Vyksta paroda „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“

Nuo rugsėjo 25 d. iki lapkričio 25 d., Vilniaus Lukiškių aikštėje, priešais Užsienio reikalų ministeriją, bus eksponuojama paroda „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“, kurioje pirmą kartą pristatomi XX a. viduryje į Pietų Ameriką išvykusių lietuvių portretai ir istorijos.

2019 m. sausio mėnesį vykusią Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspediciją į Urugvajų ir Argentiną, kurios metu buvo renkamas lietuvių bendruomenių kultūrinės veiklos dokumentinis paveldas, įrašinėjami prisiminimai ir pasakojimai, finansavo Vasario 16-osios fondas. Ekspedicijos metu įvyko 26 susitikimai, surinkta daug unikalių istorinių archyvinių dokumentų – Lietuvai bendruomenės nariai perdavė fotografijas, prisiminimus, laiškus, periodinę spaudą ir raštus.

Vilniaus Lukiškių aikštėje, kartu su Urugvajaus bei Argentinos lietuvių bendruomenės narių fotografijomis, kurių autorė yra Berta Tilmantaitė, pristatoma ir 19 ekspedicijos metu užrašytų istorijų. Tai prisiminimai apie laimės ir ramybės ieškojusius ar nuo negandų bėgusius lietuvius, kurie XX a. viduryje atvyko į svetimą šalį. Bendruomenės nariai dalijasi prisiminimais apie Lietuvą, pasakojimais apie sunkias darbo paieškas ir norą grįžti namo, bendruomenės svarbą ir bandymus išsaugoti tautinę tapatybę.

Nėra žinoma, kada pirmieji tautiečiai atvyko į Urugvajų ir Argentiną, tačiau jau nuo XIX a. pabaigos čia gyvenę lietuviai XX a. pradžioje susibūrė į bendruomenę. Tiek Urugvajaus, tiek Argentinos bendruomenėse vykdyta aktyvi veikla – padėta Lietuvai įtvirtinti Nepriklausomybę, rinktos lėšos įvairiems labdaros fondams, leisti laikraščiai ir knygos, rengti spektakliai, minėjimai ir vakaronės. Apie tokią kasdienybę pasakojo bendruomenės narė garbės konsulė emeritė Berutė Žukas: „Aš visą laiką jaučiausi taip, lyg gyvenčiau Lietuvoj. Pirmadienį – Lietuvių bendruomenės komisijos susirinkimas, antradienį – teatro repeticijos, trečiadienį – šokių ar dainų grupė, penktadienį – choro repeticija, o savaitgaliais vykdavo pietūs, arbatėlė arba vakarėlis su bendruomene, sekmadienį eidavau į mišias lietuvių bažnyčioje. Pilna savaitė. Ir iki pat 30 metų taip gyvenau. Kolektyvai keitėsi, bet vis vien. Vėliau jau pati mokiau vaikus tautinių šokių, eilėraščių, rengdavom stovyklas, spektaklius vaikams. Būdavo taip gražu, neįsivaizduojat“.

Nors kultūrinė veikla padėjo nepamiršti lietuvių kalbos ir svetimoje šalyje išlaikyti tautinę tapatybę, lietuvių bendruomenių gretos retėja. Todėl ekspedicijos metu surinkti kultūrinės veiklos archyviniai dokumentai ir užrašyti pasakojimai yra svarbūs liudijimai, padedantys suvokti nepaprastai sudėtingą ir painią lietuvių tautos istoriją.