Etninės kultūros globos taryba savo svetainėje www.ekgt.lt paskelbė patobulintą Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį.
Šis žemėlapis – tai 2003 metais EKGT užsakymu parengto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio atnaujinys.
Žemėlapio sudarytojai – humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys ir gamtos mokslų daktaras Danielius Pivoriūnas.
Žemėlapis sudarytas remiantis etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimais ir patarimais, apibendrinant žinias iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių.
Remiantis susiklosčiusiu papročiu, jame Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją.
Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui.
Svarbiausi bruožai, pagal kuriuos nustatoma Lietuvos etnografinių regionų teritorija, yra regioniniu savitumu pasižymintys materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai – darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės šventės, kalba (tarmės), folkloras, tradiciniai amatai ir verslai, kulinarinis paveldas, architektūra, drabužiai ir kt.
Tai kultūriniai regionai, kurie nesutampa su įvairiais laikotarpiais egzistavusių politinių, administracinių darinių ribomis.
Brėžiant etnografinių regionų ribas, laikytasi seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Žemėlapyje pažymėtos atskirų etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių persipynimu.
Kita vertus, kai kurios seniūnijos etnografiniu požiūriu yra dvilypės, nes dalis seniūnijos priklauso vienam regionui, kita dalis – kitam regionui.
Tobulinant žemėlapį, papildomai pažymėti etnografinių regionų centrai, didesni miestai, savivaldybių ribos, Vilnius ir Kaunas išskirti kaip nepriklausantys etnografiniams regionams, nes šie didmiesčiai nepasižymi atskiriems etnografiniams regionams būdingomis ypatybėmis (skirtingai negu Klaipėda, pristatanti Mažąją Lietuvą), tiksliau pažymėta istorinė Mažosios Lietuvos riba.
Žemėlapio kairiojoje kraštinėje pateikti trumpi aprašymai apie etnografinių regionų istorines ištakas, pirmuosius paminėjimus, pavadinimo vartoseną, taip pat – regionų simbolines sostines.
Šalia pateikti simbolinių sostinių herbai, kuriuos, tobulinant žemėlapį ateityje, planuojama pakeisti regionų herbais.
Tai bus padaryta, kai visų Lietuvos etnografinių regionų herbai ir vėliavos bus patvirtinti valstybiniu lygmeniu.
Šis Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis turėtų padėti suprasti Lietuvos kultūrinių regionų sanklodą, kokie regioniniai papročiai ir etnokultūrinės vertybės atskirose teritorijose galėtų būti puoselėjamos ir garsinamos.
Juo remiantis galėtų būti formuojama ir įgyvendinama regioninė ir kultūros politika, o kultūros, švietimo įstaigos ir kitos institucijos bei organizacijos, užsiimančios etninės kultūros plėtra, skatinamos atsižvelgti į etnografinių regionų savitumus ir skirtumus.
Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį galima rasti: čia.
Parengta pagal Etninės kultūros globos tarybos pranešimą
Kad Dzūkija tęsiasi nuo Kapčiamiesčio iki pat Švenčionių, mano galva tai nesusipratimas.. Trakai, Elektrėnai – Dzūkijoj..? Pabradė, Nemenčinė, Cirkliškis?
Dar gerai kad Švenčionėlių neapėmėt..
Didesnė Dzūkijos (Dainavos) dalis yra Gudijoje ir Lenkijoje – tai jotvingių palikimas. Vilnius ir Trakai bei Pelesa ir Rimdziūnai, o taip pat Suvalkai ir Seinai yra Dzūkija -_Jotvingija.
Juokdariai jūs turiu draugų Šiauliuose reikės pajuokauti kad jie dabar žemaičiai žinau kokia reakcija jų bus 😀
Elektrenai, Nemencine – Dzukija? Jums ten su galva viskas gerai? Ka vartojat?
O kur “od wiekòw ziemie polskie”?! Kur Dainowa (Dainava), Deguti (Degučiai), Ponary (Paneriai), Soleczniki (Šalčininkai) ir t.t.? Kur? Čia, jeigu ką, buvo juodas humoras.
Rimti, pasikaustę ir kryžminių specialybių žmones čia padirbėjo. Kompromisų, matosi, nelengvų būta, bet galutinis rezultatas geras. Džiaugiuosi.
Manau, tamsta klystate.Pasižiūrėkit lietuvių kalbos tarnių žemėlapį- Vilnius yra rytų aukštaičių vilniškių tarmės plote – ten paplitę vietovardžiai su Ažu-Vilniaus rajone yra Ažunerė, Ažubalis, Dzūkijoje vietovardžiai prasideda užu- Užugiris ir pan. RImdžiūnai, Pelesa yra rytų aukštaičių vilniškių tarmės plote
“…nes šie didmiesčiai nepasižymi atskiriems etnografiniams regionams būdingomis ypatybėmis (skirtingai negu Klaipėda…”. Netikslumų, alogizmų ir net klaidinimų ir čia daug… Jei lenkiškų regionų lietuviai, sudarantys 10-70% čia išskiriami ir slavai “tuteišiai” neminimi – tai vargu ar šie lietuviai Nemenčinėje, Pabradėje yra dzūkai! Puikiai žinau Klaipėdą. Visas Klaipėdos kraštas – lietuviškų kultūrų mišinys. Ir 1980-1990 metais ten tikrai žemaičių dauguma prisitaikė kalbėti vakarų aukštaičių-šiauliečių tarme. Dar ir dabar daugelis 50-70 mečių jaučia jaunystės nostalgiją šiai tarmei ir maloniai kalba pakalbinti. Tai toks pat faktas , kaip Joniškio rajono vakaruose apie 1970 dar kalbėta žemaičių-dūnininkų šnekta, kurios jau nelieka. Bendrinės kalbos alternatyva beveik visai Lietuvai buvo aukštaičių šiauliečių ir kėdainiečių šnektos, besimaišančios su panevėžiečių tarme. Tai visiškas pavyzdys Klaipėdos krašte. Gerai, kad nepainiojama su žemaičių paribių šnektomis – ir VISAS KLAIPĖDOS KRAŠTAS čia turėjo būti žymimas kaip “kultūrų mišinys Kaune ir Vilniuje! “Atnaujinta”? Kaip buvo nelogiškai – taip ir liko net patikslintai! Šiauliuose gal tik 10% žmonių kalba žemaičių šnektomis – ir tai vis dar tas miestas, kuris iki šiol gal daugiausiai išlaikęs ALTERNATYVIĄJĄ Lietuvos šnektą – vakarų aukštaičių šiauriečių…
Sveiki,
Ar nelaikas išmesti lauk tuos žemėlapius ir baigti politikuoti? Sėsti su visais, ir nubraižyti tikrą žemėlapį. Gerbkim kitų nuomonę, o ne saugokim sovietinį paveldą, savo mokslo vardus. Kur pietų Kuršas. Kas ta Žemaitija- kas per darinys- skirtinga istorija, rūbai, kalba, genetinis fondas ir vistiek unitarinė tarmė, prievolinė gentis. Prievarta brukama nuomonė, kuriama dirbtinė istorija?
Mano nuomone, labai klaidinantis žemėlapis. Vilnius, Pabradė, Nemenčinė , Dieveniškės yra Rytų Aukštaitijoje, rytų aukštaičių vilniškių patarmės plote ( kaip ir Gervėčiai, Rimdžiūnai dabartinės Baltarusijos teritorijoje), o ne dzūkų ( pietų aukštaičių) tarmės plote. Priešdėlis ažu- randamas tik rytų aukštaičių šnektų ploto rytinėje dalyje. Priešdėlis užu- vakarinėje to ploto dalyje ir Dzūkijoje. Vilniaus rajone yra vietovės Ažunerė, Ažulaukė, Ažubaliai, Švenčionių rajono Pabradės seniūnijoje yra Ažubalis,Ažumiškė, Ažutakis. Šalčininkų rajone, Dieveniškių seniūnijoje yra Ažukalniai, netoliese- Ažumedis,netoli Šalčininkų- Ažulomis, Ažukelis, netoli Turgelių- Ažukalniai, Ažubenis. Tuo tarpu Trakų rajone randame Užugirį, Užukampį,Užukulpį- tai jau Dzūkija.
Keista,kad visas Jurbarko rajonas priskirtas Žemaitijos regionui,jam priskirtinos nebent Eržvilko apylinkės. Juk tai iš esmės Vakarų Aukštaitija- čia kalbama šnekta,panašia į vakarų aukštaičių zanavykų šnektą, tik pietų žemaičių dūnininkų įtakoje trumpinami žodžiai-sakoma Nemuns ( Nemunas), Jonuks ( Jonukas), kartais sakoma- lytus ( lietus), pas mūsų (pas mus).
Ačiū. Įdomu pasinagrinėti.
Norėtųsi dar, kad brūkšneliais būtų apvesta Nalšia dab. Baltarusijos teritorijoje ir Sūduvos dalis, kurią iki šiol turi okupavusi Lenkija. Taikos sutartis, kai praeito šimtmečio pradžioje Lenkija užpuolė Lietuvą ir dalį mūsų teritorijos dar nesugrąžino, tai, nėra sudaryta. Čia mūsų URM diplomatiniam korpusui ir asmeniškai Gabrieliui Landsbergiui didelė atsakomybė yra ant pečių užvirtusi. Jo Ekscelencijai Gitanui Nausėdai taipogi.
Panašu,kad nei Lietuvos prezidentui, nei Užsienio reikalų ministrui nerūpi, kad dabartinėje Baltarusijos teritorijoje ( Rimdžiūnuose, Pelesoje ir kt.) uždarytos lietuviškos mokyklos ( berods ir Karaliaučiaus srityje), kad Lenkijos valdžia sumažino ir lietuviškų mokyklų finansavimą, o tai reiškia galimą jų uždarymą.
Svarbiau but strateginiais kolaborantais lenkijai
Kokio čia meto ta etnografinė padėtis fiksuojama – nėra aišku.Ypač pavadinimų prasme. Antai, pavadinimas “Dzūkija (Dainava)” aiškiai yra nesusipratimas,ne savo vietoje. “Dzūkija – Dzūka” yra ne kalbininkų praeitame amžiuje pasidarytas dėl “dzūkavimo kalbant”, o akivaidžiai galimas latvizmas iš žymiai senesnių I-ojo tūkst. pabaigos – II-ojo pradžios laikų, yra sinonimiškas Prūsijos, Persijos pavadinimams.
Apskritai kam tas topografinių žemėlapių kurpimas yra reikalingas šiandienos gyvenime. Jie gali būti reikalingi tik istorijos, kalbotyros, etnografijos ir pan. mokslų reikmėms. Ką čia siekiama tais žemėlapiais iš tos Lietuvos dar atskirumus kurpti. Pagal Konstituciją Lietuvos teritorija yra vientisa (10 str.). Į ką čia panašu dabar – plotus apie Vilnių ir Kauną nepriskirti jokiems etnografiniams regionams. Tada išeitų, kad Vilniaus ir Kauno pavadinimai yra ne lietuvių kalbos padariniai. Čia apie tai nieko nesakoma, nors logiškai toks klausimas kiltų. Juolab, kad Vilnių laikome jau tūkstanančius metų turinčiu lietuvybės lopšiu, jos amžinąja sostine.
Pritariu, juolab žemėlapis apima tik dabartinę Lietuvos teritoriją, o etnografiniai regionai, mano nuomone, tęsiasi toli į rytus, pietus, pietryčius ir pietvakarius nuo dabartinės Lietuvos sienos.
> Saulės Vilna
Pritariu gerb. S. V. dėl to, kad būtina Kauną ir Vilnių priskirti charakteringiems kalbiniams regionams, nes, pavyzdžiui, kyla neaiškumų – dzūkų žemėje stovi Vilnius, ar ne? Sūduvių žemėje stovi Kaunas, ar ne? Lenkai, pavyzdžiui, sako, kad “Vilno našie”, t. y. jis priklauso buvusiai ŽEČPOSPOLITAI be antrosios L raidės viduryje.
Nepritariu gerb. S. V., kad etnografinių regionų būti neturi, nes lietuvio tautybė (kartu pilietybė) yra kuriama per žemaičių, kuršių, mažalietuvių, dzūkų, sūduvių ir t. t. gyvenimo būdų (papročiai, tradicijos, tikėjimas, gamtinė aplinka ir t. t.) įvairovę. Ištrynus tai iš etnografinio žemėlapio, gautume, pavyzdžiui, JAV, kuri nėra tautinė valstybė.
.
Remiantis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateiktu lietuvių kalbos tarmių žemėlapiu, Vilnius stovi rytų aukštaičių vilniškių žemėje, kaip ir Dieveniškės, Švenčionys,Ignalina, Dūkštas, Adutiškis.
Dėkoju. Čia man – svarbus patikslinimas. Atsiprašau.
Etnografiškumas turi būti skatinamas vystytis ne pagal žemėlapius , o pagal tai, kokiu gyvena žmonės konkrečioje vietovėje, ką puoselėja vietos žmonių entuziazmas.
Manau, Ignalinos aukštaičiai labai nustebtų,kad jų gimtinė priskiriama Dzūkijai, kaip nustebtų ir veliuoniečiai, sužinoję,kad jie gyvena Žemaitijoje.
Tegyvuoja Dzūkijos sostinė Vilnius !
> Saulės Vilna
Norint išlikti tautine, valstybei reikia turėti tris stabilius etnoregionus, kurie, šaliai turi vadovauti pakaitomis. – žr. per Google: “Ugnies garbintojų karalius”. Kad tai žinojome, patvirtina simboliniai Gedimino stulpai. Galimas ir 5 – ių variantas, tačiau jį žymiai sunkiau valdyti, nes, prisijungus 6-tai kokiai klajojančiai genčiai, dvasinis valstybės sandaros pamatas yra išklibinamas.
Ukraina, pavyzdžiui, turi “praskiestus” Gedimino stulpus. Viena gimininga jai etnogentis yra rusų, etniniai ukrainiečiai yra centre, o kurią, jeigu Ukraina nori tapti tautine valstybe, reikėtų priskirti jai trečią gentį? O, gal ji nori tapti 5-ių etnoregionų valstybe? O, gal ji nori tapti tokia valstybe kaip Jungtinės Amerikos Valstijos? Pamąstymams, visų pirma jos pačios vadovybėje, apie tai dar yra laiko. O, ir mums, žinantiems tai, yra galvosūkis.
Gedimino Stulpai daug labiau panasus i Aukso Ordos herba negu i Ukrainos,Gal but ji Lietuvon ir atsinese totoriai,
Totoriai ant uolos Piske, nuo kurios viršaus dvi linijos iki pat Naskos dykumos piešinių driekiasi, stulpų niekaip nebūtų galėję nupiešti.
Stulpai arba tridantis yra Indų dievo Šivos simbolis, taip pat jis yra keltų simbolis, vadinamas ‘keltų kryžiumi’, kadangi modifikuotas jis yra kryžiaus pavidalo. Taip, kad Stulpų simbolį priskirti totoriams nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apskritai tai yra teisingumo ir gyvybės simbolis.
Manau, buvusioje Dzūkijos teritorijoje yra ir Gardino miestas su priemiesčiu Verceliški , Lydos miestas, Zietelos gyvenvietė ( dar praėjusiame amžiuje ten kalbėta lietuviškai) ir t.t. Buvusioje Aukštaitijos teritorijoje- Brėslaujos, Pastovių, Smurgainių, Naručio, Ašmenos, Gervėčių ( jų apylinkėse vis dar gyvena lietuviškai kalbantys vietiniai gyventojai lietuviai ) miesteliai. Buvusijoje Sūduvos teritorijoje- Seinų, Punsko miesteliai ( kur vis dar gyvena lietuviai), Suvalkų miestas….
> nuomonė
Taigi kad taip, gerb. nuomone. Pagal tarptautinę teisę lietuviai (būtų tai dzūkai, sūduviai ar etniniai prūsai) yra tautinės mažumos (dr. Algimantas Liekis). Lietuvos teritorijoje, gi, tautinių mažumų, rusai tai būtų lenkai ar baltarusiai, pagal tarptautinę teisę nėra. Yra tik minėtų valstybių žmonių bendrijos (bendruomenės). Pavadinimą “tautinės mažumos” primetinėja mums anie politikai. Dėkoju.