Eidamas 95-uosius metus mirė žymus lingvistinės paleogeografijos arba paleogeografinės toponimikos Lietuvoje pradininkas, poledynmečio paleogeografijos žinovas, agronomas, botanikas, pelkėtyrininkas, ilgametis buvusio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VPI) docentas Algirdas Seibutis.
Algirdas Seibutis teigė, kad dalis vietovardžių galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje, o padavimuose „atsispindi tikri gana tolimos praeities įvykiai“. Nors vyravo nuomonė, kad seniausiu poledyninio arktinio klimato laikotarpiu maždaug prieš 15000-13000 metų žmonės mūsų krašte dar negyveno, tačiau A. Seibutis (1971) atkreipė dėmesį į kai kuriuos vandenvardžius, kurie atspindi to atšiauraus laikotarpio gamtines sąlygas. Pavyzdžiui, „Dunojais“, A. Seibučio manymu, buvo vadinamos prieledyninių marių įlankos su paukščių kolonijomis.
Pasak A. Seibučio abartinių upelių, vadinamų „Dunojais“, gausu buvusių prieledyninių marių pakraščiais. Galimas dalykas, kad tuos švaraus vandens užtakius, ieškodamos maisto, lankė paleolito gentys, nors aiškių archeologinių dokumentų iš tų laikų dar neturima. Prisiminus, kokiose sąlygose dabar gyvena Grenlandijos eskimai arba aleutai, žmonių buvojimas prieledyninių marių pakrantėse atrodo visai įmanomas. Vasaros (liepos mėn.) vidutinė temperatūra jau turėjo būti apie 6-8 °c, todėl galėjo augti tundros augalija. A. Seibutis mano, kad iš vėlyvojo ledynmečio yra geografiniai vardai „Papės“, „Galupiai“ žymintys didelių, į prieledynines marias kitados įtekėjusių upių žiotis (1971), taip pat toponimai su galūnėmis -ava arba -uva (1974, 1975). (žr. Alfonsas Basalykas, „Lietuvos kraštovaizdis“, Vilnius, 2014, p. 123).
A. Seibutis išplėtojo N. Vavilovo hipotezę, kad rugiai apie pirmojo tūkstantmečio vidurį baltų žemėse buvo paversti maistiniais kultūriniais augalais ir prisidėjo prie staigaus žemdirbystės suklestėjimo visoje šiaurės Europoje.
A. Seibutis gimė 1927 m. rugsėjo 23 d. Obeliuose, Rokiškio r.. 1946 m., baigęs Rokiškio gimnaziją, įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurioje 1951 m., įgijo agronomo specialybę. 1952–1955 m. A. Seibutis studijavo Lietuvos Mokslų akademijos (MA) Geologijos ir geografijos instituto aspirantūroje. 1955 m. Lietuvos MA Biologijos institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Pelkių sandaro ryšiai su apypelkio reljefu ir dirvožemiu Rytų Lietuvos ežeringose aukštumose“. 1956 m. jam buvo suteiktas mokslų kandidato (dabar atitinka mokslų daktaro) laipsnis.
1956–1963 m. A.Seibutis dirbo Geologijos ir geografijos instituto Fizinės gegrafijos ir kartografijos sektoriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1959 m. už darbą „Lietuvos TSR fizinė geografija“ (I dalis) su bendraautoriais jam buvo paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija.
1963 m. A. Seibutis perėjo į Zoologijos-parazitologijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas. 1964 m. konkurso keliu buvo išrinktas Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) vyr. dėstytoju.
Dirbant VVPI, A. Seibučiui 1961 m. buvo suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas, o 1994 m. – Botanikos katedros docento pedagoginis vardas. Jis buvo „Žinijos“, SSRS botanikų draugijos, LTSR geografinės draugijos narys, leidinio „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ redaktorius-konsultantas.
A.Seibutis paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių. Išleido monografijas: Lietuvos TSR fizinė geografija (tomas 1 1958), Lietuvos TSR durpynų kadastras (1968), Žuvinto rezervatas (1968, rusų kalba) buvo mokomųjų knygų: Durpės ir jų panaudojimas žemės ūkyje (1953), Gamtos apsauga (1976), Mokomasis ekologinis takas (1987), Apie Lietuvos žemę (1992) bendraautorius. Parašė mokomąją knygą Etninės paleogeografijos pradmenys (2002), knygą 1009 metų Lietuvos pasienio geografinė apybraiža (2009).
Jo studijose: Baltų žemės – Šiaurės Europos žemdirbystės židinys (išspausdinta 1993) ir Mindaugo Lietuvos agroekologinis pagrindas (išspausdinta 1994) išplėtota N. Vavilovo hipotezė, kad rugiai apie I tūkstantmečio vidurį baltų žemėse buvo paversti maistiniais kultūriniais augalais ir prisidėjo prie staigaus žemdirbystės suklestėjimo visoje Šiaurės Europoje.
Algirdo Seibučio leidinys „1009 metų Lietuvos pasienio geografinė apybraiža. Šv. Bonifaco-Brunono žūties vietos paieškos” įdomus, aktualus ir visuomenei prieinamas šaltinis, kur naujoviškai ir per mokslinę prizmę yra atskleista probleminio klausimo interpretacija.
Taip pat, ši puiki mokymo priemonė tapo papildomu šaltiniu tiek geografijos ir istorijos mokytojams ruošti, tiek ankstėliau studijas baigusiems mokytojams. Leidinyje siekta išryškinti X amž. gamtinę aplinką, jos sąlygotą specifinę ano meto ūkinę veiklą. Operuojant negausiais istoriografiniais duomenimis, autorius žūties vietą bando nustatyti naudodamas netiesioginius etnolingvistinius paleogeografinius tyrimus.
Buvę doc. A. Seibučio studentai ir kolegos bendradarbiai, prisimena jį, kaip labai kruopštų, begalo darbštų dėstytoją, išradingai ir įdomiai skaičiusį paskaitas, prisimena ir jo gražią išraiškingą rokiškiečio tarmę.
LEU Alumnų draugija pareiškė gilią užuojautą Velionio dukrai Jūratei, kitiems artimiesiems bei šeimos nariams.
„Ilsėkis ramybėje mielas docente, ir tebūnie lengva TAVO kelionė į Amžinybę“, – rašoma LEU Alumnų užuojautoje.
***
Atsisveikinti su Velioniu galima Vilniaus laidojimo paslaugų centre Paco g. 4, pirmoje salėje (už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) rugsėjo 20 d., antradienį, nuo 15 val. Velionio palaikai į Kairėnų kapus bus išlydėti rugsėjo 21 d. 12 val.
