kitaip pramogauti.
A. Vaitkuvienė siūlo išsirinkti įdomiausius pasiūlymus ir iš anksto numatyti maršrutą – aplankyti ne vieną, o kelias vietas. Asociacijos interneto svetainėje galima rasti vajaus žemėlapį, visų dalyvių aprašymus ir pasiūlymus.
Šie žemėlapiai taip pat dalijami „Cirkle K“ degalinėse ir turizmo žinių centruose. Patariama atkreipti dėmesį į datas ir laikus, nes apie žadamą apsilankymą reikia iš anksto pranešti sodybos šeimininkams.
Vajaus dienomis bus siūloma įsigyti vietinės gamybos, kai kur bus renkamas simbolinis mokestis už atvykimą ar įvairias veiklas.
Pasak A. Vaitkuvienės, koronavirusas įnešė daug sumaišties į kaimo turizmo paslaugų teikėjų gyvenimą, sumažėjo ir vajaus dalyvių skaičius.
„2020-ieji buvo nelengvi. Ne vasaros metu pajamos krito apie 80 proc. Nežinios dar liko daug, bet stengiamasi dirbti kaip galima saugiau. Kaimo privalumas tas, kad jame didelės atviros erdvės“, – teigia asociacijos prezidentė.
Klausytis gervių giesmių
Vajuje ne viena sodyba pasiūlys puikią galimybę atitrūkti nuo miesto ir nuolatinės skubos. Etnografinė sodyba „Gervių giesmė“ – ramybės kupinas gamtos kampelis, saugomas Kazlų Rūdos miškų.
Ši sodyba prieš kelerius metus yra laimėjusi pirmą vietą Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos varžytuvėse. Sodybos šeimininkė Greta Kupstienė lankytojams siūlys žinių vakarą – naktį tipyje prie laužo, mokys senovinių sutartinių, seks stebuklines pasakas.
Svečiai bus aprengti senoviniais apdarais, vaišinami sodyboje rūkytais sūriais ir žolelių arbata.
Tačiau tai tik maža dalis to, ką gali pasiūlyti prieš šešerius metus iš miesto pabėgusi ir kaime įsikūrusi jauna kūrybinga šeima.
„Mūsų sodybos svečiai bando senoviškai skalbti ir lyginti rūbus, verpti, siuvinėti kryželiu, austi, gamina talismanus su baltiškais raštais, veja juostas, lepinasi baltiškoje apeiginėje pirtyje“, – vardija pramogas G. Kupstienė.
Jos vyras moko senovinių ugnies skėlimo būdų ir rašymo žąsies plunksna. Be to, sodyboje rengiamos vaikų stovyklos ir žygiai. Lankytojų laukia žvejyba, uogavimas, grybavimas, avytės bei triušiukai ir gervių giesmių klausymas.
Ne tik pasižiūrėti, bet ir išbandyti
Vajuje dalyvauja ne vienas muziejus, kuriame galima pamatyti ir pajusti, kad ne nuo mūsų pasaulis prasidėjo. Jau dešimt metų miškininkas, sertifikuotas tradicinių amatų meistras, etnografijos muziejaus Lekėčiuose (Šakių r.) įkūrėjas Gintas Čekauskas džiugina žmones švietėjiška veikla.
Asmeninis sumanymas kaupti ir saugoti senovės buities, medžio ir linų apdirbimo įrankius, baldus išaugo į rimtą privatų muziejų, pristatantį zanavykų krašto amatus ir darbštumą.
Muziejuje vien senovinių oblių – 600! Šeimininkas lankytojams papasakos ne tik įdomių istorijų, bet ir leis visiems norintiems išbandyti senovinį skiedrų gaminimo aparatą.
Receptu dalijasi su visais
„Kiek žinau, aš esu vienintelė kepėja, kuri neslepia šakočių kepimo paslapčių“, – juokiasi Renata Reklaitytė, Beduonės kaime ( Šakių r.) su vyru įkūrusi mokomąją erdvę „Gamtos girnos“.
Šeimininkė lankytojams siūlo kelias šio lietuviško skanėsto gamybos ir kepimo pečiuje mokomąsias programas. „Visi, kurie tikisi greito ir lengvo rezultato, būna nustebinti – naminių šakočių gamyba yra ilgas ir kruopštus procesas.
Aš pati per dieną iškepu tik du šakočius“, – sako kepėja, šimtametes šakočių gamybos tradicijas perėmusi iš vyro šeimos.
Neseniai sodybos šeimininkai pasigamino ir kilnojamą šakočių kepimo aparatą, tad pamokos pradėtos rengti ir užsakovų namuose.
Šiemet vajaus dalyviai „Gamtos girnose“ galės paskanauti iš šakočio tešlos keptų vaflių, riešutų duonos ir kitų gardėsių.
„Gimsta su marškinėliais, o miršta nuogas“
Ritinių bendruomenė Prūselių kaime (Šakių r.) susikūrė beveik prieš 20 metų. Surengta pirmoji sūrių šventė išaugo į kasmetinį tradicinį renginį, tapusį šio kaimo išskirtinumu.
Laikas bėga tikrai greitai – bendruomenės centro Sūrio namams jau sukako dešimt metų. Paklausta, kiek per tą laiką jau surengta švietimo programų, bendruomenės narė Elena Kavaliauskienė tik šypsosi ir moja ranka – tikrai daug.
Vajuje rengiamoje sūrių gamybos pamokoje „Kaimiško sūrio gimimas“ visi norintys galės išgirsti sūrio atsiradimo istoriją, patys jį gaminti, senovinėje sviestamušėje mušti sviestą, taip pat skanauti įvairių vietinių sūrių.
Dalyvaujant viktorinoje reikės įspėti mįslę: „Kas gimsta su marškinėliais, o miršta nuogas?“. Atsakymą galėsite sužinoti tik Sūrio namuose.
pasiimkite lietaus apsiaustą, darbines pirštines, drabužius, apavą, kad galėtumėte ir į tvartą, ir į daržą, ir net į įšlapusius laukus bristi, išbandyti tikrąją, gyvenime (ne sporto salėse) reikalingą jėgą ir ištvermę.
Galima surengti talką kokių senukų sklype – malkų žiemai paruošti, kiemą bei daržą aptvarkyti (tik ne miesčionių supratimu), stogą sulopyti, atlikti kasdienius darbus, taip jiems dešimtmečius neturėtus laisvadienius padovanojant. Bet tam turėtų iš anksto seniūnija pasirengti – parūpinti darbo įrankių, kuo kam stogą lopyti, iš miško krituolių atvežti. O jei dar būtų važiuojama organizuotais pulkais – kaip amerikiečių seriale matėme, kaip paplūdimiuose atostogauti nemėgstantys, ar šiaip savanoriai keliauja per miestelius, padėdami kam aplinką sutvarkyti, kam apdegusią ar sudegusią trobą atstatyti ir pan. – Geras paprotys. Jauna būdama, dar Dzūkijoje tai mačiau, tik ten ne šiaip savanoriai, o giminės suvažiuodavo jaunavedžiams trobą pastatyti, derlių nuimti, ar kitų darbų nudirbti.
Gera ,Tamstos, pastaba.” Tik ne miesčionių supratimu”. Žmona , užaugusi “ant bruko” (taip mano kaimiečiai apibūdina miestiečių kilmę) , sulaukus savaitgalio, mane ragina. Greičiau važiuojam pailsėti prie rožių , agurkų , pomidorų ir kitokių “kvietkų”. Nesibaigiantys darbai nei vasarą, nei žiemą. Smagu.
Gaila , kad pas mus tokio papročio padėti kaimiečiams nėra.
Bet juk tai – vienas iš poilsio būdų.
Įdomiausia tai, kad tiek pat valandų dirbęs namuose, ar bet kur pastate, lieki leisgyvis, o lauke, gryname ore dirbdamas, namo grįžti nors ir kiek paskaudusiais raumenimis, bet kažkoks atsigavęs, energijos įkvėpęs.
……………..
Taip, ant bruko augusi/-ęs – įprastas posakis dar iš tų laikų, kai bruko tik miestų centre būdavo.
Man patinka ženklas ant trobos skliauto. Manau pakartoti pas save. Tik nežinau šio ženklo pavadinimo ir reikšmės.
Prašau pagelbėti .
Ar šitą?
– alkas.lt/wp-content/uploads/2021/08/17753_601ceb02a61bf44bfde3c34b07aa5953.jpg 🙂 ?
(kai padidini – dar gražiau)
Jei niekas nesusimylės paaiškinti, teks keliauti kad ir į čia –
– google.com/search?client=firefox-b-d&q=tautiniai+simboliai
atversti vieną po kito, rasti skyrelius apie (kaimo) architektūrą, simboliką – bus užsiėmimo iki ryto. Sėkmės.