Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį dalyvavo susitikime dėl pilietinio ir patriotinio ugdymo, kuriame aptarti tokio ugdymo Lietuvoje pokyčiai ir aktualijos.
Prezidentas susitikime su Krašto apsaugos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, Lietuvos šaulių sąjungos atstovais, taip pat su pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurse dalyvavusių mokyklų atstovais diskutavo apie gynybos įgūdžių kursų integraciją į bendrąjį ugdymą.
Šalies vadovas išklausė skirtingas mokyklų atstovų – mokinių ir mokytojų – patirtis ir įžvalgas dėl efektyvesnės kurso integracijos ateityje.
„Mūsų valstybės saugumas gali būti garantuotas tada, kai juo rūpinasi kiekvienas pilietis. Todėl kokybiškas švietimas, kuriame integruotas pilietinis ir patriotinis ugdymas, yra neatsiejama nacionalinio saugumo užtikrinimo prielaida. Ypač šių dienų geopolitiniame kontekste, turime siekti visa apimančio pilietiškumo ugdymo“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas teigė, kad sėkmingam tokio ugdymo įgyvendinimui būtinas ne tik privalomas nacionalinio saugumo ir krašto gynybos mokymas pradinio ir vidurinio ugdymo programoje, bet ir tinkamas pedagogų rengimas.
„Siekiant stiprinti mokinių pilietiškumo kompetencijas, turi būti toliau stiprinama pedagogų motyvacija ir pasirengimas integruoti pilietinį ugdymą į kitus mokomuosius dalykus. Jei būtina, turi įvykti ir įgyvendinimui reikalingi pokyčiai mokyklose ir švietime apskritai“, – teigė Prezidentas.
Planuojama, kad Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas, kurio įgyvendinimu rūpinasi Lietuvos šaulių sąjunga, visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose būtų privalomas nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio. Šiuo metu pilietinis ugdymas yra integruotas į istorijos, lietuvių kalbos ir kitų mokomųjų dalykų programas, 9–10 klasių mokiniai mokosi pilietinės visuomenės pagrindų.
Trumpai ir aiškiai kalbant, turi būti stiprinamas valstybinis lietuvybiškumas kartu užtikrinant jo saugumą karine jėga dvišališkai veikiant su JAV ir su NATO, ES kaip jų nariui.
Tas žodis pilietiškumas nėra tinkamas – sovietiškai tuščias kalbant tokiais gyvybiškais reikalais. Vienam jis viena reiškia, kitam – kita. Konkrečiau, kai vienam pilietiškumas gali reikšti lenkizuotis, kitam rusifikuotis, trečiam apskritai – globalizuotis.
Visų pirma reikalinga stipinti domėjimąsi savo tikrąja istorija, iš esmės peržiūrint Lenkijos ir Rusijos istorinių priespaudų primestas jos koncepcijas bei istorikų, jas propaguojančių, dominavimą viešojoje erdvėje.
Kur Lietuvos kaip karalystės,karaliaus Mindaugo laikų gilesni tyrimai, Vytenio paslaptingai išnykusio iš Lietuvos valdymo ir t.t. Kas ta Voruta, į kurią, užuot kovęsi mūšio lauke, įžengė Mindaugas su giminėmis ir Tautvilas su žemaičiais. Kas ta Voruta, kurioje jie per visą naktį iki ryto išbuvo, kas joje per naktį vyko, kodėl tik žemaičiai galėjo į Vorutą įžengti, o jotvingiai su polovcais ne, kas per išslirtinė tokia vieta ta Voruta, kas ji ir kur ji galėjo būti. Tai ištyrus būtų atsakyta į daugelį Lietuvos istorijos neaiškumų. Tas pats yra ir dėl Pilėnų, Saulės mūšio, kitų klausimų. Per 30 metų Lietuvos istorijos koncepcijos klausimais nieko nedaryta, o vadovautasi ir toliau propaguojant tarnauta Lenkijos ir Rusijos istorinėmis priespaudomis primestoms koncepcijoms. Ar tai Lietuvos valstybės nacionalinė politika.
Koks čia pillietiškumo rūpestis, kai Prezidentas, valstybės vadovas apie tai net neužsimena.