V. Balkus. Kremliaus gerbėjai po „nesisteminės opozicijos“ priedanga

Kai tik prasideda kalbos apie taip vadinamą „nesisteminę opoziciją“, dažnas ima tučtuojau prarasti mastymo dovaną. O jei dar viršaus kas ima kartoti mantrą apie vienybę, tuomet apskritai kai kuriems ją klausantiems ima vaidentis esą įmanoma padėtis, kuomet viename darinyje sutilps tiek prolietuviškos jėgos, tiek visiškai atviri Putino ir Lukašenkos gerbėjai.

Pradėkime pirmiausiai nuo to, kad jokios „nesisteminės opozicijos“ , kaip konkretaus aiškiai segmentuoto vieneto nėra.

Galime ją vadinti pvz. neparlamentine ir tai bus daugmaž tikslu, tačiau bet kokia politinės partija ar registruotas politinis ar visuomeninis judėjimas yra oficialus politinės sistemos dalyviai.

Nesisteminiais galime vadinti nebent kokius namūdinius pogrindininkus, kurie dažniausiai įdomūs tik patys sau ir kaip taisyklė nieko bent iš tolo panašaus į ideologiją ar nuoseklų veiksmų planą sukurti nepajėgus apriori.

Na o jei mes suprantame, kad visi kiti tai sistemos dalys, tuomet iš to natūraliai kyla supratimas, kad kiekvienas jų pirmiausiai vadovaujasi savo pačių nuostatomis ir kuo brandesnė organizacija, tuo jų idėjos platesnės o pasiūlymai kaip reikia veikti realesni.

Ir taip pat daugiau nei natūralu, kad vyksta tarpusavio kovos kur idealiuoju variantu tos kovos, pirmiausiai, vertybinės.

Tačiau ne kiekvieniems gamta atseikėjo tiek proto, kad šie jei ir sugeba pasakyti kas blogai, tačiau suformuluoti atsakymą į klausumą „Ką daryti?“ – jau nebe.

Ir tuomet ir prasideda žaidimas „mes esame nesisteminiai“ esą tai, kad Seime niekaip nepavyksta iškovoti bent vieną kėdę yra ypatingo statuso įrodymas.

Ir į klausimą ką daryti tuomet imama atsakyti kažkuo panašiu į „dirbti Lietuvai“ .

Blogai yra tai, kad visame tame dar ima suktis ir profesionalūs politikai, kurie nėra iš prigimties buki ir patirties lyg per akis, tačiau likę už valdžios valties borto ima dar labiau skatinti primityviausią mąstymą tarp kone dievaičiais juos laikančių sekėjų.

Žaidimas pavojingas, nes minios meilė permaininga ir jei žmonės einantys kartu su politiku nėra auginami kaip asmenybės, jiems nesuteikiamos naujos žinios ir neskatinamas savarankiškas mąstymas, tuomet geriausiu atveju šie pasirinks vėliau tokį pat naują lyderį, o štai blogiausiu ims sparčiai degraduoti.

Na o degradavus jie jau taps lengvu grobiu tiems, kas siūlo vis paprastesnius sprendimus.

Norite pavyzdžių? O gi pažiūrėkite kiek savo laiku prolietuviškai nusiteikusių ir net perspektyvių visuomenininkų šiandien papildė pačios primityviausios antilietuviškos propagandos platintojų gretas.

Taip, pirmiausiai dėl to kalta oficiali propaganda, kurios melo dėka, o čia dažnai suveikia logika jei man meluoja vieni, tai kiti teisūs, tapo Kremliaus srūtų klausytojais ir žiūrovais.

Tačiau prie nusivylimo labai prisidėjo ir politiniai spekuliantai giedantys amžinas dainas apie tariamą „vienybę“, nes šios kaip nebuvo taip ir nėra, ir čia jau suveikia dalies sekėjų logika kitaip – jei lietuviai nesugeba susitarti, tai gal mums svetimi padės.

O svetimi, beje, labai laimingi, kad nusivylusi protestinė masė auga, šioji dėl aukščiau išvardintų priežasčių primytivėja, ir jei prieš dešimtmetį nors ir tos pačios Rusijos interesus diegti reikėjo Algirdo Paleckio lygio veikėjo, kuris turime pripažinti nėra nei kvailas nei primityvus, tai šiandien miniai pakanka numesti garsiai reikiančią isterikę su liguista meile Lukašenkai.

Kodėl dabar tai svarbu suprasti? O gi todėl, kad ir vėl matau labai aiškius bandymus į protestinį judėjimą sugrįžti, o gal net sugrąžinti, atvirai antilietuviškus veikėjus, ir gal net įtakoti jį.

Ir čia vėl imamas naudoti mitas apie esa „sisteminę“ ir „nesisteminę“ opoziciją, kuomet esa visi „nesisteminiai“ nepaisant to, kad į partnerius veržiasi atviri mūsų šalies priešai tariamai privalo juos priimti į padorių žmonių kompaniją.