Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija šiuos metus paskelbė Bičių metais ir teikia daug žiniųbei rengia pamokas apie bites.
Tačiau ne tik apie mums įprastas medunešes biteles, bet pasakojama ir apie laukines bites, mažai pažįstamas lankytojams bei skaitytojams,
Kai pradedamas pasakojimas apie bites, daugelis įsivaizduojame avilius, medaus korius ir dideles bičių šeimynas. Tačiau didelėmis bendruomenėmis gyvena tik aukštesnio išsivystymo lygio bitiniai – medunešės bitės ir kamanės.
Didžioji dalis (apie 90 %) laukinių bičių yra vienišės (solitarinės). Jos nekaupia medaus atsargų, negamina vaško ir nesudaro šeimų, kur yra karalienė bei darbininkės.
Šios bitės yra taikios ir dažnai net neturi geluonies. Solitarinių bičių patelė pati viena rūpinasi savo palikuoniais.
Solitarinių bičių visas gyvenimo ciklas trunka apie metus. Pavasarį pirmiausia išsirita patinai, vėliau pasirodžius patelėms ir pasibaigus poravimuisi, patinai gana greitai miršta. Toks gyvenimas – gamta nesaugo tų, kas savo darbą jau atliko.
Motinėlės įrengia lizdą ir parūpina išsirisiančioms lervytėms maisto. Lizdus bitės įruošia žemėje išraustuose urveliuose, augalų stiebuose, sienų kiaurymėse, po akmenimis ir kitur.
Įrengusi lizdą, kiekvieną iš savo 20–30 kiaušinėlių motinėlė padeda ant žiedadulkių kamuoliuko, sulipusio su nektaru, tada pastato pertvarą ir vėl kartoja procesą.
Išsiritusios lervytės minta motinėlės parūpintu maistu, auga, virsta lėliukėmis ir žiemoja, o pavasarį ritasi nauja karta. Išėjus iš lizdo, bitės vidutinė gyvenimo trukmė yra 4–6 savaitės.
Priešingai žinomam įsitikinimui, kad naminės bitės yra geriausios visų augalų, gėlių ir medžių apdulkintojos, laukinės bitės dažnai apdulkina veiksmingiau.
Laukinių bičių kojose nėra žiedadulkių krepšelių (skirtingai nuo naminių bičių), todėl skrisdamos jos praranda daug daugiau žiedadulkių.
Bitiniai ‒ labai sena gyvūnų grupė. Laikoma, kad pirmosios bitės išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės ‒ prieš 15 mln. metų. Pasaulyje yra žinoma apie 35.000 bitinių vabzdžių rūšių, o Lietuvoje apie 350 rūšių.
Mokslas, tiriantis bites vadinamas melitologija, o namines bites (Apis mellifera) tirianti melitologijos dalis – apiologija. Bitiniai vabzdžiai yra giminingi skruzdėms ir turi bendrą protėvį.
Jei rašytume bitiniams zoologinę pažymą, joje būtų užpildytos tokios grafos, kad jie priklauso: gyvūnų karalystei, nariuotakojų tipui, vabzdžių klasei, plėviasparnių būriui ir bitinių antšeimiui, kuris apjungia keliolika šeimų.
Bitiniai paplitę visose buveinėse, kur yra daug žiedinių augalų, nes tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis. Dauguma bitinių lizdus savo palikuoniams rausia dirvožemyje, kiti – įkurdina negyvoje medienoje.
Pastaruoju metu manoma, kad apie 16 procentų vabzdžių apdulkintojų, tame tarpe ir bitinių gali išnykti dėl jų gyvenamosios aplinkos pokyčių, pesticidų naudojimo ir netinkamo ūkininkavimo.
Saugokime bites – tiek namines, tiek laukines…
