M. Kundrotas. Rusija – nutautėlių pabaisa

Rusijos agresyvumas, despotizmas ir papročių vulgarumas aiškinami įvairiai. Vieni šiuos bruožus kildina iš Bizantijos, kiti – iš Aukso Ordos kultūrinio paveldo. Visgi viską aiškinti šiais veiksniais būtų pernelyg paprasta.

Bizantijos dukra – ir laisvę mylinti Ukraina, o Aukso Ordos palikuonys yra ir Krymo totoriai, stovintys laisvės ir tiesos pusėje, ištikimiausi ukrainiečių sąjungininkai. Panašu, jog tautų charakterį sąlygoja daug įvairių veiksnių. Vienas jų – tautos šaknys.

Dabartinė Rusija, istorinė Moskovija pretenduoja į Kijevo Rusios, dabartinės Ukrainos paveldą, bet nuo pat pradžių tai buvo Rusios užkampis. Rusios kolonija baltų ir ugrofinų žemių sankirtoje.

Pirmieji moskovitai – tai baltai ir ugrofinai, praradę savo autentišką tautinę tapatybę. Plėsdamasi Moskovija apėmė kitų baltų ir slavų, ugrofinų ir tiurkų, kaukaziečių, samodų, sibiriečių žemes. Atitinkamai rusų etnosą sudarė išeiviai iš kitų tautų, praradę savo šaknis.

Žmogus, praradęs tautinę tapatybę, lengviau praranda ir moralines vertybes. Peržengus vieną ribą lengviau peržengti ir kitą. Ryšys su protėviais, garbės linija, jungianti praeities, dabarties ir ateities kartas, yra viena svarbiausių sąlygų doram gyvenimui.

Šis ryšys įpareigoja būti vertam savo protėvių, savo tautos didvyrių ir gyventi taip, kad tavimi pačiu galėtų didžiuotis ainiai. Nutrūkus šiai linijai sujaukiama visa žmogaus būtis, jis lieka vienas chaotiškame pasaulyje ir, jei sugeba, turi ieškoti kitų savo būties atramų.

Šioje vietoje atsiranda prielaidos perkrikšto sindromui. Jei religijoje persikrikštijimas – natūralus mąstančio žmogaus sprendimas, išaiškėjus ligtolinės pasaulėžiūros klaidai ir kito tikėjimo teisingumui, tai tautiškumo srityje tiesa glūdi pačiame autentiškumo principe.

Čia teisingas pasirinkimas – mirti tuo, kuo gimei. Sunku rasti baisesnį žmogų už nutautėlį. Dažnas iš tokių visa savo esybe jaučia, kad nėra tikras naujai pasirinktos tautos narys, tad visaip stengiasi įrodyti juo esąs kitiems, visam pasauliui ir sau.

Ne šiaip sau tarpukariu memelenderiai tapdavo didesniais vokiečiais, nei bavarai ar švabai, o ir dabar kai kurie tuteišiai – didesni lenkai, nei lenkai Poznanėje ar Vroclave. Žvelgdami į Rusiją, į jos šovinistinį elitą, regime žydus Vladimirą Žirinovskį ir Eduardą Limonovą, totorius Aleksandrą Barkašovą ir Konstantiną Kasimovskį, tuvį Sergejų Šoigu ir tam tikra prasme – čečėną Ramzaną Kadyrovą. Pats Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas – gana taupus, prisimindamas savo šaknis, bet pikti liežuviai plaka, jog ir jis turi semitiško kraujo.

Vienaip ar kitaip, visa Rusija pastatyta ant perkrikštų, ant nutautėlių pamato. Vieni rusais tapo dar viduramžiais, kitų pavardės arba tėvavardžiai ir šiandien atskleidžia kilmę iš kitų tautų.

Nieko keisto, kad šie neofitai taip aistringai skelbia savo imperinės tautos tapatybę. Jų sampratoje rusu gali būti bet kas – nuo siauraakio iki juodaodžio, jei tik priima deržavos koncepciją.

Ukraina šios tautos tapatybėje užima išskirtinę vietą. Iš Ukrainos kildinama pati rusų tauta, Ukrainos istorija laikoma sava istorija. Neturint savos tapatybės ieškoma svetimos. Užtai karas Ukrainoje rusams – egzistencinės problemos sprendimas, prieš kurį nublanksta kolonijinės kovos Čečėnijoje ar Gruzijoje.

Zbignevas Bžezinskis yra pasakęs, kad Rusija su Ukraina – visada imperija, o be Ukrainos – niekad ne imperija. Iš tiesų problema – dar gilesnė. Rusija be Ukrainos – apskritai ne Rusija. Be Ukrainos Rusijos išvis nėra. Be Kijevo Rusios ji – tik buvusių provincijų maišalynė, kur bet kuri tauta bet kada gali pasakyti Maskvai „viso gero“, o pati Maskva prarastų prasmę egzistuoti.

Tai paaiškina, bet jokiu būdu nepateisina Rusijos agresijos esmės ir mastų. Ukrainiečiai, nors pats jų tautovardis ir vėlyvas, bent jau vėlyvesnis, nei rusų, yra atskira tauta, ja tapusi anksčiau, nei dabartiniai rusai, istoriniai moskovitai.

Tai – tie patys Kijevo rusai, kurių paveldo gviešiasi moskovitai. Jie jau buvo rusai, kai dabartiniai rusai buvo erziai, mokšai ar galindai. Ir kaip kiekviena tauta ukrainiečiai turi teisę į savarankišką apsisprendimą, šiuo atveju – kurti savo valstybę atskirai nuo Moskovijos, draugauti su tais, su kuo ji nori draugauti, stoti į tuos blokus ar koalicijas, kur būti mato prasmę patys.

Žinoma, tautų autentiškumas dažnai būna sąlyginis. Absoliuti dauguma šiandieninių tautų, bent jau Europoje, kilo iš kitų, senesnių tautų. Todėl tautinės tapatybės kaita tėra vienas iš daugelio, anaiptol ne vienintelis veiksnys, sąlygojantis tautų būdą. Nereiktų absoliutinti ir tautinės tapatybės kaitos reikšmės atskirų asmenų atžvilgiu.

Abisinų kilmės Aleksandras Puškinas tapo rusu, švedas Gustavas Manerheimas – suomiu, italas Džovanis Kapodistrijas – graiku. Lietuviai didžiuojasi savo Pliateriais ir Zubovais, ką bekalbėti apie Chodkevičius ir Sapiegas.

Kiekvieno žmogaus moralinės ir intelektualinės savybės pirmiausiai yra jo asmeninės savybės. Kai kurie žmonės, perėję iš vienos tautos į kitą, tapo savo pasirinktų tautų šviesuliais. Visgi tai – veikiau išimtys, nei taisyklė. Dažniausiai nutautėliai tampa arba bešakniais kosmopolitais, arba utriruotais šovinistais, o jų moralė – tokia pat abejotina, kaip ir tautinė tapatybė.

Vis dėlto galima konstatuoti, jog šalia kitų istorinių, politinių ir kultūrinių veiksnių – Bizantijos despotizmo, Ordos ekspansyvumo ir pačioje Rusijoje subrendusios imperijos koncepcijos – įtakos rusų charakteriui turi ir vidinė įtampa. Neužtikrintumas dėl savo pačių tapatybės.

Jei amerikiečių nacija gimė atsiskirdama nuo britų, šveicarų nacija – atsiribodama nuo vokiečių, tai moskovitai save ligšiol tapatina su istorine rusų tauta, kuri dabar gyvuoja kaip ukrainiečių tauta. Moskovitų tautinė tapatybė – šizofreniška.

Rusai apskritai nėra tauta klasikine šio žodžio samprata. Žodis „russkij“ – veikiau būdvardis, nei daiktavardis: jis reiškia „rusiškas“. Rusiškas galindas, rusiškas mokšas, rusiškas totorius. O ir šis keistas tautovardis turi plėtinį – „rossijanin“. Po šiuo plėtiniu gali slypėti bet kas.

Rusai – ne tiek tauta, kiek imperijos valdiniai. Ne tik politinės, bet ir kultūrinės imperijos. Iš čia – sąvoka „Russkij mir“. Kiekviena klasikinė tauta save apsibrėžia per kilmę, kalbą, kultūrą ir teritoriją – savo protėvių tėvynę.

Rusų pasaulio idėja išplauna tiek kilmės, tiek teritorijos ribas. Pasak žymiausių rusų imperininkų mąstytojų ilgainiui Rusija turi tapti visa planeta.

Iš čia ir požiūris – kur kada žengė ruso pėda, ten ir Rusija. Visi, kas kada nors priklausė Rusijos sostui, o po to atsiskyrė, vertinami kaip niekingi išdavikai. Rusija gali tiktai prisijungti teritorijas, bet niekad – jas atiduoti.

Tokia Rusija buvo ir bus egzistencinė grėsmė visam pasauliui, o pirmiausiai – savo atsiskyrusiems kaimynams. Vienintelė viltis šios grėsmės išvengti – Rusijos susiskaidymas į laisvas tautines valstybes.

Tik po to istorinė Moskovija, kurios branduolyje gyvenusios tautos jau seniai asimiliuotos, gali tapti normalia, civilizuota, europietiška tautine valstybe, o patys rusai – tikra tauta.

Autorius yra politologas