M. Kundrotas. Nepatogi tiesa geopolitikos kontekste

Daugelis mano, kad kare ir tarptautiniuose santykiuose objektyvios tiesos paieškos – bergždžios, o gal net pavojingos. Tiesa yra tai, kas mums naudinga ir padeda nugalėti priešą, o kas naudinga priešui ar žalinga mums – tai melas.

Kas tikisi tokios tiesos ir melo skirties verčiau lai uždaro šį puslapį ir susiranda sau malonesnį skaitinį. Nes toliau aiškinsimės: o kokia gi faktinė ir moralinė tiesa sudėtinguose nūdienos geopolitiniuose santykiuose.

Pradėkime nuo Rusijos. Tai – valstybė, pavergusi daugelį tautų, o kai kurias jų tiesiog naikinusi. Krymo totoriai, čečėnai ir ingušai masiškai iškeldinti iš savo tėvynių, siekiant sunaikinti juos kaip tautas, tai buvo etnocidas.

Ukrainiečių Holodomoras, Karaliaučiaus krašto valymas nuo lietuvininkų ir prūsų vokiečių, pagaliau – dabartinė Ukrainos deukrainizacija su masinėmis žudynėmis pagal visiškai objektyvius matmenis atitinka dar žiauresnę – genocido – sąvoką.

Rusija – agresyvi imperija ir to nei reikia, nei įmanoma objektyviai paneigti.

Bet yra tautų, kurių atmintyje Rusija – visiškai kitokia.

Mongolija tik per plauką išvengė pietinių etninių savo teritorijų likimo, kur vietiniai mongolai praktiškai išstumti ir asimiliuoti kinų. Išvengė todėl, kad ją iš Kinijos valdžios į savo dalinę globą perėmė Rusija.

Bulgariją ir Serbiją Rusija išlaisvino nuo Osmanų, o armėnų tautos likučius ji išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo: ta armėnų dalis, kuri gyveno istorinėje Armėnijoje, Turkijos valdžioje, tiesiog išskersta.

Naivu būtų manyti, kad imperija, žudžiusi vienas tautas, kitas gelbėjo iš didelio gerumo: vyko primityvi galių kova ir vienos tautos joje nukentėjo, kitos iš jos išlošė.

Pereikime prie svarbiausio mūsų sąjungininko – Jungtinių Amerikos Valstijų. Šios valstybės apologetai itin mėgsta tokius argumentus: palyginkite Šiaurės ir Pietų Korėjas ir suprasite, kodėl Rusijos hegemonija yra blogis, o Amerikos hegemonija – gėris.

Žinoma, sunku būtų rasti šalį, kuri po Rusijos valdžia ar globa suklestėjo, bet po JAV valdžia ar globa taip pat ne viskas rožėm klota. Iš jos globotų Lotynų Amerikos šalių sėkmės pavyzdį parodė bene vienintelė Čilė ir tai – masinių represijų kaina.

Kitos šalys virto pigiais viešnamiais kaip ikikomunistinė Kuba arba narkotikų karteliais kaip Panama.

Šiandien teisėtai piktinamės Rusijos kareivų sadistiniais ir seksualiniais „žygiais“ Ukrainoje. Bet paklauskite vietnamiečių, kiek jų dukterų, seserų, motinų išprievartavo amerikiečių kareiviai. Jei kas mano, kad nuo to laiko viskas iš esmės pasikeitė, prisiminkime Abu Graibą ir Gvantanamą.

Jei priminsime indėnų žemių aneksiją ir jų pačių genocidą, apologetai pateiks duomenų, jog šiandien indėnų JAV teritorijoje – bemaž tiek pat, kiek jų gyveno iki baltaveidžių invazijos, jie naudojasi plačia savivalda ir turi daugybę teisių.

Gal ir taip, tik praleidžiama pro akis pagrindinė kiekvienos tautos teisė: šeimininkauti savo bendruomenėje ir tėvynėje be svetimšalių okupantų.

Pereikime prie dar artimesnės sąjungininkės – Lenkijos. Ji dabar remia Ukrainą prieš moskovitų okupantus, bet užmiršta, kad pati valdo iš ukrainiečių perimtą Peremyšlį ir Cholmą. Po Antrojo pasaulinio karo daugybė ukrainiečių iš perimtų teritorijų turėjo arba kraustytis už sienos, arba buvo išsklaidyti po visą Lenkiją, juos asimiliuojant.

Šalia ukrainietiškų Lenkijos valdomų teritorijų galima prisiminti baltarusišką Balstogę, lietuvišką Suvalkų trikampį ir pietinę Mažosios Lietuvos dalį.

Žinoma, masinių Rusijos vykdytų ir tebevykdomų žudynių nė iš tolo negalima lyginti su Lenkijos asimiliacine politika, bet istorija yra istorija.

Ji ne tam, kad šiandien pyktumės su savo sąjungininkais dėl praeities nuoskaudų, bet susimildami – užuot paistę apie prigimtinį sąjungininkų kilnumą priešų niekingumo kontekste tiesiai šviesiai pasakykime: mūsų kaip tautos ir valstybės išlikimui būtina stipri Amerika, stipri Lenkija, taigi, čia – mūsų gyvybinis interesas be perdėtų moralinių apeliacijų.

Stipriausia mūsų atspara tiek prieš tautas žudantį Briuselio kosmopolitizmą, tiek prieš Maskvos imperializmą, atspara Vakarų Europoje šiandien yra Jungtinė Karalystė. Ar bereikia priminti jos elgesį būrų, indų, australų čiabuvių atžvilgiais?

Net dabartinėse teritorijose tai lieka stipriai sumažėjusi imperija – valų, škotų, Meino senbuvių sąskaita.

Miniimperijomis lieka ir tokios svarbios mums NATO sąjungininkės kaip Ispanija ir Turkija. Baskų, katalonų, kurdų atvejais šios šalys iki šiol taiko hegemonines priemones. O gal šios tautos nėra vertos laisvės, nes jų pavergėjos yra mūsų sąjungininkės?

Tada mažiau stebėkimės, kai mūsų sąjungininkų pajungtos tautos atramos ieško Kremliuje.

Geopolitika – gan ciniškas reiškinys. Joje dažniau lemia galia, nei tiesa ar dora.

Šio teksto paskirtis nėra juodinti sąjungininkus ar balinti priešus. Tiesiog šlykštu, kai pragmatiniai interesai dangstomi suklastotais moraliniais principais.

Gal kada nors ateis tobulesnė karta, kuri pasmerks visas imperijas ir suvienys visas laisvės siekiančias tautas.

Kol kas, deja, yra taip, kad vienos tautos priverstos remtis vienomis imperijomis, kitos – kitomis.

Bet be rožinių ir be juodų akinių.

Neleiskime klastoti tiesos.

Autorius yra politologas