Rugpjūčio 14 d. Rykantuose, Trakų r. vyks istorinė šventė skirta šio kaimo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 620-osioms metinės.
Šventė prasidės 10 val. kermošiumi. 14 val. kaimo bažnyčioje vyks Žolinės atlaidai. 15 val. vyks šventinė eisena nuo Rykantų geležinkelio stoties iki Rykantų centro. 15.30 val. bus surengtas šventės atidarymas. 16 val. prasidės šventės dalyvių pasirodymai, o 19 val. vakaro koncertas su „16 Hz“ ir „Black Biceps“. 21 val. viską apvainykuos ugnies reginys.
Rykantai pirmą kartą raštiškai paminėti kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1402 metais.
XIX a. viduryje, Slaptajame kryžiuočių archyve, Karaliaučiuje buvo surasti 1384-1402 metų žvalgų pranešimai apie Lietuvos kelius, einančius per miškus, laukus ir gyvenvietes. Tas žinias kryžiuočiai rinko rengdamiesi pulti kraštą. Pranešimai buvo siunčiami Konradui Valenrodui ir kitiems Ordino maršalams. Tokie užrašymai buvo trumpinami, vienodinami ir sudarytas šimto kelių žodinis žemėlapis, padaryti jo nuorašai, kuriais naudojosi priešai karo žygių metu. Iš pranešimų atsirado tam tikras žodinis Lietuvos vietovių žemėlapis. Kelių aprašymus paskelbė vokiečių prof. dr. Teodoras Hiršas Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje „Scirptores Rerum Prussicarum“, II, Leipzig, 1863, Die Littauischen Wegebericht p. 662-708. Jis kelius sunumeravo ir davė jiems pavadinimus.
Kelių aprašymų patikimumas didelis, nes jie parengti karo tikslais. Šaltinis teikia daug istorinės geografijos žinių apie Lietuvos vietovių gyvenvietes, minimos kilmingų asmenų įtvirtintos sodybos, pelkės, raistai, ežerai upės, miškai, nurodomas laikas, atstumas, per kurį nukeliauja raiti kariai. Šiuos kelių aprašymus lietuvių kalba paskelbė J. Jurginis ir A. Šidlauskas knygoje „Kraštas ir žmonės“ 1988 m. Vertime trūksta prof. Dr. T. Hiršo kruopščių XIX a. pastabų nustatančių vietovardžio atitikimą. Viename kelio aprašyme pirmą kartą paminėti ir Rykantai:
„64. Kelias prie Neries
Šitas kelias veda į Neries aukštupį; pirmoji nakvynė prie Raisto, ½ mylios už Visvalio, dešinėje pusėje; antroji nakvynė už 3 mylių, prie Laumenos, yra plynė ir du raistai, bet jų dugnas tvirtas ir galima lengvai perjoti; iš ten 2½ mylios kelio iki Svirgailos kiemo, čia trečioji nakvynė, kelias geras; toliau ketvirta naktis prie Darudėno kiemo, 2½ mylios gero kelio; penkta naktis prie Rykantų 2½ mylios gero kelio; šešta naktis prie Vokės, 2 mylios gero kelio.“
Čia nepatikslinamą, kad „prie Raisto“, „už Visvalio“, „prie Laumenos“ veikiausiai yra ežerai, prie Laumenos ežero ir šiandien yra plynė su dviem raistais. Vedliai vedė keliu nevengdami susitikimo su gyventojais, viena nakvynė numatoma Svirgailos kieme, kita Darudėno kieme, tai įtvirtintos kilmingųjų sodybos, su valdovo jiems suteiktomis privilegijomis. Reiktų atkreipti dėmesį, kad atstumas tarp vietovių aprašytas myliomis. Tuo metu naudota senoji Vokietijos kaimo mylia, dar žinoma kaip Prūsijos mylia, kuri dabarties matmenimis yra 7532,5 m.
Vokiečių istorikas prof. Dr. Teodoras Hiršas tuos kelius sugrupavo ir naudodamasis XIX a. kariniais vokiečių žemėlapiais, nustatė užrašytų vietovardžių atitikimą to meto esamiems miesteliams, kaimams, upėms, ežerams ir kitoms Lietuvos vietovėms.
Pats rankraštis, pirminis šaltinis internete nepaskelbtas, todėl su nekantrumu yra laukiamas jo paviešinimas. Vietovardžiai buvo užrašyti iš klausos ir svetimtautis raštininkas galėjo užrašyti klaidingai, galėjo suklysti ir rankraščio perrašinėtojai. Paskelbus rankraštį internete, būtų galima Lietuvos istorikams, geografams, kalbininkams tiksliau perskaityti vietovardžius, nustatant jų dabartines vietas.
Kol rankraštis nepaskelbtas negalime pasakyti kuo remdamasis prof. Dr. Teodoras Hiršas suskirstė kelius, nes pagal laikotarpį jie likę sumaišyti. Rykantus minintis šešiasdešimt ketvirtas kelias yra be datos, bet prieš tai sunumeruotas „63. Kelias per Raigardą vieškeliu į Gardiną“, užrašytas su 1402 metų data, tad galima būtų teigti, kad šešiasdešimt ketvirtas kelias yra tų pačių 1402 metų.
Dar vienas galimas įrodymas, kad šitas nurodytas kelias yra to laikotarpio, kai vyko kovos tarp kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos, pastarasis telkdamas jėgas nuversti Vytautą, susitarė su Ordinu ir mainais už paramą, įsipareigojo perleisti Žemaitiją, Sūduvą ir Polocką. 1402 Švitrigaila su vokiečiais nesėkmingai mėgino pulti Vilnių. Ir „92. Kelias iš Merkinės į Trobas“, ir „100. Kelias nuo Trobų į Naugarduką“ rašoma: „…į kiekvieną vietą kunigaikštis [Švitrigaila] turi pakankamai kelvedžių. Šie aukščiau duoti kelių aprašymai padaryti Švitrigailai įsakius.“
Kelius priešams rodė išdavikai, kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau tokiomis aplinkybėmis išliko pirmą kartą paminėti vietovardžiai. O ir pats šaltinis, Ordino riterių kelių į Lietuvą aprašymai – „Vegeberichtai“, „Die Littauischen Wegebericht“, – Lietuvai neįkainojamas rankraštis dar laukia savo tyrinėtojų.
” Rykantai pirmą kartą raštiškai paminėti kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1402 metais.” Lietuviai ten gyveno tūkstančius metų : visa tai nesvarbu ? Svarbu, kada atėjo kryžiuočiai ? Tada lietuviai atsirado ? Mes atėjūnai ? , ar tokia žinutė siunčiama ? Kaip tai suprasti ? Lietuviai tik tada atsirado iš niekur , kaip slavai ? Ko siekiama ?
Iš tikrųjų vietų, per kurias eina aprašyti keliai, pavadinimus būtina paskelbti internete taip, kaip jie yra užrašyti rankraštyje, kad su jais galėtų susipažinti minimų vietų gyventojai, kiti žmonės ir taip imtų plačiau domėtis istorija. Apskritai, kiek dar galima laikyti tą svetimųjų sukurptos Lietuvos istorijos propagavimo monopolį prolenkiškų, šlėktiškų istorikų rankose.
Yra Vladislovo Sirokomlės (nors rašė lenkiškai, bet laikė save lietuviu- litwin, o ne polak ,ar rusin) knyga “Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”( 1857 m.) . Joje autorius mini lietuviškus vietovardžius aplink Vilnių, Trakus, aiškina jų lietuvišką kilmę. Sirokomlė savo knygoje mini šiose Lietuvos vietose gyvenančius lietuvius ( kai kurie jau moka lenkiškai), rusinus, žydus ir karaimus. Taip pat rašytojas pamini ,kad Stakliškėse ir bajorai noriai kalbėjo savo senąja kalba ( lietuvių), priešingai, negu teigia kai kurie plačiai propaguojami istorikai . V.Sirokomlė parašė ir istorinę dramą apie lietuvių tautos praeitį “Margiris”. Neteko skaityti, kad tie nuolat iš tv ekranų kalbantys ir interneto portaluose pristatomi istorikai cituotų V. Sirokomlės raštus.
Iš tikrųjų lietuvybės tyrinėjime per tą 30 metų nieko nedaryta. Tapo užmesti net ir sovietinių laikų pakrapštyti jos šaltiniai. Juk tokie istoriniai šaltiniai, kaip “Kryžiuočių karo keliai…”, V.Sirakomlės “Iškylos…”, “Margiris”, tai puikiausios temos LRT laidoms (iškyloms) puoselėjant meilę savo kraštui, lietuvybės senovei, jos pažinimui.
Per tuos 30 metų regimas lankstymasis bažnytinei ir valstybinei lenkybei laikytinas Lietuvos valdžių nusikalstama valstybės valdymo pozicija prieš lietuvybę – valstybę ir tautą, Sąjūdžio siekių išdavimu. Laikas iškelti į viešumą kas valdžioje tiek metų tai diktavo (partijas ir asmenis) ir per artimiausius valdžių rinkimus skirti tam pagrindinį dėmesį, kad naujai išrinktieji politiką lietuvybės atžvilgiu pakeistų iš esmės. Lietuvybės istorijos ir ateities klausimai turi tapti pagrindiniais valstybės išlaikomų mokslinių tyrimų institucijų dalykais, o jų nušvietimas per LRT viena iš svarbiausių jos nacionalinių misijų.