Lietuvos centrinis valstybės archyvas, minėdamas žemės reformos 100 metų sukaktį, parengė virtualią parodą „Lietuvos žemės reformai – 100 metų“.
Parodos pagrindą sudaro archyve saugomų Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos valdybos ir Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento fondų dokumentai.
Parodoje pateikiami ne tik reformą apibrėžiantys įstatymai, jų projektai, bet ir praktinę reformos pusę liudijantys dokumentai.
Parodos kuratoriai pasakoja, kad ši paroda išsiskiria savo dokumentų vaizdingumu – dalį parodos sudaro dvarų parceliacijos bei kaimų išskirstymo viensėdžiais planai.
Parodoje yra rodomi Raudondvario, Belvederio, Aukštosios Fredos, Pakruojo dvarų žemės parceliacijos planai bei daugybė kitų šiuo metu garsių dvarų planų.
Parodą sudaro keturi skyriai, kuriuose pristatomas žemės reformą įamžinantis dokumentinis paveldas.
Joje atskleidžiamas sudėtingas Lietuvos žemės reformos įgyvendinimo kelias, pateikiamos įvairios reformos vykdymo žinios, tipiniai blankai, žemės reformos rezultatai.
Po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusi Lietuvos valstybė iškart pradėjo rūpintis žemės valdymo ir nuosavybės santykiais.
Nors net 80 proc. lietuvių vertėsi žemės ūkiu, jiems priklausė tik apie 25 proc. visos žemės. Buvo būtina atnaujinti savo žemės ūkį ir panaikinti baudžiavinių laikų pėdsakus.
1918 m. susiformavusi Laikinoji Vyriausybė jau metų pabaigoje pradėjo steigti institucijas, turėjusias užtikrinti sklandų būsimos Žemės reformos įgyvendinimą.
1918 m. pabaigoje buvo įkurta Žemės reformos komisija, kuriai teko itin svarbi užduotis – parengti Žemės reformos įstatymą ir spręsti žemės reformos vykdymo klausimus.
Buvo nutarta, kad priimamais įstatymais reikia aprūpinti žeme bežemius, mažažemius ir Lietuvos kariuomenės savanorius, sutvarkyti ūkių žemėvaldą, padidinti vidutinių ūkių ekonominį naudingumą, sumažinti dvarininkijos politinę ir ekonominę įtaką.
1922 m. vasario 15 d. buvo priimtas žemės reformos įstatymas, kurio pagrindiniu sumanytoju laikomas kunigas ir vienas krikščionių demokratų lyderių Mykolas Krupavičius.
Dvarų valdomos žemės plotas apribotas iki 80 ha (nuo 1929 m. – 150 ha). Nusavinta 76,7 % dvarininkų žemių, valstiečiams išdalyta apie 459 000 ha žemės, ją gavo 38 747 bežemiai ir 26 367 mažažemiai.
Naujakurių (buvusių bežemių) ūkiams suteikta materialinė parama įsikurti. Spartintas kaimų skirstymas į vienkiemius (nuo 1925 m. jis tapo priverstinis), naikinami rėžiniai kaimai.
Tam, kad būtų užtikrintas sėkmingas reformos vykdymas, susikūrė naujas Žemės ūkio ministerijos padalinys – Žemės reformos valdyba.
Ją sudarė Žemės reformos departamentas, Žemės reformos valdybos buhalterija bei Žemės tvarkymo ir matavimų departamentas, kuris buvo atsakingas už reformos įgyvendinimą ir kuriam priklausė apie 230 matininkų ir 36 braižytojai.
Reforma teigiamai paveikė žemės ūkio gamybą, sustiprino vidutinių ūkininkų sluoksnį, tačiau dėl sovietų okupacijos jos nepavyko užbaigti.
